Seniai seniai, berods
1966-aisiais, kažkur Vakaruose užgimė psichodelinė era. Prasidėjo jinai nuo
tokių albumų kaip Revolver ir Psychedelic Sounds of 13th Floor Elevators,
o visu gražumu išsiskleidė per taip vadinamą „Summer of Love“, kai jaunimas
linksmai rūkydami žolę ir besimėgaudami LSD teikiamais džiaugsmais klausėsi
tokių grupių kaip Jefferson Airplaine,
Love, The Jimi Hendrix Experience, The
Byrds ir tt.. Savaime suprantama, viso ko priešakyje buvo The Beatles su savuoju Seržantu Peperiu. Tačiau tai buvo, ko
gero, vienintelis laikas, kai jie turėjo ir savęs vertus oponentus (jei galima vartoti šį
žodį). Tiek menine, tiek komercine prasme jiems tada prilygo ir tokie The Beach Boys.
The Beach Boys veiklą pradėjo
pačioje septintojo dešimtmečio pradžioje ir ilgai grojo tokį lengvą
kalifornietišką surf popselį, kurio
žmonės su malonumu klausėsi, bet kuris į gelmę net nelabai bandė taikyti.
Viskas pradėjo keistis dešimtmečio viduryje, kai grupės lyderis Brian‘as Wilson‘as pradėjo šiek tiek
eksperimentuoti su įvairiomis substancijomis bei išgirdo bitlų albumą Rubber Soul. Jis jį įkvėpė sukurti
šedevrų šedevrą Pet Sounds, kurio
pavadinimą dabar užtiksite praktiškai kiekviename „Greatest Albums...“ sąraše.
Dažniausiai kažkur viršuje. Toks veikėjas kaip Paul‘as McCartney teikėsi pripažinti, jog tai yra jo mėgstamiausias
albumas, o tas pats Seržantas Peperis
buvo bandymas sukurti kažką tiek pat gero. Pet Sounds įpėdinis ir turėjo būti Smile,
dar ambicingesnis ir epiškesnis įrašas. Deja, dėl įvairių vidinių ir išorinių
priežasčių jis taip ir neišvydo dienos šviesos. Atskiros dainos vis rasdavo
kelią į kitus grupės darbus, bet visumos išgirsti šanso iki šiol neturėjome (jei
neminėsime solinio Wilson‘o bandymo atgaivinti projektą). Tačiau keturių
dešimtmečių laukimas pagaliau pasibaigė. Smile
pagaliau išvydo dienos šviesą.
Pet Sounds genialumas ir amžinumas slypėjo keliuose esminiuose
momentuose: išmoningose, bet sykiu ir paprastose, įsimenančiose melodijose;
didžiulėje įvairiausių garsų ir instrumentų įvairovėje; ir galų gale iki
tobulumo išgrynintame vokale (tiek pagrindiniame, tiek pritariančiuose). Smile visas šias tradicijas labai
sėkmingai pratęsia. Gal tik juntamas kur kas didesnis užmojis, siekis sukurti
kažką didingo, netgi epiško. Ambicija drąsi, bet sykiu ir pavojinga. Kita
vertus, grupės talentas leidžia išvengti galimų nuklydimų. Smile dainos, galima sakyti, niekuom nenusileidžia Pet Sounds dainoms. Vėl nuostabūs
balsai, vėl psichodeliškai skambančių garsų jūra, vėl nuostabios melodijos. Vėl
tas pats genialumas paprastume. Šiais laikais tokios muzikos niekas
nebekuria...
Smile atidaroma su „Our Prayer“,
kurioje grupės nariai tiesiog niūniuoja vieną melodiją. Daro jie tai velniškai
gražiai. Ši melodija po to iš esmės atsikartoja kone kiekvienoje albumo
kompozcijoje. Visas Smile yra tarsi
savotiškas vokalinių ir instrumentinių gabaliukų koliažas. Ne visada lengvai
atskirsi, kur pasibaigia vienas ir prasideda kitas, todėl didžiai patartina
viską perklausyti vienu kartu (tai padaryti tikrai labai lengva). Žinoma, kaip
ir priklauso tokiems leidimams, visko čia pridėta netgi per daug, bet
esmingiausios vis tiek yra tos devyniolika dainų, kurios ir turėjo būti
įtrauktos į originalųjį Smile.
Tuos minėtuosius gabaliukus į
vietą surikiuoja ir visą albumą nuo chaoso gelbėja kelios dainos, kurias galima
vadinti centrinėmis Smile kolonomis.
Tai yra: „Heroes and Villains“, „Surf‘s Up“ ir „Good Vibrations“. Jų
beklausydamas tarsi susipranti kaip atsidūrei būtent čia ir pradedi nujausti, kur
keliausi toliau. „Heroes and Villains“ prasideda kaip gan tradiciškai skambanti
pop daina, bet galiausiai išvirsta į nesibaigiančią eksperimentų su tempu,
nuotaika ir instrumentais bei vokalu serija. Ši kompozicija, ko gero,
geriausiai perteikia viso albumo dvasią. „Surf‘s Up“ pasigirsta maždaug įrašo
viduryje ir po eksperimentų gausos tarsi vėl surenka viską į vieną vietą. Tai rami,
svajinga baladė, kurios puošmena yra nuostabus Wilson‘o vokalas. Jokių fejerverkų,
jokio triukšmo, tik keli muzikantai ir jų talentas. Viskas, dėl ko The Beach
Boys ir yra taip mylimi. Galų gale „Good Vibrations“ yra tiesiog nuostabi pop
daina, su iki pakvaišimo užkabinančiu priedainiu ir nepakartojama nuotaika. Ji tarsi
viską apibendriną ir palieka išbaigtumo, pasitenkinimo jausmą.
Klausant The Smile Sessions negali nesižavėti The Beach Boys talentu ir
išmone. Į juos panašių nebuvo, nėra ir, ko gero, nebebus. Tas pats Paul‘as
McCartney Pet Sounds nupirko
kiekvienam savo vaikui, kaip muzikinės edukacijos priemonę. Apie Smile galima pasakyti tą patį. Jį būtina
perklausyti jau vien dėl savišvietos.
Įvertinimas: 10.0
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą