Albumas: The Black Keys - El Camino (2011)

Kai kiek anksčiau šiemet apie savo pasitraukimą nuo scenos pranešė The White Stripes, buvo sunku neliūdėti. Atrodė, kad kitos grupės, taip sėkmingai besiklaujančios minimalistiniu, nenupoliruotu skambesiu, bei gaivališka energija, nėra ir būti negali. Liūdesio akimirkoje žmogus dažnai sutirštini spalvas. Juk štai amerikiečių duetas The Black Keys kažką panašaus daro jau ilgus metus. Gal jų diskografijoje ir nėra kiekvienam paaugliui girdėtų hitų, bet tai nei kiek nekeičia fakto, kad jie kuria velniškai gerą ir kokybišką muziką. Naujasis El Camino tai tik dar sykį patvirtina.

The Black Keys žengė kiek rizikingą žingsnį. Nuo, ko gero, iki šiol sėkmingiausio jų darbo Brothers pasirodymo praėjo vos metai. Šiais laikais albumus tokiais intervalais retai kas leidžia. Gal kas pasakytų, kad duetas tiesiog nori likti ant bangos, bet pasiklausius El Camino taip tikrai neatrodo, nes tai visai kitoks albumas nei Brothers. Jis lengvesnės nuotaikos, nerūpestingesnis, gerokai laisvesnis. Vyrukai tarsi nutarė atsipalaiduoti nuo su Brothers susijusios įtampos ir prigrojo vienuolika dainų savo malonumui. Ir mūsų, savaime suprantama. El Camino savo pirmtakui niekuom nenusileidžia, o neretai pasirodo net ir geresnis.

Dueto įtakos ir sentimentai jų dainose juntami aiškiau nei aiškiai. The Black Keys mėgsta bliuzą ir garažinį roką, nespjauna ir psichodeliką. Būgnus jie tranko iš širdies, užkrečiančius, agresyvius gitaros riff’us groja akmeniniais veidas. Savitumo jiems dar prideda šiek tiek penkiasdešimtųjų rokenrolo motyvų (“Lonely Boy”), bei vienas kitas meksikietiškas motyvas (“Run Right Back”). Žinoma, vyrukai į pagalbą pasitelkia ir kviestinius muzikantus, bet klausant jų dainų labai aiškiai jauti, kad visa ko pagrindas yra būgnai ir elektrinė gitara. Visa kita – tai tik priedas, skirtas įvairovei padidinti.

El Camino primena kokį nenugludintą brangakmenį. Gitaros ūžia, būgnų partijos irgi ne visada iki galo išbaigtos. Tačiau tai nei kiek nekliūna. Atvirkščiai. Albumo dainos atrodo tokios gyvos, natūralios lyg būtų grojamos kur nors garaže. Grupė nevaržo savęs, leidžia sau paeksperimentuoti, kartais pasileidžia į improvizacijos platybes. Tempas ir nuotaika, keičiasi lengvai ir natūraliai. Štai labai ausiai miela “Little Black Submarines” lyg ir prasideda kaip akustinė baladė, bet nejučia patampa epišku kūriniu su didžiuliu energijos užtaisu. Žodį “energija” kalbant The Black Keys apskritai tenka vartoti taip dažnai, kad jis net subanalėja. Tačiau niekaip kitaip neišeina apibūdinti tos auros, kurią jie sukuria aplink save. Gražiausia yra tai, kad duetas nesidrasko lyg kokie paaugliai, kurie tik sukelia daug triukšmo dėl nieko. Jiems visa tai išeina tiesiog natūraliai.

Reikia pasakyti, kad El Camino kur kas šviesesnis albumas nei Brothers. Pastarajame tikrai būtų sunku išsivaizduoti tokias dainas kaip „Nova Boy“. Tačiau tai jokiu būdu nėra trūkumas. Duetas čia tiesiog parodo kitokią savo pusę. Apskritai šiame albume jie tiesiog atrodo labiau atsipalaidavę, besimėgaujantys tuom, ką daro.

Nieko daugiau ir nebepridursi: The Black Keys įrašė dar vieną puikų albumą, kuris dažnam gali tapti mėgstamiausiu grupės darbu. El Camino nei akimirkai nepraranda savo intensyvumo, lengvumo, užtikrintumo. Klausymo malonumas po kurio gal net paklausite: „Kas tie The White Stripes? Aš pamiršau...“

Įvertinimas: 8.5

Albumas: Los Compesinos! - Hello Sadness (2011)

Jungtinėje Karalystėje visada buvo ir bus grupių, kurioms taip ir norisi prilipdyti būdvardį „britiška“. Tokių kolektyvų muzikoje labai aiškiai juntama šiai salai būdingų savybių rinktinė: šiek tiek niūrumo, šiek melancholijos ir šiek tiek snobiškumo. Los Compesinos! kažkaip labai gražiai įsipaišo į šį kontekstą. Nors pavadinimas lyg ir turėtų kelti aliuziją į ispanijas ar pan., bet tuom čia viskas ir pasibaigia. Pati muzika – britiška visa savo esybe. Naujasis Hello Sadness jokia ne išimtis.

Iš savęs laužti kažką subtilaus ir įmantraus Los Compesinos! net ir nebando. Jie groja labai paprastą indie roką, paremtą gitaromis ir skambiais priedainiais. Tiesa, viskas atliekama tikrai labai kokybiškai ir profesionaliai, savitumo irgi esama, tad jų klausytis tikrai nebūna nuobodu. Žinoma, tai tikrai nėra ta grupė, kuri pakeis jūsų gyvenimą, bet malonių akimirkų suteikti ji tikrai gali. Juolabiau, kad kolektyvas tikrai nestokoja nuoširdumo ir energijos.

Gal todėl ir šiek tiek keista, kad albumas turi būtent tokį o ne kitokį pavadinimą. Jį net galima pavadinti klaidinančiu. Žmogus tikiesi ramaus albumo, kuriame dominuotų melancholiškos, skausmo persmelktos baladės, bet gauni šiek tiek nusivilti. Hello Sadness jus pasitinka giedria nuotaika spinduliuojančia „By Your Hand“, kurios skanduotę primenantis priedainis užkabina net prieš tavo valią. Panašiai skamba ir visos likusios įrašo dainos. O ypač pirmoji jo pusė.

Tad kur tas liūdesys? Jo šiek tiek visgi esama. Dainų žodžiai iš tikrųjų turi šiokį tokį melancholijos užtaisą. Vokalistas padainuoja ir apie pavydą, ir apie išsiskyrimą, ir apie sudužusią širdį, ir dar apie šį bei tą. Visgi albume kur kas daugiau vilties, nei paties liūdesio. Jaunatviškas entuziazmas vis tiek paima viršų. Štai ir titulinė daina spinduliuote spinduliuoja energija ir užsidegimu. Kaip ir likę kūriniai. Los Compesinos! pristabdo tik kelis kartus: trumpiausioje „Hate For The Island“ ir uždarančioje „Light Leaves, Dark Sees pt.II“. Visa kita – drąsus, jaunatviškas veržimasis pirmyn. Jis visai neblogai įtikina ir keturiasdešimt albumo minučių prabėga lengvai ir maloniai.

Tiesa, nesunku įžvelgti ir kelis trūkumus. Los Compesinos! kompozicijos tikrai nėra kažkokios primityvios, bet nėra jos ir labai novatoriškos. Tiksliau, jos visos tarsi ir šviežios, ir tuo pat metu jau kažkur girdėtos. Todėl Hello Sadness dažnai klausytis nelabai norisi. Čia kaip su kokiu Juozu Erlicku: kartais, nedidelėmis porcijomis labai skanu, bet padauginus... Galų gale, labai abejoju, ar po kelių metų dar prisiminsiu šį įrašą. Nėra jis labai laikiškas, bet paprasčiausiai tokios muzikos visada galėsi susirasti neįdėjęs per daug pastangų.

Taigi Hello Sadness nėra kažkuo išskirtinis ar privalomas perklausyti. Tačiau tai tikrai yra kokybiškas ir maloniai susiklausantis darbas. Tiesiog norintiems pasiklausyti gero indie roko Los Compesinos! dainos bus kaip tik.

Įvertinimas: 7.5

Albumas: Oneohtrix Point Never - Replica (2011)

Ne kartą ir ne du yra tekę įsivelti į tokį ginčą, kurio prasmės nelabai suprantu, nes atsakymas, bent jau man, akivaizdesnis už akivaizdų. Kas muzikoje svarbiau: pati muzika ar žodžiai? Kitaip tariant, kas ką papildo? Jeigu, jums irgi tenka leistis į panašias diskusijas, ir dargi ginti antrąją poziciją, tai Oneohtrix Point Never klausytis net nebandykite. Žodžių čia praktiškai nėra. Vokalo – juo labiau. Tad ir jokio grožio, jokios prasmės, ar ne? Tačiau jeigu teisinga jums atrodo pirmoji pozicija, spaudžiu jums dešinę ir kviečiu pasirenkti tikrai ausiai mielai patirčiai, nes Replica labai lengvai gali tapti vienu įsimintiniausių šių metų įrašų.

Po Oneotherix Point Never slapyvardžiu slepiasi Daniel‘is Lopatin‘as ir Bruklino, Niujorko. Jo muzikos stilių apibūdinti geriausiai tiktų terminas drone, arba dar tiksliau ambient drone. Tai instrumentinės kompozcijos, sukonstruotos minimalizmo dvasia, besiremiant dvidešimtojo amžiaus minimalistinės klasikos kūrėjo pavyzdžiu (pirmiausiai, žinoma, į galvą ateina Steve‘o Reich‘o pavardė), bet pasitelkiant ir elektroninės muzikos meistrų patirtį. Remiamasi daugiausiai sintezatoriais išgautais garsais, bet į pagalbą pasitelkiami ir sample‘ai bei kiti elektroninei muzikai būdingesni daiktai. Įraše ryškus ir psochodelinės muzikos motyvas. Viskas šiame albume dažnai tarsi be tvarkos skrajoja ore, įvairūs garsai vietomis gali ir paranoją sukelti. Kita vertus, psichodelinių spalvų čia nei su žiburiu nesurasite. Replica – šaltas ir nespalvotas albumas. Visai kaip tas vėlyvas ruduo už lango.

Drone atpažįstamas ne taip ir sunkiai. Jo charakteringiausias bruožas (o sykiu ir jo esmė) – tai vėl vėl su nedidelėmis variacijomis kartojami garsai, motyvai. Kartais tai gali būti vos viena ar dvi natos, o kartais ir ilgesnis muzikos gabalėlis. Lopatin‘as savo muzikoje naudoja tokią pačią formulę, bet ją šiek tiek praplėčia. Į savo kompozicijas jis sutalpina kelis ar net keliolika motyvų, kurie labai lengvai ir natūraliai susijungia į vientisą kūrinį. Štai pavyzdžiui kompozicijoje „Nassau“ sutelpa ir šiek tiek pianino garsų, ir šiek tiek gitaros, ir šiek sintezatorių, ir šioks toks beat‘as, ir iš kažkur paimtas sample‘as, ir dar šis bei tas. Visi šie ingridientai veikia savotišku užsikirtusios plokštelės principu – geriau įsiklausęs pastebi, kad motyvas vis toks pats, vis besikartojantis. Manytum, kad šitai turėtų atsiduoti kažkokiu chaosu, bet yra visiškai atvirkščiai. Šiame kratinyje gali išgirsti nemenką harmoniją. Jos pojūtis dar akivaizdesnis epizoduose, kuriuose labiau priartėjama prie ambient. Prie tokių priskirtinos atidarančiosioji „Andro“ ar „Submersible“. Jos dvelkte dvelkia ramybe, ir kartais gali būti supainiotos su už lango šėlstančiu vėju. Tačiau Replica gan įvairus įrašas ir vien tokia ramybe neapsiriboja. „Up“ ar „Child Soldier“ ambient beveik niekuom neprimena. Stiprūs ritmai, intensyvumo pojūtis gal net visai tiktų šokių aikštelei. Žinoma, toli gražu ne tradicinio klubo. Nors gal paryčiais, kai jau nemažai išgerta...

Oneohtrix Point Never muzika pakankamai specifinė, o Replica tikrai nėra lengvai klausomas albumas. Jam reikia laiko ir kantrybės. Galų gale, juk ne kiekvienas klausosi panašaus stiliaus muzikos. Tačiau Replica grožis ir puikumas atsiskleidžia ir per tai, kad jis yra palyginti universalus. Šiek tiek pasistengęs prie jos ras kaip prieiti ir elektronikos, ir ambient, ir klasikos mėgėjas. Įrašas tarsi prisitaiko prie klausytojo, kiekvieną sykį atskleidžia vis kitas savo puses. Pajausti, koks visgi puikus šis albumas – nuostabi patirtis. Juk tai vienas unikaliausių šių metų darbų.

Įvertinimas: 8.7

Albumas: Andrius Mamontovas - Elektroninis Dievas (2011)

Yra tokia grupė pavadinimu Sportas. Apie jos rimtumą atskirai kalbėti reikėtų, bet žinomi jie vis tiek labiausiai dėl kelių savo teminių dainų. Jos tikrai labai linskmos ir kabinančios. Yra viena apie ūdrą. Kita apie Kalėdas. O dar kita – apie mūsų muzikinio pasaulio guru, didžiavyrį ir tt. Andrių Mamontovą. Žinoma, akiplėšiška kurti ironiškas dainas apie šį žmogų. Jo prisiekę fanai tai, ko gero, net nusikaltimu palaikė. Andrius Mamontovas juk yra šventa karvė, kurios kritikuoti negalima. Čia gal ir yra didžiausia Mamontovo tragedija. Jo genijaus tarsi niekas nekvestionuoja, nors tikrai derėtų. Jo ilgoje karjeroje būtų ne vieno ir ne dviejų paslydimų. Vis dėlto visi jie nublanksta prieš patį naujausią - skambiai ir ambicingai pavadintą Elektroniniu Dievu.

Mamontovas nusprendė pabūti altruistu ir Elektroninį Dievą išdalinti nemokamai. Sakė, kad vis tiek nieks nebeperka fizinių albumo variantų, tad nėr čia ko plėšytis. Ačiū. Malonu. Ir gražu savotiškai. Štai spjovė žmogus į tą buką komerciją. Puiku. Tačiau kažkodėl albumą siųstis reikėjo iš labai jau komformistinės sveitainės – LNK puslapio. Čia lyg ir komercinis televizijos kanalas, ar ne? Kodėl ne iš kokio soundcloud ar last.fm? Atsakymą aš nujaučiu. Ir jūs, tikriausiai, nujaučiat. Nesupraskit neteisingai – man tikrai negaila. Prie duonos ir sviesto norisi. Tik kam ta poza?

Dar apie pozą. Seniai jau praėjo laikai, kai Mamontovas dainavo apie save gulintį kraujo krešulių baloj, ar belipantį laiptais su troškimu patekti į kažkieno rankas. Dabar jam rūpi visai kas kita. Ką čia tie vidiniai išgyvenimai, su kuriais gali susisieti klausytojas, kai galima žvelgti plačiau. Gerokai plačiau! Ėmė ir nusprendė žmogus pamokyti mus visus kaip čia reikėtų gyventi, ir apskritai kaip žvelgti į pasaulį. Manote ambicinga? Kur jau ten! Kai esi perskaites tokią didžiai išmintingą knygą kaip „Alchemikas“, vieną kitą brošiūrėlę su new age stiliaus kliedesiais, matęs „Avatarą“ ir šį bei tą girdėjęs apie lietuvių mitologiją, tai tokios misijos gali imtis drąsiai.

Kai turi tokį idėjinį užtaisą, jau esi pasirengęs sukurti ir puikų albumą. Trūksta tik vieno elemento, tokio tikrai neesminio, – gerų dainų! Jų šįkart ponui Mamontovui ir pritrūko. Deja. Būkite ir didžiausias šio atlikėjo gerbėjas, atsibundantis ir užmiegantis su jo dainomis, bet idant nesuprastum šito tiesiog privalai būti kurčias. Elektroninio Dievo dainos – tai klišių, banalybių ir pseudointelektualumo tingus kratinys, kurio net paleisti į šį pasaulį, ko gero, nederėjo.

Ką naujo galime išgirsti šiame įraše. Vieną kitą pagonišką simbolį? Tuo viskas ir pasibaigia. Tik teisybės dėlei dar reikia pastebėti, kad tie patys pagoniški simboliai šio albumo kontekste atrodo kažkokie nuskurdinti ir beviltiškai subanalinti. Apskritai, lyrine prasme albumas skamba tiesiog groteskiškai skurdžiai. Taip sakant, iš didelio rašto išeita iš krašto... Panašios retorikos galima prisiskaityti įvairiose self-help knygose ar išgirsti pasižiūrėjus kažkurią Zeitgeist dalį. Penkiolikmetei mergaitei visai tai gal ir paveiku, bet bent šiek tiek apibrendusiam žmogui visi šie kliedesiai kels tik juoką. Ką reikėtų manyti apie tokias eilutes: „Tu įkvepi tai, ką iškvepia medžiai įkvepia tai, ką iškvepi tu ir tt.“ Andriau, tikrai? Ar šito trejus metus reikėjo laukti? Kas tai? Įkvėpimo stoka? Tinginystė? O gal faktas, kad tavo „tėvas akmuo, motina upė rami, o tu tiktai ratilai šitam giliame vandeny?“ įtaką padarė? Tokius tekstus kiekvienas muzikuojantis paauglys galėtų parašyti. Kokią savaitę užtruktų.

Gal bent jau muzika gelbėja padėtį? Nelabai. Lyg ir bandoma derinti akustinius elementus su šiek tiek elektronikos, bet visa tai daroma tiesiog nepakankamai išmoningai. Klausaisi kokių „Kalėdų“, dainos, kuri, greičiausiai, žymi žemiausią tašką per visą Mamontovo karjerą, o tie banalūs, juodo popso lygio sintezatorių pasažai tiesiog juoką kelia ir tiek. KalEEEEdos, taip sakant... Kitose dainose situacija lyg ir šiek tiek geresnė. Pirmasis singlas „Rudenio vėjas“ visai įdomus. Juo tarsi mesta užuomina, kad bus grįžtama prie ankstyvųjų solinių dienų, bet nieko panašiai gero Elektroniniame Dieve tiesiog nėra.

Esminis pastebėjimas. Mamontovas savo muziką, regis, kuria pats vienas ir į pagalbą net prodiuserio nepasikviečia. Čia gal ir visų bėdų priežastis, nes aplinkui jį visi tik garbsto, o tiesiai šviesiai rėžti aštrios, bet teisingos, kritikos niekas taip ir neišdrįsta. Ir labai blogai daro, nes apie šūdmalystes reikia kalbėti ir jų vengti. Reikėtų, kad kažkas imtų ir pasakytų: Andriau, kokio dar „rudenio“? juk nėra lietuvių kalboje tokios konstrukcijos, kilmininkas būtų „rudens“, kaip tu gali sau leisti tokią kvailą klaidą, kurios penktokai nebedaro? Arba kodėl niekas jam nepapriekaištauja dėl nevykusios artikuliacijos, nesuprantamų intonacijų ir tt.? Juk Mamontovas scenoje jau trečias dešimtmetis, gal bent raiškiai tarti žodžius per šį laiką būtų buvę galima išmokti?

Ech... kaip suprantamai dabar skamba ta Sporto daina. Elektroninis Dievas – tai klaida, kurios turėjo nebūti. Kliedesiai. Ir tiek.

Įvertinimas: 4.0

Albumas: King Krule - King Krule EP (2011)

Štai jums jaunuolis į kurį verta atkreipti dėmesį. Septyniolikmetis Archy Marshall‘as stebina keliais dalykais. Savo kaip dainų autoriaus brandumu, itin charakteringu balsu ir labai įdomia grojimo elektrine gitara technika. Savo kompozicijas į internetinius vandenis jis mėto jau kuris laikas. Tiesa kol kas ne visai apsisprendžia dėl tinkamo pseudonimo (tėvų duotas vardas mat netinka). Iš pradžių jis norėjo būti žinomas kaip Zoo Kid, o dabar, regis, apsistojo ties King Krule. Tokį pavadinimą jis davė ir debiutiniam savo EP. Jame randame trylikos minučių prezentaciją kūrėjo, kuris ateityje turėtų nuveikti tikrai daug.

Marshall‘o muzikai akivaizdžiai nemenką įtaką yra padaręs aštuntojo dešimtmečio punk‘as. Kartais taip ir girdi Joe Strummer‘į. Tiesa, čia gerokai mažiau pykčio, viduriniojo piršto rodymo ir kur kas daugiau mūsų laikams būdingos desperacijos, izoliacijos, susvetimėjimo, ilgesio. Vienok King Krule balsas ir gitara dažnai skamba šaltai, o kartais netgi ir agresyviai, bet po savotišku ledu slypi labai jautri, romantiška, pažeidžiama siela. Marshall‘o mintys visai nepaaugliškos. Apie kančią, kaltę, tikėjimo stygių ir tt..  Jokių bitučių ir gėlelių.

Muzikine prasme King Krule dainos gana minimalistiškos. Viso ko centre – jo elektrinė gitara. Ja kuriama melodija, diktuojamas tempas ir nuotaika. Ant viršaus užmetama šiek tiek būgnų ir elektroninių garsų, bet būtų buvę galima drąsiai apsieiti ir be jų. Esmė vis tiek yra balse ir gitaroje. Dar šiek tiek apie balsą. Ne man pirmam ir tikrai ne paskutiniam kilo toks klausimas: čia tikrai šito vaiko balsas? Žiūri į tą liesą ginger‘į ir negali atsistebėti. Kaip? Iš kur?

Jaunuoliui būdinga savotiška working class etika. Net ir jo įvaizdis apie tai byloja. Kiek jis pagrįstas - jau kita kalba. Laikas pelus nuo grūdų atskiria geriausiai. Aišku tik tai, kad King Krule EP yra pareiškimas padarytas nenuginčijamai talentingo asmens.

Įvertinimas: 7.8

Reissue: The Beach Boys - The Smile Sessions (2011)

Seniai seniai, berods 1966-aisiais, kažkur Vakaruose užgimė psichodelinė era. Prasidėjo jinai nuo tokių albumų kaip Revolver ir Psychedelic Sounds of 13th Floor Elevators, o visu gražumu išsiskleidė per taip vadinamą „Summer of Love“, kai jaunimas linksmai rūkydami žolę ir besimėgaudami LSD teikiamais džiaugsmais klausėsi tokių grupių kaip Jefferson Airplaine, Love, The Jimi Hendrix Experience, The Byrds ir tt.. Savaime suprantama, viso ko priešakyje buvo The Beatles su savuoju Seržantu Peperiu. Tačiau tai buvo, ko gero, vienintelis laikas, kai jie turėjo ir  savęs vertus oponentus (jei galima vartoti šį žodį). Tiek menine, tiek komercine prasme jiems tada  prilygo ir tokie The Beach Boys.

The Beach Boys veiklą pradėjo pačioje septintojo dešimtmečio pradžioje ir ilgai grojo tokį lengvą kalifornietišką surf popselį, kurio žmonės su malonumu klausėsi, bet kuris į gelmę net nelabai bandė taikyti. Viskas pradėjo keistis dešimtmečio viduryje, kai grupės lyderis Brian‘as Wilson‘as pradėjo šiek tiek eksperimentuoti su įvairiomis substancijomis bei išgirdo bitlų albumą Rubber Soul. Jis jį įkvėpė sukurti šedevrų šedevrą Pet Sounds, kurio pavadinimą dabar užtiksite praktiškai kiekviename „Greatest Albums...“ sąraše. Dažniausiai kažkur viršuje. Toks veikėjas kaip Paul‘as McCartney teikėsi pripažinti, jog tai yra jo mėgstamiausias albumas, o tas pats Seržantas Peperis buvo bandymas sukurti kažką tiek pat gero. Pet Sounds įpėdinis ir turėjo būti Smile, dar ambicingesnis ir epiškesnis įrašas. Deja, dėl įvairių vidinių ir išorinių priežasčių jis taip ir neišvydo dienos šviesos. Atskiros dainos vis rasdavo kelią į kitus grupės darbus, bet visumos išgirsti šanso iki šiol neturėjome (jei neminėsime solinio Wilson‘o bandymo atgaivinti projektą). Tačiau keturių dešimtmečių laukimas pagaliau pasibaigė. Smile pagaliau išvydo dienos šviesą.

Pet Sounds genialumas ir amžinumas slypėjo keliuose esminiuose momentuose: išmoningose, bet sykiu ir paprastose, įsimenančiose melodijose; didžiulėje įvairiausių garsų ir instrumentų įvairovėje; ir galų gale iki tobulumo išgrynintame vokale (tiek pagrindiniame, tiek pritariančiuose). Smile visas šias tradicijas labai sėkmingai pratęsia. Gal tik juntamas kur kas didesnis užmojis, siekis sukurti kažką didingo, netgi epiško. Ambicija drąsi, bet sykiu ir pavojinga. Kita vertus, grupės talentas leidžia išvengti galimų nuklydimų. Smile dainos, galima sakyti, niekuom nenusileidžia Pet Sounds dainoms. Vėl nuostabūs balsai, vėl psichodeliškai skambančių garsų jūra, vėl nuostabios melodijos. Vėl tas pats genialumas paprastume. Šiais laikais tokios muzikos niekas nebekuria...

Smile atidaroma su „Our Prayer“, kurioje grupės nariai tiesiog niūniuoja vieną melodiją. Daro jie tai velniškai gražiai. Ši melodija po to iš esmės atsikartoja kone kiekvienoje albumo kompozcijoje. Visas Smile yra tarsi savotiškas vokalinių ir instrumentinių gabaliukų koliažas. Ne visada lengvai atskirsi, kur pasibaigia vienas ir prasideda kitas, todėl didžiai patartina viską perklausyti vienu kartu (tai padaryti tikrai labai lengva). Žinoma, kaip ir priklauso tokiems leidimams, visko čia pridėta netgi per daug, bet esmingiausios vis tiek yra tos devyniolika dainų, kurios ir turėjo būti įtrauktos į originalųjį Smile.

Tuos minėtuosius gabaliukus į vietą surikiuoja ir visą albumą nuo chaoso gelbėja kelios dainos, kurias galima vadinti centrinėmis Smile kolonomis. Tai yra: „Heroes and Villains“, „Surf‘s Up“ ir „Good Vibrations“. Jų beklausydamas tarsi susipranti kaip atsidūrei būtent čia ir pradedi nujausti, kur keliausi toliau. „Heroes and Villains“ prasideda kaip gan tradiciškai skambanti pop daina, bet galiausiai išvirsta į nesibaigiančią eksperimentų su tempu, nuotaika ir instrumentais bei vokalu serija. Ši kompozicija, ko gero, geriausiai perteikia viso albumo dvasią. „Surf‘s Up“ pasigirsta maždaug įrašo viduryje ir po eksperimentų gausos tarsi vėl surenka viską į vieną vietą. Tai rami, svajinga baladė, kurios puošmena yra nuostabus Wilson‘o vokalas. Jokių fejerverkų, jokio triukšmo, tik keli muzikantai ir jų talentas. Viskas, dėl ko The Beach Boys ir yra taip mylimi. Galų gale „Good Vibrations“ yra tiesiog nuostabi pop daina, su iki pakvaišimo užkabinančiu priedainiu ir nepakartojama nuotaika. Ji tarsi viską apibendriną ir palieka išbaigtumo, pasitenkinimo jausmą.

Klausant The Smile Sessions negali nesižavėti The Beach Boys talentu ir išmone. Į juos panašių nebuvo, nėra ir, ko gero, nebebus. Tas pats Paul‘as McCartney Pet Sounds nupirko kiekvienam savo vaikui, kaip muzikinės edukacijos priemonę. Apie Smile galima pasakyti tą patį. Jį būtina perklausyti jau vien dėl savišvietos.

