Albumas: Tom Waits - Bad As Me (2011)

„Žmogaus-legendos“ statusas turėtų ne juokais varginti. Bent jau man taip visada atrodydavo. Juk esi savotiškai mitologizuotas, įpareigotas elgtis vienaip, o ne kitaip, būti savotišku deviantu – didesniu ar mažesniu nuokrypiu nuo normos. Galų gale, ir pats kūrybos procesas tampa kur kas sudėtingesnis. Privalai nepasimesti, neprarasti formos, bei tuo pačiu ir nenuvilti savo gerbėjų. Su tokiais išbandymais Tom‘as Waits‘as visada susitvarkydavo meistriškai. Tapatybės problemą jis išsprendė labai paprastai – melo ir apgaulės pagalba jis sukūrė savotišką save-personažą, nežinia kiek bendro turinčio su tikruoju Tom‘u Waits‘u. Ko gero, šitaip pasiektas anonimiškumas jam ir padėjo nepasimesti ir leisti vieną puikų albumą po kito. Visuose juose jis nepakartojamas, su niekuo nepalyginamas. Ne išimtis ir pats naujausias Bad As Me.

Regis, nuo Real Gone pasirodymo praėjo pakankamai daug laiko – septyneri metai. Tarpas tarp albumų tikrai nemenkas. Žinant tai, kad Waits‘as ir šiaip mėgsta nevaržyti savęs ir leisti į pasaulį ilgus įrašus, lyg ir buvo galima tikėtis, kad Bad As Me užims bent jau valandą. Tačiau keistasis genijus ir vėl nustebino. Albumas epiškumu nekvepia net iš tolo. Bad As Me trylika kūrinių vos pora atvejų peržengia keturių minučių ribą, ir žavi ne grandioziškumu, o energingumu, nesumeluotu romantiškumu, koncentruotumu, bei... jaunatviškumu! Tikrai taip, būdamas 61-erių Tom‘as Waits‘as išleido, ko gero, jaunatviškiausiai skambantį savo albumą. Na ir ką jūs jam?

Tom‘o Waits‘o dainas galima skirstyti į tris pagrindines kategorijas: trankios/eksperimentinės/kabaretinės kompozicijos (žr.„Singapoure“); kvapą gniaužiančios, stiprios baladės (žr.„A House Where Nobody Lives“) ir tarsi kokius tarpinius variantus (žr.„Chocolate Jesus“). Žinoma, simplifikacijos čia toli gražu neišvengta, nes visose šiose kategorijose variacijų pasitaiko pačių įvairiausių. Bad As Me šių taisyklių kartu ir laikosi, bet tuo pat metu ir jas sulaužo. Taip, čia, kaip ir įprasta, balades keičia eksperimentai, ir atvirkščiai, bet visgi viskas šiek tiek kitaip. Waits‘o baladėms paprastai dar būdavo būdingas šioks toks „tradiciškumas“, bet šįkart jose juntama kur kas daugiau eksperimentavimo dvasios. „Kiss Me“ žaviai trikdo savo kabaretiška atmosfera. Taip ir įsivaizduoji kokį seną džiazo klubą, dūmuose skestantį fortepijoną ir už jo sėdinti poną Waits‘ą. „Back In The Crowd“ skamba kažkaip nei tai lo fi, nei tai retro... Ir viskas taip šviežia, taip gaivu, taip miela ausiai. Waits‘as šiose dainose yra toks jautrus ir paprastas, koks vargu ar kada bebuvo. Jis tarytum nebe taip stropiai slepiasi po savo kauke.

