Albumas: Bonnie ‘Prince’ Billy – Wolfroy Goes To Town (2011)

Amerikos alternatyviojoje scenoje  Bonnie ‘Prince’ Billy (o tiksliau Will’o Oldham’o) vardas jau seniai tapo kokybės sinonimu. Metai po metų jis leidžia vieną gerą įrašą po kito, niekam neparsidavinėja ir niekam nepataikauja. Didele žvaigžde jis niekad nebuvo ir nebus, bet tokie albumai kaip tamsusis šedevras I See A Darkness ir romantiško Islandijos šalčio persmelktas The Letting Go ne atsitiktinai nuolat patenka į įviauriausius geriausiųjų sąrašus (asmeninius ir kolektyvinius), o tai juk kur kas svarbiau nei žvaigždė kokioje nors Holivudo alėjoje. Will Oldham visada buvo ir bus tikras muzikantas, tikras menininkas, sunkiai įspraudžiamas į rėmus ir toks žaviai keistas. Štai ir apie naujausią savo albumą Wolfroy Goes To Town plačiajam pasauliui jis net nepasivargino pranešti. Jis išleistas tyliai, ramiai, lyg tarp kitko. Už tai atlikėjas nusipelnė šiek tiek lazdų, nes tikrai nesinorėtų pro akis praleisti tokio įrašo.

Oldham‘o muzika apibūdinimams ir klasifikacijoms pasiduoda labai nenoriai. Dažniausiai vartojamas terminas alternative country, bet kažin ar jis čia labai tinka. Kiekvienas atlikėjo albumas vis kažkuo vis kitoks. Eksperimentuoti jis tikrai nebijo. Tačiau visąlaik išlieka tam tikri motyvai. Tai folk‘iškas paprastumas, natūralumas; šiek tiek rokui būdingo maištingumo; bei nemažai eksperimentinių garsų. Wolfroy Goes To Town labiausiai atskleidžia folk‘iškąją Oldham‘o muzikos pusę. Skambesys be galo taupus. Labai dažnai girdime tik tylią, lėtą gitaros melodiją ir santūrų vokalą. Jiems dar šiek tiek pritaria pagalbiniai balsai ir dar vienas kitas instrumentas, bet minimalistinė dvasia čia išnaudojama tiesiog maksimaliai. Jeigu tik buvo įmanoma ko nors atsisakyti, tai taip buvo ir padaryta. Ar dar bereikia ir sakyti, kad įrašas dėl to tapo labai asmeniškas ir intymus..?

Will‘o Oldham‘o balsas niekad nebuvo labai geras. Ko gero, jis pats net ir neturi iliuzijų, kad yra kitaip. Tačiau tuos sugebėjimus, kuriuos vis dėlto jam suteikė gamta, jis išnaudoja tiesiog meistriškai. Jo vokalas visada pasižymėjo įtaigumu, tinkamos intonacijos parinkimu. Dažnai atrodo, kad jis ne dainuoja, bet pasakojau tau kas ir kaip. Tai tarsi ir yra pats nuostabiausias jo muzikos bruožas – toks labai betarpiškas santykis su klausytoju. Dėl to minimalizmo šiame albume tai juntama dar akivaizdžiau.

Dešimt albumo dainų labai melancholiškos, kartais gal net skausmingos. Tačiau tuo pat metu ir gražios bei romantiškos. Keliais akordais, keliais tinkamais žodžiais ir intonacijomis Oldham‘as sukuria net šiek tiek kvapą užgniaužiančią atmosferą. Štai dainoje „Cows“ labai ilgai gali girdėti tik taupius gitaros pabrazdinimus ir šnaždančius balsus, bet viskas atrodo taip įtemptai, o kai galiausiai pasigirsta ir daugiau instrumentų, kūrinys suskamba netgi šiek tiek epiškai. Taip žaisti su klausytojo emocijomis moka tik Will‘as Oldham‘as. Apskritai, viso albumo nuotaiką labai gerai perteikia daina „There Will Be Spring“, žiemiškai šalta, bet sykiu ir pranašaujanti kažką šiltesnio, kvapnesnio.

Wolfroy Goes To Town didžiausias trūkumas yra labai akivaizdus. Paprasčiausiai kartais jis gali pasirodyti pernelyg nykus. Visi dešimt kūrinių daugiau mažiau dalijasi ta pačia nuotaika. Oldham‘ui būdingo žaismingumo aptinkame tik viename kitame kūrinyje. Todėl šis įrašas reikalauja atitinkamo nusiteikimo, noro jį perklausyti. Tiesiog šiaip, jo tikrai niekas neįsijungs. Nevyniokim į vatą: tai tiesiog nėra lengvai klausomas įrašas.

Vis dėlto, Wolfroy Goes To Town už pastangas tikrai atsidėkoja. Will Oldham‘as čia ir vėl apnuogina savo sielą, visai kaip ir puikiausiuose savo darbuose. Artėjant žiemai šios dainos tampa vis mielesnės ir artimesnės. Šiek tiek kantrybės ir jums pasidarys akivaizdu, jog tai dar vienas puikus šios legendos pasiekimas.

Įvertinimas: 8.2