Įvertinimas: 10.0

Albumas: Justice – Audio, Video, Disco. (2011)

Nemenkas uždavinys – pateisinti lūkesčius. Ypač jeigu jie sukuriami pavykusio pirmojo albumo. Ne viena grupė tuo jau įsitikino, ne viena tuo dar įsitikins. Antro albumo problema dažna ir lengvai suprantama. Debiuto dainoms parašyti juk skirtas visas ligtolinis gyvenimas, o ir spaudimo iš nieko nejausti. Taip sakant, absoliuti laisvė kūrybiškumui skleistis. Kai prieš ketverius metus prancūzų duetas Justice išleido savąjį Cross, reakcija buvo ganėtinai entuziastinga. Tame albume šokių muzika buvo pagerinta tamsumu, agresyvumu, paslaptingumu, netgi savotišku mistiškumu. Tasai įrašas iki šiol išlieka gana įdomus. Tačiau štai galiausiai duetui prisireikė išleisti ir antrąjį darbą. Pasikankino vyrukai ketverius metelius ir sukūrė Audio, Video, Disco.

Duetas pamąstė pamąstė ir nusprendė sukti pop kryptimi. Originalu, ką jau čia ir bepridursi. Sentimentų senajai alternatyvumo dvasiai šiame albume nelabai besurasite. Nuo pradžios iki galo čia nieko daugiau nedaroma kaip tik bandoma pasiūlyti ką nors tinkamo šokių klubų aikštelėms. Apie tinkamumą tai erdvei aš net nebandysiu spręsti. Ritmai šiaip jau gana įsimenantys ir pakankamai trankūs, tad galbūt šioje vietoje ir neprašauta. Tačiau faktas kaip blynas, kad Audio, Video, Disco. spinduliuoja banalumu ir nuoboduliu. Kompozicijos neįmantrios, dažnai netgi primityvios. Visur tie patys beat‘ai, per garsiai skambantys sintezatoriai ir nieko nepasakantys žodžiai. Nuobodu ir tiek.

Kabintis galima nebent už to, kad Justice čia pridėjo šiek tiek roko elementų. Kartais ima visai gražiai ūžti gitaros, o kai jos susilieja su sintezatoriais jau išeina ir šis tas įdomesnio. Štai pavyzdžiui kokios „Brainvision“ visai įmanoma klausytis. Pakankamai miela ausiai ir elegantiška, disco stiliaus titulinė albumo daina. Jeigu visas įrašas būtų kažkuo panašus, jo perklausymas nereikalautų tiek daug pastangų.

Lyginant su debiutu Audio, Video, Disco. yra gerokai daugiau vokalo. Akivaizdu, kad juo čia bandoma privilioti tuos, kam kūriniai be vokalo yra tiesiog atgrasantys. Kitaip tariant, vis pataikavimas eilinio klausytojo skoniui. Žinia, pataikavimas dar niekam ir niekada neišėjo į naudą. Ne išimtis ir Justice. Tingiai parašytos eilės ir perdėtai nusaldintas balsas dueto darbui tik daro meškos paslaugą.

Justice sugrįžimas – tai visiškas nusivylimas. Įrašas nuobodus, nuspėjamas, banalus, pataikūniškas. Viena kita įdomesnė daina naudos atneša mažai. Jeigu projektas nuspręs nutraukti veiklą, dėl to, tikriausiai, niekas per daug ir nesupyks.

Įvertinimas: 5.0

Indie Kirtimuose 2011-11-08: mmpsuf

Žiemos artėjimas kiekvieną dieną tampa vis akivaizdesnis. Gal todėl grupės mmpsfu muzika dabar ir klausosi taip maloniai. Trijulės skandinaviško šalčio persmelkta minimalistinė elektronika su šokiais tokiais dream pop prieskoniais šiandienos lietuviškos indie scenos kontekste skamba tikrai labai orginaliai ir išskirtinai. Todėl šaltą, drėgną, rūku apsitraukusį lapkričio vakarą trenktis kažkur į Kirtimus nebuvo taip jau ir sunku pasiryžti.

Indie Kirtimuose renginiai jau tampa labai malonia tradicija. Kirtimų kultūros centre jau yra muzikavę ir Markas Palubenka ir ReedNoBrass. Renginio vieta kelia gal ir ne pačias maloniausias asociacijas, bet tokios išankstinės nuostatos, ko gero, yra šiek tiek perspaustos. Nieko baisaus aplinkui taip ir nepavyko pamatyti. O stengtasi!

Žmonių, vis dėlto, norėjosi šiek tiek daugiau. Galima prigalvoti įvairių pateisinimų: antradienis, šalta ir tt.. Kita vertas, maža klausytojų koncentracija koncertui tik pridėjo jaukumo. Salėje nesigirdėjo jokio triukšmo, jokio šiuršulio. mmpsfu  pasirodymą daugelis stebėjo susėdę ant žemės ir apsiginklavę kokio nors šildančio gėrimo talpomis.

Gal todėl ir pats koncertas buvo kažkoks ramus ir šiltas. Čia jau, žinoma, pirmiausiai yra vokalistės Eglės Sirvydytės nuopelnas. Net ir už techninius nesklandumus ji atsiprašinėjo taip gražiai, kad galėjai pagalvoti, jog tai yra pasirodymo dalis... Ne vienas jos balsą lygina su galbūt kam nors žinoma islande Björk. Palyginimas gal kiek ir drąsokas, bet jo priežastis suprasti tikrai nesunku. Eglės vokale ribos tarp tyliai/garsiai ir švelnumo/agresyvumo irgi labai neaiškios, o angliški žodžiai tariami su tokiu mielu ausiai netaisyklingumu.

mmpsfu šiemet išleido penkių dainų mini albumą (kitaip tariant, EP) pavadinimu Expeditors, skirtą kosmose pabūvojusiems gyvūnams (Strielkai, Bielkai ir kitiems). Šio įrašo perliukai „Sleepy Animals“ ir „Human Unkind“ sugroti ir Kirtimuose. Gyvai jos skambėjo gal net geriau. Šių eilučių autorius lietuviškų radijo stočių jau seniai neklauso, bet, jeigu jos negroja šių dainų, tai man belieka tik gailėtis jų klausytojų.

Setlist‘as, vis dėlto, pasirodė šiek tiek per trumpas. Kolektyvas sugrojo manding tik kokias penkias dainas. Mažoka. Per jas tik spėta įsijausti. Vienok, viskas atlikta labai kokybiškai ir stipriai, bet po visko pasijunti lyg iš tavęs būtų kažkas atimta. Tik spėjai priprasti prie tylių, lengvų ritmų bei liūliuojančio balso, o štai ir pabaiga. Kita vertus, gal čia ir būta tokio sumanymo?

Tačiau net ir tokio trumpo pasirodymo visiškai užtenka, kad įsitikintum, jog mmspfu talento turi tikrai pakankamai. Sugrota kokybiškai ir užtikrintai. Dabar tik norisi, kad šis kolektyvas, kaip kad Lietuvoje neretai nutinka, niekur nepradingtų. Šie žmonės savyje tikrai turi dar daug puikių dainų. Bent jau aš jų lauksiu su didžiuliu nekantrumu.

 

O Indie Kirtimuose, regis, dabar išeina šokių tokių atostogų. Reikia manyti, kad jos neužsitęs labai ilgai. Čia groja gera muzika, o vietiniame barelyje visai pigus džinas.

Proga apsilankyti Kirtimuose juk taip dažnai nepasitaiko... 

Albumas: M83 - Hurry Up, We're Dreaming (2011)

Ko gero, kiekvienos grupės (kokia alternatyvi ji bebūtų) karjeroje ateina metas išleisti (ar bent jau pabandyti tai padaryti) pop albumą. Tokį kuriame išliktų visos gerosios grupės savybės, bet tuo pat metu būtų galima rasti tuntą singlų, užkabinančių melodijų ir įsimintinų priedainių. Rezultatų būna labai įvairių. Vieniems pavyksta, o kitus ištinka nesėkmė. Pavyzdžių galima atkapstyti apsčiai. Vykę: pernykštis Ariel Pink’s Haunted Graffiti darbas ar Sonic Youth įrašas Goo. Ne tokie vykę: kad ir visi Weezer albumai pasirodę po Pinkerton. Naujausias bandymo sukurti kažką pop orientuoto, angliškai tariant, accessible pavyzdys – prancūzų post roko projekto M83 dvigubas įrašas Hurry Up, We’re Dreaming. Kaip pasisekė jiems?

Nors gal ta post roko etiketė grupės sielai Anthony Gonzalez’ui jau kaip ir nebetinka. Taip, pradžia lyg ir buvo tokia. Kažkada seniai seniai (praeito dešimtmečio pradžioje) iš tikrųjų M83 grojo kažkokį shoegaze ir elektronikos, ambient miksą, ir apie pop muziką, turbūt, visiškai negalvojo. Net ir paskutinysis Saturdays=Youth skambėjo tikrai alternatyviai, nors jau ir turėjo vieną kitą pop kabliuką. Atvirai sakau – bent jau aš tikrai nesitikėjau, kad Hurry Up, We’re Dreaming bus toks, koks yra. Post roko dvasios čia jau beveik visiškai nebeliko. Gonzalez’as leidosi į elektronikos ir indie pop platybes atgal tarsi net nesižvalgydamas. Albumas kimšte prikimštas pop dainų su ryškiais priedainiais, kur kas tradiciškesnėmis dainų struktūromis ir emocingu vokalu (būtinas elementas gerai pop dainai). Kokie šių permainų rezultatai? Na, netgi labai įdomūs ir smagūs! Permainos M83 tikrai išėjo į naudą. Šis įrašas tikrai gali būti priskirtas pop kategorijai, bet banalumu ar primityvumu jo apkaltinti tiesiog neįmanoma.