Vis dėlto smagioji albumo dalis yra trankieji jo epizodai. Gal Waits‘as geria daug energetinio gėrimo, o gal praktikuoja kokį revoliucingą mankštos būdą, nes jo užsivedimas tiesiog negali nežavėti. Kai kurie Bad As Me epizodai tokie šiurkštūs, purvini, gaivališki ir gal net primityvūs, kad norisi juos vadinti punk. Kad ir titulinė daina ir sykiu pirmasis singlas „Bad As Me“ yra užkabinantis tiesiog iki pakvaišimo. Paranojiška „Hell Broke Luce“ verste verčia mosikuoti kumščiu ir garsiai pritarti tam šiurkščiam, įsakmiam balsui. Atidarančioji „Chicago“ kviečia pasišokti mėgdžiojant energingą gitaros liniją. Ir, žinoma, dar yra fantastiškoji „Satisfied“ su savo šypseną keliančiomis aliuzijomis į „The Rolling Stones“.

Patyrę atlikėjai su metais dažnai tarsi nusėda, praranda vidinę ugnelę. Tom‘as Waits‘as šito tikrai išvengė. Bad As Me jis atrodo susikaupęs ir susikoncentravęs labiau nei bet kada anksčiau. Aiškiai jaučiasi, kad nepatingėta šiek tiek paredaguoti kūrinius, bei nesicackinta šio bei to atsisakant. Gal dėl to albumas ir skamba taip šviežiai – jis paprasčiausiai neakrautas, „grynas“. Nesename interviu pitchfork‘ui Waits‘as šiuos nuopelnus priskyrė savo žmonai. Anokia čia ir naujiena – ko jau ko, bet padėkoti jai jis niekad nepamiršta.

Į vatą per daug galima ir nevynioti – Bad As Me yra puikus sugrįžimas po šiek tiek užsitęsusios tylos. Net ir įkopęs į septintąją dešimtį Tom‘as Waits‘as išlieka kupinas energijos, humoro, grožio pajautos ir gebėjimo išspardyti šiknas visiems, kas to nusipelnė. Šis albumas – tai puikus priminimas už ką žmonės jį taip myli.

Įvertinimas: 9.4

Reissue: Talk Talk – Laughing Stock (1991/2011) // Mark Hollis – Mark Hollis (1998/2011)

Kalbėti apie Talk Talk ir jų muziką labai nelengva. Sunku parinkti žodžius, sunku išreikšti mintis, nes jų muzika, jų sukurtas pasaulis yra už žodžių. Tai meno kūriniai, apie kuriuos neįmanoma papasakoti – reikia pačiam jais pasigėrėti, patirti juos. Tačiau galima bent jau pabandyti ir patuščiažodžiauti.

Talk Talk yra grupė, iš kurios privalu mokytis. Ir ne tik dėl to, kad jų kūryba gniaužia kvapą bei yra pačios aukščiausios prabos. Jie mums suteikia ir dar vieną labai vertingą pamoką. Jų dėka mes galime įsitikinti, kad ir šiuolaikiniame pasaulyje įmanoma neparsiduoti, neišduoti savęs ir savo kūrybiškumo. Tikrai!

Talk Talk savo muzikinę karjerą pradėjo devintojo dešimtmečio pradžioje, ir iš pradžių grojo tokį kiek bjauroką sintetinį popsą, labai būdingą tam laikotarpiui, ir beveik užmirštą šiandien. Nuobodoki diskotekiniai ritmai, erzinantys sintezatoriai ir kiek primityvokos melodijos. Nieko naujo ir originalaus. Grupė išsiskyrė gal tik su niekuom nesupainiojamu vokalisto ir lyderio Mark‘o Hollis‘o balsu, kuris iš tikrųjų yra atpažįstamas tiesiog momentaliai. Geriausias tų laikų pavyzdys – šokių aikštelių hitas „Talk Talk“.

Tačiau kuo toliau, tuo darėsi įdomiau. Grupės synth pop su laiku darėsi vis įdomesnis, subtilesnis. Žinoma, tokios dainos kaip „Such a Shame“ ir kiekvieno (patikėkit – ir jūsų) girdėta „It‘s My Life“ vis dar yra ryškiai pop, bet jau gerokai intelektualesnės. Jose jau galima surasti ir už ko užsikabinti.

Lūžis įvyko išleidus trečiąjį albumą The Colour of Spring. Čia kompanija beveik atsisakė savo sintezatorių ir perėjo, kaip patys sakė, „prie kur kas organiškesnio skambesio“. Žingsnis į priekį buvo milžiniškas. Lyg ir išlaikyta pop struktūra, bet tai jau būta kažko gerokai kitoniškesnio. The Colour of Spring – tai post-roko užuomazgos.

Šis žanras galutinai suformuotas ketvirtajame darbe Spirit of Eden, kuriame be galo natūraliai susilieja rokas, džiazas, ambient ir klasikinė muzika. Diskotekų berniukai suaugo. Ir dar kaip... Aišku, leidybinėms kompanijoms ir radijo stotims tai nepatiko. Panašiai jautėsi ir „prisiekę fanai“, kurie norėjo, kad Talk Talk jau verčiau grotų „senus gerus gabalus“. Tačiau grupė atgal nesigrežiojo. Paskutinysis penktasis jų darbas Laughing Stock, ko gero, yra ir jų geriausias, įsimintiniausias pasiekimas. Tai įrašas, kuriame visiškai išgryninama naujoji forma ir stilius.

  

Visų pirma, reikia iš kart pažymėti, kad Laughing Stock yra absoliučiai tobulas. Viskas, pradedant atmosfera ir baigiant muzikantų bei vokalisto pasirodymu, atlikta nepriekaištingai, netgi gluminančiai nepriekaištingai. Neretai dėl to pasidaro tiesiog nepatogu, nes paprasčiausiai negali suprasti kaip visa tai pasiekta. Ar tikrai žmonės iš kūno ir kraujo galėjo sukurti kažką tokio?

Šis albumas be galo dvasingas. Ne tik dėl tos savo net kiek mistiškos nuotaikos. Jame gausu ir religinių įvaizdžių. Tiesa, gal ne tiek daug kaip Spirit of Eden (šio jau pats pavadinimas pasako pakankamai daug), bet, ko gero, taip yra dėl to, kad tai ir šiek tiek tylesnis, asmeniškesnis darbas. Mark‘o Hollis‘o perfekcionizmas čia išsiskleidžia visiškai. Kiekviena nata turi savo funkciją ir savo vietą, o kiekvienas žodis ar net skiemuo - savo prasmę. Skambesys dažnai minimalistinis, dažniausiai tarsi visiškai pasineriama į kontempliaciją, bet kartais emocijos išsiveržia ir visu savo grožiu. Visos šešios kompozicijos yra nelyginant kelios vientiso kūrinio atkarpos, papildančios ir atskleidžiančios viena kitą.

Laughing Stock skamba be galo gaiviai.  Kuo toliau – tuo labiau. Jį galima palyginti su vėsiu oro gurkšniu ankstyvą rytą. Tai nesenstanti, amžina muzika. O gal netgi šiek tiek daugiau nei tiesiog muzika.

Tokia buvo Talk Talk pabaiga. Šiandien vien dėl smagumo įsijungus tą pačią „Talk Talk“ net negali patikėti, kad tai tie patys muzikantai, tie patys žmonės. Štai jums ir evoliucija, pagalvoji. Tiesa, paskutinysis jos laiptelis nebuvo Laughing Stock, nes po septynerių metų tylos grupės lyderis dar priminė apie save ir savo neeilinį talentą išleisdamas savo Self-Titled solinį albumą.

Jame jis tarsi tęsia nuo ten, kur buvo sustota su Laughing Stock. Tačiau viskas dar intymiau, dar asmeniškiau. Mark Hollis skambesys dar minimalistiškenis. Kartais tiesiog iki kraštutinumo minimalistiškas. Štai, kad ir „Westward Bound“ girdime tik tyliai skambančią gitarą ir šnabždantį vokalą. Netgi reikia šiek tiek padidinti garsą, nes tik taip gali aiškiai išgirsti kiekvieną žodį ar akordą. Be to norisi aiškiai girdėti ir kiekvieną Hollis‘o atsikvėpimą, kėdės, ant kurios jis sėdi, sugirgždėjimą...

Nei vieno albumo dainų taip ir nebuvo sugrota gyvai, nes atlikėjo teigimu jos paprasčiausiai ne tam skirtos. Kažkodėl galima jį nesunkiai suprasti. Emocijos šiame įraše yra tokios grynos, tokios intensyvios, kad jas tinkamai perteikti būtų tiesiog neįmanoma.

Po Self-Titled Mark‘as Hollis‘as pareiškė išeinąs į pensiją. Žodžio iki šiol laikosi. Kol fanai meldžia sugrįžimo ir naujos muzikos, jis ramiai gyvena savo gyvenimą. Žinant, kad esi tokios įstabios muzikinės evoliucijos dalis, tikrai galima miegoti labai ramiai...

Įvertinimas: 10.0 / 9.7

Albumas: Bonnie ‘Prince’ Billy – Wolfroy Goes To Town (2011)

Amerikos alternatyviojoje scenoje  Bonnie ‘Prince’ Billy (o tiksliau Will’o Oldham’o) vardas jau seniai tapo kokybės sinonimu. Metai po metų jis leidžia vieną gerą įrašą po kito, niekam neparsidavinėja ir niekam nepataikauja. Didele žvaigžde jis niekad nebuvo ir nebus, bet tokie albumai kaip tamsusis šedevras I See A Darkness ir romantiško Islandijos šalčio persmelktas The Letting Go ne atsitiktinai nuolat patenka į įviauriausius geriausiųjų sąrašus (asmeninius ir kolektyvinius), o tai juk kur kas svarbiau nei žvaigždė kokioje nors Holivudo alėjoje. Will Oldham visada buvo ir bus tikras muzikantas, tikras menininkas, sunkiai įspraudžiamas į rėmus ir toks žaviai keistas. Štai ir apie naujausią savo albumą Wolfroy Goes To Town plačiajam pasauliui jis net nepasivargino pranešti. Jis išleistas tyliai, ramiai, lyg tarp kitko. Už tai atlikėjas nusipelnė šiek tiek lazdų, nes tikrai nesinorėtų pro akis praleisti tokio įrašo.

Oldham‘o muzika apibūdinimams ir klasifikacijoms pasiduoda labai nenoriai. Dažniausiai vartojamas terminas alternative country, bet kažin ar jis čia labai tinka. Kiekvienas atlikėjo albumas vis kažkuo vis kitoks. Eksperimentuoti jis tikrai nebijo. Tačiau visąlaik išlieka tam tikri motyvai. Tai folk‘iškas paprastumas, natūralumas; šiek tiek rokui būdingo maištingumo; bei nemažai eksperimentinių garsų. Wolfroy Goes To Town labiausiai atskleidžia folk‘iškąją Oldham‘o muzikos pusę. Skambesys be galo taupus. Labai dažnai girdime tik tylią, lėtą gitaros melodiją ir santūrų vokalą. Jiems dar šiek tiek pritaria pagalbiniai balsai ir dar vienas kitas instrumentas, bet minimalistinė dvasia čia išnaudojama tiesiog maksimaliai. Jeigu tik buvo įmanoma ko nors atsisakyti, tai taip buvo ir padaryta. Ar dar bereikia ir sakyti, kad įrašas dėl to tapo labai asmeniškas ir intymus..?

Will‘o Oldham‘o balsas niekad nebuvo labai geras. Ko gero, jis pats net ir neturi iliuzijų, kad yra kitaip. Tačiau tuos sugebėjimus, kuriuos vis dėlto jam suteikė gamta, jis išnaudoja tiesiog meistriškai. Jo vokalas visada pasižymėjo įtaigumu, tinkamos intonacijos parinkimu. Dažnai atrodo, kad jis ne dainuoja, bet pasakojau tau kas ir kaip. Tai tarsi ir yra pats nuostabiausias jo muzikos bruožas – toks labai betarpiškas santykis su klausytoju. Dėl to minimalizmo šiame albume tai juntama dar akivaizdžiau.

Dešimt albumo dainų labai melancholiškos, kartais gal net skausmingos. Tačiau tuo pat metu ir gražios bei romantiškos. Keliais akordais, keliais tinkamais žodžiais ir intonacijomis Oldham‘as sukuria net šiek tiek kvapą užgniaužiančią atmosferą. Štai dainoje „Cows“ labai ilgai gali girdėti tik taupius gitaros pabrazdinimus ir šnaždančius balsus, bet viskas atrodo taip įtemptai, o kai galiausiai pasigirsta ir daugiau instrumentų, kūrinys suskamba netgi šiek tiek epiškai. Taip žaisti su klausytojo emocijomis moka tik Will‘as Oldham‘as. Apskritai, viso albumo nuotaiką labai gerai perteikia daina „There Will Be Spring“, žiemiškai šalta, bet sykiu ir pranašaujanti kažką šiltesnio, kvapnesnio.

Wolfroy Goes To Town didžiausias trūkumas yra labai akivaizdus. Paprasčiausiai kartais jis gali pasirodyti pernelyg nykus. Visi dešimt kūrinių daugiau mažiau dalijasi ta pačia nuotaika. Oldham‘ui būdingo žaismingumo aptinkame tik viename kitame kūrinyje. Todėl šis įrašas reikalauja atitinkamo nusiteikimo, noro jį perklausyti. Tiesiog šiaip, jo tikrai niekas neįsijungs. Nevyniokim į vatą: tai tiesiog nėra lengvai klausomas įrašas.

Vis dėlto, Wolfroy Goes To Town už pastangas tikrai atsidėkoja. Will Oldham‘as čia ir vėl apnuogina savo sielą, visai kaip ir puikiausiuose savo darbuose. Artėjant žiemai šios dainos tampa vis mielesnės ir artimesnės. Šiek tiek kantrybės ir jums pasidarys akivaizdu, jog tai dar vienas puikus šios legendos pasiekimas.

Įvertinimas: 8.2

Albumas: Real Estate - Days (2011)

Vasara štai jau patapo tik prisiminimu. Medžiai demonstruoja savo keistumą imdami ir nusirengdami, bei visai nekreipdami dėmesio į vis stiprėjantį šaltį. Prie jo dar gana sunkiai sekasi priprasti. Ir kur ten priprasi, kai grotuvas be paliovos suka antrąjį Real Estate albumą Days. Čia reikia turėti įžulumo – imk ir sugalvok tu man rudens viduryje išleisti patį vasariškiausią metų albumą...

Kaip ir savo Self-Titled debiute, taip ir čia Real Estate toliau groja savo psichodelinėmis spalvomis paįvairintą surf-pop. Labai melodingos, tokios atsipūstusios dainos, kurios lyg ir skamba labai lengvai ir paprastai, bet turi savyje kažką gerokai gilesnio. Šiuo aspektu gal norisi Real Estate palyginti su legendiniais Pavement, kurie irgi tarsi viską darė labai nerūpestingai, bet iš savo muzikos vis tiek sugebėdavo išspausti labai daug. Tik va Real Estate yra iš visai kitos JAV pusės – Bruklino, Niujorko. Kaip gyvendami ten jie įsigudrino groti surf-pop man taip ir išliks paslaptis. Faktas tik tas, kad reta Kalifornijos grupė sugeba skambėti taip kalifornietiškai...

Real Estate tiki trim dalykais, kuriais, regis (ir deja), tiki vis mažiau grupių: ryškiomis elektrinių gitarų melodijomis, harmoningomis vokalo partijomis ir senu geru jammin‘imu. Pirmiausiai apie pagrindinį ginklą – gitaras. Vienok, nieko ypatingo čia su jomis nenuveikiama. Nei mandrų solo, nei netikėtų akordų sekų čia tikrai neišgirsite. Grojama neįmantriai, netgi gana paprastai, bet labiausiai susikoncentruoja į tai, kokia melodija kuriama. Gitaros (čia jų yra dvi ir kiekvienos linija savaip įdomi) diktuoja tempą, nuotaiką. Skamba jos iškraipytai, stipriai paveiktos lo fi (nors ir nebe taip kaip debiute). Joms dar kartais pritaria ir koks sintezatorius, dar labiaus pagilinantis tą psichodelišką atmosferą. Savita ir miela ausiai.  Vokalas vėlgi ne iš stipriausiųjų, bet jis tarsi kažkokiu būdu papildo gitarų melodijas, dar geriau perteikia muzikos kuriamą nuotaiką. O kur dar gausūs pritariamieji balsai. Kartais pasijunti lyg klausytum kokių Beach Boys. 60-ųjų dvasia čia pasireiškia visu savo gražumu. Tuos laikus labai gražiai atliepia ir ilgi, kantrūs, žaismingi pagrojimai-improvizacijos. Bent iš dalies tai pasireiškia praktiškai kiekvienoje dainoje, bet instrumentinėje „Kinder Blumen“ ir uždarančioje „All the Same“ improvizacijai atsiduodama visiškai. Oj būtų šokę hipiai suktinukę papsėdami...

Negali nežavėti ta jau anksčiau paminėta laisva, atsipūtusi atmosfera. Real Estate tarytum viską daro taip lengvai, visai nepervargdami. Būgnininkas neskubėdamas muša savo gal net kiek primityvoką ritmelį, o likę grupės nariai tarsi žaidžia su savo instrumentais. Viskas taip gaivu, svajokliška. Vyrauja tokia šiek tiek melancholiška nuotaika. Days lengvas, bet toli gražu ne paviršutiniškas ar nerūpestingas. Muzika tarsi persmelkta kažkokio judėjimo. Ir iš tikrųjų, kur nors einant ar važiuojant šios dainos susiklauso dar geriau.

Labai malonu palyginimui pasiklausyti ir grupės debiuto. Tada dar geriau įvertini tai, kokį progresą per pastaruosius dvejus metus padarė ši grupė. Regis, nieko naujo jie neišrado, bet sugebėjo meistriškai išgryninti savo stilių ir taip tapti dar unikalesniais.

Daug kalbama ir rašoma apie taip vadinamą „antrojo albumo sindromą“. Šiemet galėjome įsitikinti, kad tai nėra toks jau ir masinis reiškinys. Šiemetiniai Fleet Foxes ar Girls įrašai savo pirmtakus netgi gerokai pranoko. Tą patį galima pasakyti ir apie Days. Tai albumas praktiškai be silpnų vietų, kimšte prikimštas ausiai mielų epizodų. Tarsi geras prisiminimas iš vasaros.

Įvertinimas: 9.1

Albumas: James Blake - Enough Thunder EP (2011)

Britų vunderkindas nesnaudžia. Visus praeitus metus jis vieną po kito leido puikius EP, šiemet vasarį pristatė nuostabų debiutinį Self-titled albumą, o štai dabar jau siūlo pasiklausyti ir naujojo Enough Thunder EP. James Blake tik pradėjęs muzikinę karjerą užsirekomendavo kaip muzikantas atviras daugeliui stilių, nesirengiantis per ilgai užsitupėti vienoje vietoje. Šis įrašas tai tik dar sykį patvirtina. Tiesa, gal su tais eksperimentais šįsyk kiek ir paskubėta.