Jau albumo pavadinimas byloja apie svajoklišką jo turinį. Taip ir yra. Kad įsitikintum, užtenka pasiklausyti mieliausio albumo epizodo “Raconte-moi Une Histoire”. Visi kūriniai persunkti žaismingumo, optimizmo. Net ir lėčiausiuose epizoduose ryškus vilties momentas. Žodžiu, muzika greičiau įkvepianti nei slopinanti. Maža to, nemažai kūrinių tarsi parašyti šokių aikštelėms. Ritmai stiprūs, greitai užsifiksuojantys, eilės dažniausiai pakankamai minimalistiškos, neapsunkinančios klausytojo. Puikus singlas “Midnight City” pasisekimo, tikriausiai, sulauktų net ir kaimo šokiuose. Visgi albumas labai protingai neperkrautas tokiais potencialiais hitais. Juos paprastai skiria trumpi, ambient’iški epizodai, kurie leidžia šiek tiek atsikvėpti, pasvajoti. Įrašo struktūra labai aiški, konkreti. Hurry Up, We’re Dreaming tarsi taip ir banguoja tarp šokių muzikos trankybių ir tos ambient’iškos ramybės. O krūvon viskas sukrenta labai gražiai ir natūraliai.

Aiški struktūra šiam albumui ne tik naudinga, bet ir reikalinga. Juk Anthony Gonzalez’as šį kart nesismulkino ir išsyk pristatė virš dvidešimties kūrinių. Muzikos porcija iš tiesų gausi. Jeigu viskas būtų sumesta vos ne kaip papuolė, turėtumėme tik sunkiai klausomą chaosą, bet kadangi viskas išdėliota taip preciziškai, tai Hurry Up, We’re Dreaming kartais net primena koncepcinį įrašą. dainos persijungia labai natūraliai. Mintis niekad nenutrūksta, o tiesiog būna pratęsiama. Tad ir ta gera valanda visai neprailgsta. Gal netgi atvirkščiai – pasirodo esanti per trumpa.

Visgi iškyla ir labai natūralus klausimas: kas toliau? Viena vertus, toks posūkis pop kryptimi lyg ir suprantamas bei vykęs, bet kur toliau eis M83? Leisis dar giliau į mišką? Tai jau būtų per daug pavojinga. Jau šiame įraše yra epizodų, kai riba tarp smagu ir banalu atsiduria visai šalia. Akivaizdu, kad Gonzalez’as fantazijos ir talento turi labai daug, tad tikrai nesinorėtų, kad jis jį švaistytų visokiems ten lia lia lia… Tiesą sakant, netgi norėtųsi šiokio tokio grįžimo atgal. Gal įmanoma suderinti post rock praeitį ir indie pop dabartį? Žinoma, čia tik labai naivūs pasvarstymai, atsiradę iš nerimo dėl kai kurių albume išlendančių momentų.

O šiaip Hurry Up, We’re Dreaming yra labai pavykęs įrašas. Projektas pabandė kažką pakeisti, atsinaujinti ir jiems tai puikiai pavyko. Dainos gaivios, užkabinančios, neatsibostančios. Maža to, jų pop struktūra garantuotai padės surasti naujų gerbėjų. Klausyti šio albumo – vienas malonumas.

Įvertinimas: 8.8

Albumas: Tom Waits - Bad As Me (2011)

„Žmogaus-legendos“ statusas turėtų ne juokais varginti. Bent jau man taip visada atrodydavo. Juk esi savotiškai mitologizuotas, įpareigotas elgtis vienaip, o ne kitaip, būti savotišku deviantu – didesniu ar mažesniu nuokrypiu nuo normos. Galų gale, ir pats kūrybos procesas tampa kur kas sudėtingesnis. Privalai nepasimesti, neprarasti formos, bei tuo pačiu ir nenuvilti savo gerbėjų. Su tokiais išbandymais Tom‘as Waits‘as visada susitvarkydavo meistriškai. Tapatybės problemą jis išsprendė labai paprastai – melo ir apgaulės pagalba jis sukūrė savotišką save-personažą, nežinia kiek bendro turinčio su tikruoju Tom‘u Waits‘u. Ko gero, šitaip pasiektas anonimiškumas jam ir padėjo nepasimesti ir leisti vieną puikų albumą po kito. Visuose juose jis nepakartojamas, su niekuo nepalyginamas. Ne išimtis ir pats naujausias Bad As Me.

Regis, nuo Real Gone pasirodymo praėjo pakankamai daug laiko – septyneri metai. Tarpas tarp albumų tikrai nemenkas. Žinant tai, kad Waits‘as ir šiaip mėgsta nevaržyti savęs ir leisti į pasaulį ilgus įrašus, lyg ir buvo galima tikėtis, kad Bad As Me užims bent jau valandą. Tačiau keistasis genijus ir vėl nustebino. Albumas epiškumu nekvepia net iš tolo. Bad As Me trylika kūrinių vos pora atvejų peržengia keturių minučių ribą, ir žavi ne grandioziškumu, o energingumu, nesumeluotu romantiškumu, koncentruotumu, bei... jaunatviškumu! Tikrai taip, būdamas 61-erių Tom‘as Waits‘as išleido, ko gero, jaunatviškiausiai skambantį savo albumą. Na ir ką jūs jam?

Tom‘o Waits‘o dainas galima skirstyti į tris pagrindines kategorijas: trankios/eksperimentinės/kabaretinės kompozicijos (žr.„Singapoure“); kvapą gniaužiančios, stiprios baladės (žr.„A House Where Nobody Lives“) ir tarsi kokius tarpinius variantus (žr.„Chocolate Jesus“). Žinoma, simplifikacijos čia toli gražu neišvengta, nes visose šiose kategorijose variacijų pasitaiko pačių įvairiausių. Bad As Me šių taisyklių kartu ir laikosi, bet tuo pat metu ir jas sulaužo. Taip, čia, kaip ir įprasta, balades keičia eksperimentai, ir atvirkščiai, bet visgi viskas šiek tiek kitaip. Waits‘o baladėms paprastai dar būdavo būdingas šioks toks „tradiciškumas“, bet šįkart jose juntama kur kas daugiau eksperimentavimo dvasios. „Kiss Me“ žaviai trikdo savo kabaretiška atmosfera. Taip ir įsivaizduoji kokį seną džiazo klubą, dūmuose skestantį fortepijoną ir už jo sėdinti poną Waits‘ą. „Back In The Crowd“ skamba kažkaip nei tai lo fi, nei tai retro... Ir viskas taip šviežia, taip gaivu, taip miela ausiai. Waits‘as šiose dainose yra toks jautrus ir paprastas, koks vargu ar kada bebuvo. Jis tarytum nebe taip stropiai slepiasi po savo kauke.

Vis dėlto smagioji albumo dalis yra trankieji jo epizodai. Gal Waits‘as geria daug energetinio gėrimo, o gal praktikuoja kokį revoliucingą mankštos būdą, nes jo užsivedimas tiesiog negali nežavėti. Kai kurie Bad As Me epizodai tokie šiurkštūs, purvini, gaivališki ir gal net primityvūs, kad norisi juos vadinti punk. Kad ir titulinė daina ir sykiu pirmasis singlas „Bad As Me“ yra užkabinantis tiesiog iki pakvaišimo. Paranojiška „Hell Broke Luce“ verste verčia mosikuoti kumščiu ir garsiai pritarti tam šiurkščiam, įsakmiam balsui. Atidarančioji „Chicago“ kviečia pasišokti mėgdžiojant energingą gitaros liniją. Ir, žinoma, dar yra fantastiškoji „Satisfied“ su savo šypseną keliančiomis aliuzijomis į „The Rolling Stones“.

Patyrę atlikėjai su metais dažnai tarsi nusėda, praranda vidinę ugnelę. Tom‘as Waits‘as šito tikrai išvengė. Bad As Me jis atrodo susikaupęs ir susikoncentravęs labiau nei bet kada anksčiau. Aiškiai jaučiasi, kad nepatingėta šiek tiek paredaguoti kūrinius, bei nesicackinta šio bei to atsisakant. Gal dėl to albumas ir skamba taip šviežiai – jis paprasčiausiai neakrautas, „grynas“. Nesename interviu pitchfork‘ui Waits‘as šiuos nuopelnus priskyrė savo žmonai. Anokia čia ir naujiena – ko jau ko, bet padėkoti jai jis niekad nepamiršta.

Į vatą per daug galima ir nevynioti – Bad As Me yra puikus sugrįžimas po šiek tiek užsitęsusios tylos. Net ir įkopęs į septintąją dešimtį Tom‘as Waits‘as išlieka kupinas energijos, humoro, grožio pajautos ir gebėjimo išspardyti šiknas visiems, kas to nusipelnė. Šis albumas – tai puikus priminimas už ką žmonės jį taip myli.

Įvertinimas: 9.4

Reissue: Talk Talk – Laughing Stock (1991/2011) // Mark Hollis – Mark Hollis (1998/2011)

Kalbėti apie Talk Talk ir jų muziką labai nelengva. Sunku parinkti žodžius, sunku išreikšti mintis, nes jų muzika, jų sukurtas pasaulis yra už žodžių. Tai meno kūriniai, apie kuriuos neįmanoma papasakoti – reikia pačiam jais pasigėrėti, patirti juos. Tačiau galima bent jau pabandyti ir patuščiažodžiauti.

Talk Talk yra grupė, iš kurios privalu mokytis. Ir ne tik dėl to, kad jų kūryba gniaužia kvapą bei yra pačios aukščiausios prabos. Jie mums suteikia ir dar vieną labai vertingą pamoką. Jų dėka mes galime įsitikinti, kad ir šiuolaikiniame pasaulyje įmanoma neparsiduoti, neišduoti savęs ir savo kūrybiškumo. Tikrai!