Pirmiejie Blake‘o EP daugiausiai plėtojo dubstep‘o žanrą. Juose jis pats beveik nenaudojo vokalo ir rėmėsi sample‘ais bei ritmu. Debiutas jau buvo šiek tiek kitoks. Čia jis jau ir savo balsą pademonstravo, ir šiek tiek pianinu pagrojo. Tiesa, tas ausiai mielas dubstep‘o prieskonis buvo aiškiai juntamas ir, ko gero, būtent tai ir yra jo sėkmės pagrindinė priežastis. Enough Thunder EP tarsi tęsia nuo ten, kur paliko Self-Titled. Dar daugiau pianino, dar daugiau vokalo ir dar mažiau ritmų. Įrašas kur kas ramesnis, taikantis vos ne į pop kategoriją.

Tiesa, tokia evoliucija labai daug teigiamų įspūdžių nekelia. James Blake pasidarė šiek tiek nuobodus ir nuspėjamas. O tai netgi šiek tiek keista, nes dar prieš kelis mėnesius atrodė, kad jis tiesiog negali pristigti šviežių idėjų. Visi jo ligtoliniai įrašai buvo nesustabdomas ėjimas pirmyn, sėkmingų eksperimentų grandinė. Tačiau, tikriausiai, kažkada juk reikėjo sustoti.

Taip, Blake‘o balsas vis dar puikus ir klausytis Joni Mitchell koverio „A Case of You“ yra labai malonu, bet visa kita jau nebe taip gražu. Praktiškai visose kompozicijose kliaujamasi pianinu ir balsu, o ritmai ir kiti elektroniniai garsai tarsi dedami ant viršaus. Čia panašiai kaip su pica: iš esmės visos picos yra „Margarita“ skiriasi tik ingridientai, kuriuos užmesi ant jos. Blake‘as čia atrodo kažkoks pavargęs, netgi išsikvėpęs. Liūdniausiai klausytis epizodų, kai jis tarsi prisimena senąjį save ir pabando numesti kokį sample‘ą ar/ir ritmą (žr. „Not Long Now“), tačiau visa tai skamba taip dirbtinai, pritemptai, kad tarsi norisi paklausti: „James‘ai, kasgi tau nutiko?“

Iš šešių EP esančių dainų norisi išskirti tik minėtąją „A Case of You“ ir „We Might Feel Unsound“, kuri labai maloniai atliepia CMYK EP ir Klaverwierke EP laikus. Visa kita – totali nuobodybė ir nykuma. Net ir ta nekantriai laukta koloboracija su Bon Iver „Fall Creek Boys Choir“ atrodo tik kaip koks pasišaipymas iš puikiojo singlo „Lindisfarne“.

James Blake tikrai dar neišsisėmė ir, neabejoju, padovanos mums dar daug puikios muzikos, bet Enough Thunder EP yra visiška nesėkmė. Tai tiesiog nykus įrašas. Kas jau kas, bet EP tikrai neturėtų spėti nusibosti. Reikia manyti, kad Blake‘as šiek tiek pailsės, pakraus savo baterijas ir sugrįš kupinas šviežių idėjų. Prie tokio jo jau buvo spėta priprasti.

Įvertinimas: 5.7

Albumas: Björk - Biophilia (2011)

Dar ketvirtame praeito amžiaus dešimtmetyje Ernestas Hemingvėjus kalbėdamas apie Tolstojaus „Karą ir taiką“ išsakė mintį, kažkuo labai tinkančią ir naujajam keistosios islandės Björk albumui. Anot jo, Tolstojus rašydamas savo šedevrą tikriausiai labiausiai didžiavosi tais ilgais skyriais, skirtais politiniams apmąstymams. Tačiau visa tai labai greitai paseno, prarado bet kokį aktualumą. Skaitytojas tuos skyrius dažniausiai praverčia (bent jau aš kaip tik taip ir dariau). Liko tik nemirtinga, be galo talentingai parašyta istorija. Panašiai ir Björk, tikriausiai, labai didžiuojasi tuo kaip išleista Biophilia. Daugelis muzikos portalų irgi vieningai tuo žavisi ir ploja katučių. Tačiau laikas parodys, kad visos tos apps, vizualizacijos ir kiti Š neturi jokios išliekamosios vertės. Liks tik muzika. Tad tik apie ją ir reikėtų šnekėti.