Talk Talk savo muzikinę karjerą pradėjo devintojo dešimtmečio pradžioje, ir iš pradžių grojo tokį kiek bjauroką sintetinį popsą, labai būdingą tam laikotarpiui, ir beveik užmirštą šiandien. Nuobodoki diskotekiniai ritmai, erzinantys sintezatoriai ir kiek primityvokos melodijos. Nieko naujo ir originalaus. Grupė išsiskyrė gal tik su niekuom nesupainiojamu vokalisto ir lyderio Mark‘o Hollis‘o balsu, kuris iš tikrųjų yra atpažįstamas tiesiog momentaliai. Geriausias tų laikų pavyzdys – šokių aikštelių hitas „Talk Talk“.

Tačiau kuo toliau, tuo darėsi įdomiau. Grupės synth pop su laiku darėsi vis įdomesnis, subtilesnis. Žinoma, tokios dainos kaip „Such a Shame“ ir kiekvieno (patikėkit – ir jūsų) girdėta „It‘s My Life“ vis dar yra ryškiai pop, bet jau gerokai intelektualesnės. Jose jau galima surasti ir už ko užsikabinti.

Lūžis įvyko išleidus trečiąjį albumą The Colour of Spring. Čia kompanija beveik atsisakė savo sintezatorių ir perėjo, kaip patys sakė, „prie kur kas organiškesnio skambesio“. Žingsnis į priekį buvo milžiniškas. Lyg ir išlaikyta pop struktūra, bet tai jau būta kažko gerokai kitoniškesnio. The Colour of Spring – tai post-roko užuomazgos.

Šis žanras galutinai suformuotas ketvirtajame darbe Spirit of Eden, kuriame be galo natūraliai susilieja rokas, džiazas, ambient ir klasikinė muzika. Diskotekų berniukai suaugo. Ir dar kaip... Aišku, leidybinėms kompanijoms ir radijo stotims tai nepatiko. Panašiai jautėsi ir „prisiekę fanai“, kurie norėjo, kad Talk Talk jau verčiau grotų „senus gerus gabalus“. Tačiau grupė atgal nesigrežiojo. Paskutinysis penktasis jų darbas Laughing Stock, ko gero, yra ir jų geriausias, įsimintiniausias pasiekimas. Tai įrašas, kuriame visiškai išgryninama naujoji forma ir stilius.

  

Visų pirma, reikia iš kart pažymėti, kad Laughing Stock yra absoliučiai tobulas. Viskas, pradedant atmosfera ir baigiant muzikantų bei vokalisto pasirodymu, atlikta nepriekaištingai, netgi gluminančiai nepriekaištingai. Neretai dėl to pasidaro tiesiog nepatogu, nes paprasčiausiai negali suprasti kaip visa tai pasiekta. Ar tikrai žmonės iš kūno ir kraujo galėjo sukurti kažką tokio?

Šis albumas be galo dvasingas. Ne tik dėl tos savo net kiek mistiškos nuotaikos. Jame gausu ir religinių įvaizdžių. Tiesa, gal ne tiek daug kaip Spirit of Eden (šio jau pats pavadinimas pasako pakankamai daug), bet, ko gero, taip yra dėl to, kad tai ir šiek tiek tylesnis, asmeniškesnis darbas. Mark‘o Hollis‘o perfekcionizmas čia išsiskleidžia visiškai. Kiekviena nata turi savo funkciją ir savo vietą, o kiekvienas žodis ar net skiemuo - savo prasmę. Skambesys dažnai minimalistinis, dažniausiai tarsi visiškai pasineriama į kontempliaciją, bet kartais emocijos išsiveržia ir visu savo grožiu. Visos šešios kompozicijos yra nelyginant kelios vientiso kūrinio atkarpos, papildančios ir atskleidžiančios viena kitą.

Laughing Stock skamba be galo gaiviai.  Kuo toliau – tuo labiau. Jį galima palyginti su vėsiu oro gurkšniu ankstyvą rytą. Tai nesenstanti, amžina muzika. O gal netgi šiek tiek daugiau nei tiesiog muzika.

Tokia buvo Talk Talk pabaiga. Šiandien vien dėl smagumo įsijungus tą pačią „Talk Talk“ net negali patikėti, kad tai tie patys muzikantai, tie patys žmonės. Štai jums ir evoliucija, pagalvoji. Tiesa, paskutinysis jos laiptelis nebuvo Laughing Stock, nes po septynerių metų tylos grupės lyderis dar priminė apie save ir savo neeilinį talentą išleisdamas savo Self-Titled solinį albumą.

Jame jis tarsi tęsia nuo ten, kur buvo sustota su Laughing Stock. Tačiau viskas dar intymiau, dar asmeniškiau. Mark Hollis skambesys dar minimalistiškenis. Kartais tiesiog iki kraštutinumo minimalistiškas. Štai, kad ir „Westward Bound“ girdime tik tyliai skambančią gitarą ir šnabždantį vokalą. Netgi reikia šiek tiek padidinti garsą, nes tik taip gali aiškiai išgirsti kiekvieną žodį ar akordą. Be to norisi aiškiai girdėti ir kiekvieną Hollis‘o atsikvėpimą, kėdės, ant kurios jis sėdi, sugirgždėjimą...

Nei vieno albumo dainų taip ir nebuvo sugrota gyvai, nes atlikėjo teigimu jos paprasčiausiai ne tam skirtos. Kažkodėl galima jį nesunkiai suprasti. Emocijos šiame įraše yra tokios grynos, tokios intensyvios, kad jas tinkamai perteikti būtų tiesiog neįmanoma.

Po Self-Titled Mark‘as Hollis‘as pareiškė išeinąs į pensiją. Žodžio iki šiol laikosi. Kol fanai meldžia sugrįžimo ir naujos muzikos, jis ramiai gyvena savo gyvenimą. Žinant, kad esi tokios įstabios muzikinės evoliucijos dalis, tikrai galima miegoti labai ramiai...

Įvertinimas: 10.0 / 9.7

Albumas: Bonnie ‘Prince’ Billy – Wolfroy Goes To Town (2011)

Amerikos alternatyviojoje scenoje  Bonnie ‘Prince’ Billy (o tiksliau Will’o Oldham’o) vardas jau seniai tapo kokybės sinonimu. Metai po metų jis leidžia vieną gerą įrašą po kito, niekam neparsidavinėja ir niekam nepataikauja. Didele žvaigžde jis niekad nebuvo ir nebus, bet tokie albumai kaip tamsusis šedevras I See A Darkness ir romantiško Islandijos šalčio persmelktas The Letting Go ne atsitiktinai nuolat patenka į įviauriausius geriausiųjų sąrašus (asmeninius ir kolektyvinius), o tai juk kur kas svarbiau nei žvaigždė kokioje nors Holivudo alėjoje. Will Oldham visada buvo ir bus tikras muzikantas, tikras menininkas, sunkiai įspraudžiamas į rėmus ir toks žaviai keistas. Štai ir apie naujausią savo albumą Wolfroy Goes To Town plačiajam pasauliui jis net nepasivargino pranešti. Jis išleistas tyliai, ramiai, lyg tarp kitko. Už tai atlikėjas nusipelnė šiek tiek lazdų, nes tikrai nesinorėtų pro akis praleisti tokio įrašo.

Oldham‘o muzika apibūdinimams ir klasifikacijoms pasiduoda labai nenoriai. Dažniausiai vartojamas terminas alternative country, bet kažin ar jis čia labai tinka. Kiekvienas atlikėjo albumas vis kažkuo vis kitoks. Eksperimentuoti jis tikrai nebijo. Tačiau visąlaik išlieka tam tikri motyvai. Tai folk‘iškas paprastumas, natūralumas; šiek tiek rokui būdingo maištingumo; bei nemažai eksperimentinių garsų. Wolfroy Goes To Town labiausiai atskleidžia folk‘iškąją Oldham‘o muzikos pusę. Skambesys be galo taupus. Labai dažnai girdime tik tylią, lėtą gitaros melodiją ir santūrų vokalą. Jiems dar šiek tiek pritaria pagalbiniai balsai ir dar vienas kitas instrumentas, bet minimalistinė dvasia čia išnaudojama tiesiog maksimaliai. Jeigu tik buvo įmanoma ko nors atsisakyti, tai taip buvo ir padaryta. Ar dar bereikia ir sakyti, kad įrašas dėl to tapo labai asmeniškas ir intymus..?

Will‘o Oldham‘o balsas niekad nebuvo labai geras. Ko gero, jis pats net ir neturi iliuzijų, kad yra kitaip. Tačiau tuos sugebėjimus, kuriuos vis dėlto jam suteikė gamta, jis išnaudoja tiesiog meistriškai. Jo vokalas visada pasižymėjo įtaigumu, tinkamos intonacijos parinkimu. Dažnai atrodo, kad jis ne dainuoja, bet pasakojau tau kas ir kaip. Tai tarsi ir yra pats nuostabiausias jo muzikos bruožas – toks labai betarpiškas santykis su klausytoju. Dėl to minimalizmo šiame albume tai juntama dar akivaizdžiau.

Dešimt albumo dainų labai melancholiškos, kartais gal net skausmingos. Tačiau tuo pat metu ir gražios bei romantiškos. Keliais akordais, keliais tinkamais žodžiais ir intonacijomis Oldham‘as sukuria net šiek tiek kvapą užgniaužiančią atmosferą. Štai dainoje „Cows“ labai ilgai gali girdėti tik taupius gitaros pabrazdinimus ir šnaždančius balsus, bet viskas atrodo taip įtemptai, o kai galiausiai pasigirsta ir daugiau instrumentų, kūrinys suskamba netgi šiek tiek epiškai. Taip žaisti su klausytojo emocijomis moka tik Will‘as Oldham‘as. Apskritai, viso albumo nuotaiką labai gerai perteikia daina „There Will Be Spring“, žiemiškai šalta, bet sykiu ir pranašaujanti kažką šiltesnio, kvapnesnio.

Wolfroy Goes To Town didžiausias trūkumas yra labai akivaizdus. Paprasčiausiai kartais jis gali pasirodyti pernelyg nykus. Visi dešimt kūrinių daugiau mažiau dalijasi ta pačia nuotaika. Oldham‘ui būdingo žaismingumo aptinkame tik viename kitame kūrinyje. Todėl šis įrašas reikalauja atitinkamo nusiteikimo, noro jį perklausyti. Tiesiog šiaip, jo tikrai niekas neįsijungs. Nevyniokim į vatą: tai tiesiog nėra lengvai klausomas įrašas.

Vis dėlto, Wolfroy Goes To Town už pastangas tikrai atsidėkoja. Will Oldham‘as čia ir vėl apnuogina savo sielą, visai kaip ir puikiausiuose savo darbuose. Artėjant žiemai šios dainos tampa vis mielesnės ir artimesnės. Šiek tiek kantrybės ir jums pasidarys akivaizdu, jog tai dar vienas puikus šios legendos pasiekimas.

Įvertinimas: 8.2

Albumas: Real Estate - Days (2011)

Vasara štai jau patapo tik prisiminimu. Medžiai demonstruoja savo keistumą imdami ir nusirengdami, bei visai nekreipdami dėmesio į vis stiprėjantį šaltį. Prie jo dar gana sunkiai sekasi priprasti. Ir kur ten priprasi, kai grotuvas be paliovos suka antrąjį Real Estate albumą Days. Čia reikia turėti įžulumo – imk ir sugalvok tu man rudens viduryje išleisti patį vasariškiausią metų albumą...

Kaip ir savo Self-Titled debiute, taip ir čia Real Estate toliau groja savo psichodelinėmis spalvomis paįvairintą surf-pop. Labai melodingos, tokios atsipūstusios dainos, kurios lyg ir skamba labai lengvai ir paprastai, bet turi savyje kažką gerokai gilesnio. Šiuo aspektu gal norisi Real Estate palyginti su legendiniais Pavement, kurie irgi tarsi viską darė labai nerūpestingai, bet iš savo muzikos vis tiek sugebėdavo išspausti labai daug. Tik va Real Estate yra iš visai kitos JAV pusės – Bruklino, Niujorko. Kaip gyvendami ten jie įsigudrino groti surf-pop man taip ir išliks paslaptis. Faktas tik tas, kad reta Kalifornijos grupė sugeba skambėti taip kalifornietiškai...

Real Estate tiki trim dalykais, kuriais, regis (ir deja), tiki vis mažiau grupių: ryškiomis elektrinių gitarų melodijomis, harmoningomis vokalo partijomis ir senu geru jammin‘imu. Pirmiausiai apie pagrindinį ginklą – gitaras. Vienok, nieko ypatingo čia su jomis nenuveikiama. Nei mandrų solo, nei netikėtų akordų sekų čia tikrai neišgirsite. Grojama neįmantriai, netgi gana paprastai, bet labiausiai susikoncentruoja į tai, kokia melodija kuriama. Gitaros (čia jų yra dvi ir kiekvienos linija savaip įdomi) diktuoja tempą, nuotaiką. Skamba jos iškraipytai, stipriai paveiktos lo fi (nors ir nebe taip kaip debiute). Joms dar kartais pritaria ir koks sintezatorius, dar labiaus pagilinantis tą psichodelišką atmosferą. Savita ir miela ausiai.  Vokalas vėlgi ne iš stipriausiųjų, bet jis tarsi kažkokiu būdu papildo gitarų melodijas, dar geriau perteikia muzikos kuriamą nuotaiką. O kur dar gausūs pritariamieji balsai. Kartais pasijunti lyg klausytum kokių Beach Boys. 60-ųjų dvasia čia pasireiškia visu savo gražumu. Tuos laikus labai gražiai atliepia ir ilgi, kantrūs, žaismingi pagrojimai-improvizacijos. Bent iš dalies tai pasireiškia praktiškai kiekvienoje dainoje, bet instrumentinėje „Kinder Blumen“ ir uždarančioje „All the Same“ improvizacijai atsiduodama visiškai. Oj būtų šokę hipiai suktinukę papsėdami...

Negali nežavėti ta jau anksčiau paminėta laisva, atsipūtusi atmosfera. Real Estate tarytum viską daro taip lengvai, visai nepervargdami. Būgnininkas neskubėdamas muša savo gal net kiek primityvoką ritmelį, o likę grupės nariai tarsi žaidžia su savo instrumentais. Viskas taip gaivu, svajokliška. Vyrauja tokia šiek tiek melancholiška nuotaika. Days lengvas, bet toli gražu ne paviršutiniškas ar nerūpestingas. Muzika tarsi persmelkta kažkokio judėjimo. Ir iš tikrųjų, kur nors einant ar važiuojant šios dainos susiklauso dar geriau.

Labai malonu palyginimui pasiklausyti ir grupės debiuto. Tada dar geriau įvertini tai, kokį progresą per pastaruosius dvejus metus padarė ši grupė. Regis, nieko naujo jie neišrado, bet sugebėjo meistriškai išgryninti savo stilių ir taip tapti dar unikalesniais.

Daug kalbama ir rašoma apie taip vadinamą „antrojo albumo sindromą“. Šiemet galėjome įsitikinti, kad tai nėra toks jau ir masinis reiškinys. Šiemetiniai Fleet Foxes ar Girls įrašai savo pirmtakus netgi gerokai pranoko. Tą patį galima pasakyti ir apie Days. Tai albumas praktiškai be silpnų vietų, kimšte prikimštas ausiai mielų epizodų. Tarsi geras prisiminimas iš vasaros.

Įvertinimas: 9.1

Albumas: James Blake - Enough Thunder EP (2011)

Britų vunderkindas nesnaudžia. Visus praeitus metus jis vieną po kito leido puikius EP, šiemet vasarį pristatė nuostabų debiutinį Self-titled albumą, o štai dabar jau siūlo pasiklausyti ir naujojo Enough Thunder EP. James Blake tik pradėjęs muzikinę karjerą užsirekomendavo kaip muzikantas atviras daugeliui stilių, nesirengiantis per ilgai užsitupėti vienoje vietoje. Šis įrašas tai tik dar sykį patvirtina. Tiesa, gal su tais eksperimentais šįsyk kiek ir paskubėta.

Pirmiejie Blake‘o EP daugiausiai plėtojo dubstep‘o žanrą. Juose jis pats beveik nenaudojo vokalo ir rėmėsi sample‘ais bei ritmu. Debiutas jau buvo šiek tiek kitoks. Čia jis jau ir savo balsą pademonstravo, ir šiek tiek pianinu pagrojo. Tiesa, tas ausiai mielas dubstep‘o prieskonis buvo aiškiai juntamas ir, ko gero, būtent tai ir yra jo sėkmės pagrindinė priežastis. Enough Thunder EP tarsi tęsia nuo ten, kur paliko Self-Titled. Dar daugiau pianino, dar daugiau vokalo ir dar mažiau ritmų. Įrašas kur kas ramesnis, taikantis vos ne į pop kategoriją.

Tiesa, tokia evoliucija labai daug teigiamų įspūdžių nekelia. James Blake pasidarė šiek tiek nuobodus ir nuspėjamas. O tai netgi šiek tiek keista, nes dar prieš kelis mėnesius atrodė, kad jis tiesiog negali pristigti šviežių idėjų. Visi jo ligtoliniai įrašai buvo nesustabdomas ėjimas pirmyn, sėkmingų eksperimentų grandinė. Tačiau, tikriausiai, kažkada juk reikėjo sustoti.

Taip, Blake‘o balsas vis dar puikus ir klausytis Joni Mitchell koverio „A Case of You“ yra labai malonu, bet visa kita jau nebe taip gražu. Praktiškai visose kompozicijose kliaujamasi pianinu ir balsu, o ritmai ir kiti elektroniniai garsai tarsi dedami ant viršaus. Čia panašiai kaip su pica: iš esmės visos picos yra „Margarita“ skiriasi tik ingridientai, kuriuos užmesi ant jos. Blake‘as čia atrodo kažkoks pavargęs, netgi išsikvėpęs. Liūdniausiai klausytis epizodų, kai jis tarsi prisimena senąjį save ir pabando numesti kokį sample‘ą ar/ir ritmą (žr. „Not Long Now“), tačiau visa tai skamba taip dirbtinai, pritemptai, kad tarsi norisi paklausti: „James‘ai, kasgi tau nutiko?“

Iš šešių EP esančių dainų norisi išskirti tik minėtąją „A Case of You“ ir „We Might Feel Unsound“, kuri labai maloniai atliepia CMYK EP ir Klaverwierke EP laikus. Visa kita – totali nuobodybė ir nykuma. Net ir ta nekantriai laukta koloboracija su Bon Iver „Fall Creek Boys Choir“ atrodo tik kaip koks pasišaipymas iš puikiojo singlo „Lindisfarne“.

James Blake tikrai dar neišsisėmė ir, neabejoju, padovanos mums dar daug puikios muzikos, bet Enough Thunder EP yra visiška nesėkmė. Tai tiesiog nykus įrašas. Kas jau kas, bet EP tikrai neturėtų spėti nusibosti. Reikia manyti, kad Blake‘as šiek tiek pailsės, pakraus savo baterijas ir sugrįš kupinas šviežių idėjų. Prie tokio jo jau buvo spėta priprasti.

Įvertinimas: 5.7

Albumas: Björk - Biophilia (2011)

Dar ketvirtame praeito amžiaus dešimtmetyje Ernestas Hemingvėjus kalbėdamas apie Tolstojaus „Karą ir taiką“ išsakė mintį, kažkuo labai tinkančią ir naujajam keistosios islandės Björk albumui. Anot jo, Tolstojus rašydamas savo šedevrą tikriausiai labiausiai didžiavosi tais ilgais skyriais, skirtais politiniams apmąstymams. Tačiau visa tai labai greitai paseno, prarado bet kokį aktualumą. Skaitytojas tuos skyrius dažniausiai praverčia (bent jau aš kaip tik taip ir dariau). Liko tik nemirtinga, be galo talentingai parašyta istorija. Panašiai ir Björk, tikriausiai, labai didžiuojasi tuo kaip išleista Biophilia. Daugelis muzikos portalų irgi vieningai tuo žavisi ir ploja katučių. Tačiau laikas parodys, kad visos tos apps, vizualizacijos ir kiti Š neturi jokios išliekamosios vertės. Liks tik muzika. Tad tik apie ją ir reikėtų šnekėti.

Unikali. Kam jau kam, bet Björk toks apibūdinimas tinka tiesiog puikiai. Į ją panašių tikrai nėra ir būti nelabai begali. Jos išskirtinis balsas, dainavimo maniera ir muzika, kurioje susipina klasika, trip hopas bei elektronika, abejingų nepalieka. Jums ji arba patinka, arba negalite jos pakęsti. Atlikėjos stilius per pastaruosius du dešimtmečius ne taip jau ir pasikeitė. Biophilia skamba pakankamai panašiai kaip ir Post ar Homogenic. Po ne visai pavykusio reikalo pavadinimu Volta tokį sugrįžimą prie šaknų galima tik pasveikinti. Per ketverius metus islandė visai sėkmingai pakrovė savo baterijas ir Biophilia dainos skamba tikrai pakankamai gaiviai. Ką vis dėlto reiškia tas pakankamai?

Naujajame albume dviračio išrasti atlikėja net nebando. Nieko tokio, ko dar iš jos negirdėjote čia nesurasite. Į šitai galima žiūrėti dvejopai. Viena vertus patikrintų formulių naudojimas užtikrina, kad dainos bus pakankamai geros, išvengiama bereikalingos rizikos kažkam neįtikti. Kita vertus, gali kilti įspūdis, kad kažkam ėmė stigti idėjų. O tokia išvada kelis sykius išklausius įrašą neišvengiamai kyla. Juk Björk čia dainuoja lygiai taip kaip ir visada, elektroniniai beat‘ai skamba taip pat šaltai kaip visada ir klasikinės muzikos motyvai skamba taip kaip visada. Taip, Biophilia dvelkia tuo firminiu islandišku šalčiu, bet ir tai jau jokia ne naujiena. Kyla toks įžūlokas klausimas: kam aš viso šito klausau, jeigu dar iš seniau turiu kokį Debut, kuriame viskas labai panašu tik kad geriau?

Keisčiausia tai, kad, kai tik Björk nusprendžia viską daryti šiek tiek kitaip, reikalai kaipmat pagerėja. Yra šiame albume tokių dainų, kurios pasižymi tokiu taupiu skambesiu, intymesne atmosfera. Prie tokių galima priskirti „Virus“, uždarančiąją „Solstice“ bei šios dainų kolekcijos perliuką „Cosmogony“. Jose Björk tarsi vis dar Björk, bet tuo pat metu ji ir šiek kitokia. Ji nebesislepia po beat‘ų keliamu triukšmu, ar visokių ten efektų, o parodo save žaviai pažeidžiamą ir jautrią. Štai tokios Björk klausytis tikrai labai įdomu ir nauja. Visa kita jau visai ne taip miela ausiai. Štai kad ir pirmasis singlas „Crystaline“ yra tiesiog nuobodus. Ypač tai pasakytina apie tuos pseudo-grėsmingai griaudinčius ritmus. Ir panašių epizodų albume tikrai netrūksta. Kartais kūriniai atrodo ir tiesiog bereikalingai ištempti. Toks yra kitas singlas „Moon“, kuris yra tiesiog akivaizdžiai per ilgas.

Prisiekusiems atlikėjos fanams Biophilia turėtų patikti. Jame ji tarsi sugrįžta į tą formą , kuria galėjo pasigirti prieš kokius dešimt metų. Tačiau faktas kaip blynas, kad be tų bereikšmių technologinių inovacijų šis albumas daugiau nieko naujo ir nepasiūlo. Beveik viskas jau sugrota ir sudainuota. Realu, kad po poros dešimtmečių niekas nebeatsimins  ne tik išleidimo istorijos, bet ir paties albumo.

Įvertinimas: 7.8

Albumas: Feist - Metals (2011)

Leslie Feist yra viena tų asmenybių, be kurių indie scena anapus Atlanto nelabai ir išsivaizduojama. Tokie atlikėjai trina ribas tarp mainstream ir underground, kurdami kokybišką, nebanalią, bet sykiu ir tikrai populiarią muziką. Feist tiek kaip solo atlikėja, tiek kaip Broken Social Scene dalis susilaukė ne tik kritikų liaupsių, bet ir pardavė kalną įrašų. Štai, kad ir jos kiek paikokas singlas 1234 yra žinomas ir tiems, kas indie muzika visai nesidomi. Tačiau kažin ar tokios sėkmės susilauks bent vienas kūrinys iš naujausiojo kanadietės albumo Metals.

Ketverius metus lauktas Feist darbas kur kas santūresnis, melancholiškesnis. Jokio atsainaus šėlsmo ar kvailiojimų. Metals tempas lėtas, banguojantis, romantiškas. Tiek viena kita daina suskamba šiek tiek garsiau ir greičiau. Prie tokių galėtumėm priskirti pirmąjjį singlą „How Come You Never Go There“ ir dar pora kūrinių. Visa kita – tai minimalistinės baladės, kuriose remiamasi vos keliais instrumentais ir atlikėjos balsu. Gražia, liūliuojančia, moteriškai jautria nuotaika persmelktos dainos ne visada klausosi lengvai. Jos reikalauja šiek tiek pastangų ir atitinkamo nusiteikimo, bet, kai visa tai yra, pasijunti įtrauktas.

Feist, ko gero, niekad ir neturėjo labai stipraus balso, bet reikia pastebėti, kad jos dainavimo stilius jos muzikai prideda labai daug šarmo. Jos vokalas tylus, kone šnabždantis. Niekaip neišsivaizduoju jos dainuojančios kokiame stadione ar didelėje arenoje. Jai daug labiau tiktų mažos, intymios erdvės, kur galėtum nesiblaškyti ir aiškiau girdėti jos tariamus žodžius.

Metals dainos tokios elegantiškos, grakščios, lengvos. Keistas dalykas, jos lyg ir skamba pakankamai minimalistiškai, nes čia tikrai neišgirsite jokių pasitrankymų būgnais ar agresyvesnių pagrojimų. Tačiau atidžiau įsiklausęs pastebi, kad šie kūriniai tikrai turtingi įvairiais garsais. Taip, viskas dažniausiai atsremia į gitarą arba pianiną, bet šalia jų suskamba ir styginiai, ir vienas kitas pučiamasis instrumentas, ir tokie ne visai tradiciniai įrankiai kaip pavyzdžiui metalofonas. Pačią Feist dar dažnai papildo ir pagalbiniai vokalistai. Štai „Bittersweet Melodies“ iš jų galėtumėm sudaryti ir nedidelį chorą. Visos tokios smulkmenos daro Metals tikrai įdomiu ir neatsibostančiu.

Šio albumo negalėtum pavadinti niūriu, bet ir kokiam vakarėliui jis tikrai nėra skirtas. Visame įraše net ir prie geriausių norų nesurasite nei vienos dainos, kurią galėtumėte pavadinti „linksma“. Kita vertus, anoks čia ir minusas. Minorinės natos, melancholiška, svajinga nuotaika Feist labai tinka. Tiesą sakant, kai tik ji nusprendžia šiek tiek pasmarkauti, kaip kad pavyzdžiui kūrinyje „A Commotion“, bendras įspūdis kaip tik nukenčia. Stipriausios yra tokios dainos kaip „The Undiscovered First“ ar „Cicadas & Guls“, kurių klausant belieka tik žavėtis atlikėjos talentu.

Vienintelis dalykas, kurio Metals trūksta, yra pora tikrų singlų. Dvylika jo dainų geros, įsimintinos, kokybiškos, bet greičiausiai nei vienos iš jų priedainio nepradėsite nejučia niūniuoti eidami gatve. Gal tik minėtoji „Cicadas & Guls“ turi kažkokį stipriau užkabinantį motyvą, bet apskritai visam albumui trūksta bent poros ryškesnių epizodų.

Tačiau tikrai galima pasidžiaugti, kad Feist eilinį sykį nenuvylė savo gerbėjų ir padovanojo dar vieną porciją širdžiai mielos muzikos. Gal Metals ir nebus geriausias metų albumas, bet tikrai pretenduoja tapti romantiškiausiu.

Įvertinimas: 8.3