Unikali. Kam jau kam, bet Björk toks apibūdinimas tinka tiesiog puikiai. Į ją panašių tikrai nėra ir būti nelabai begali. Jos išskirtinis balsas, dainavimo maniera ir muzika, kurioje susipina klasika, trip hopas bei elektronika, abejingų nepalieka. Jums ji arba patinka, arba negalite jos pakęsti. Atlikėjos stilius per pastaruosius du dešimtmečius ne taip jau ir pasikeitė. Biophilia skamba pakankamai panašiai kaip ir Post ar Homogenic. Po ne visai pavykusio reikalo pavadinimu Volta tokį sugrįžimą prie šaknų galima tik pasveikinti. Per ketverius metus islandė visai sėkmingai pakrovė savo baterijas ir Biophilia dainos skamba tikrai pakankamai gaiviai. Ką vis dėlto reiškia tas pakankamai?

Naujajame albume dviračio išrasti atlikėja net nebando. Nieko tokio, ko dar iš jos negirdėjote čia nesurasite. Į šitai galima žiūrėti dvejopai. Viena vertus patikrintų formulių naudojimas užtikrina, kad dainos bus pakankamai geros, išvengiama bereikalingos rizikos kažkam neįtikti. Kita vertus, gali kilti įspūdis, kad kažkam ėmė stigti idėjų. O tokia išvada kelis sykius išklausius įrašą neišvengiamai kyla. Juk Björk čia dainuoja lygiai taip kaip ir visada, elektroniniai beat‘ai skamba taip pat šaltai kaip visada ir klasikinės muzikos motyvai skamba taip kaip visada. Taip, Biophilia dvelkia tuo firminiu islandišku šalčiu, bet ir tai jau jokia ne naujiena. Kyla toks įžūlokas klausimas: kam aš viso šito klausau, jeigu dar iš seniau turiu kokį Debut, kuriame viskas labai panašu tik kad geriau?

Keisčiausia tai, kad, kai tik Björk nusprendžia viską daryti šiek tiek kitaip, reikalai kaipmat pagerėja. Yra šiame albume tokių dainų, kurios pasižymi tokiu taupiu skambesiu, intymesne atmosfera. Prie tokių galima priskirti „Virus“, uždarančiąją „Solstice“ bei šios dainų kolekcijos perliuką „Cosmogony“. Jose Björk tarsi vis dar Björk, bet tuo pat metu ji ir šiek kitokia. Ji nebesislepia po beat‘ų keliamu triukšmu, ar visokių ten efektų, o parodo save žaviai pažeidžiamą ir jautrią. Štai tokios Björk klausytis tikrai labai įdomu ir nauja. Visa kita jau visai ne taip miela ausiai. Štai kad ir pirmasis singlas „Crystaline“ yra tiesiog nuobodus. Ypač tai pasakytina apie tuos pseudo-grėsmingai griaudinčius ritmus. Ir panašių epizodų albume tikrai netrūksta. Kartais kūriniai atrodo ir tiesiog bereikalingai ištempti. Toks yra kitas singlas „Moon“, kuris yra tiesiog akivaizdžiai per ilgas.

Prisiekusiems atlikėjos fanams Biophilia turėtų patikti. Jame ji tarsi sugrįžta į tą formą , kuria galėjo pasigirti prieš kokius dešimt metų. Tačiau faktas kaip blynas, kad be tų bereikšmių technologinių inovacijų šis albumas daugiau nieko naujo ir nepasiūlo. Beveik viskas jau sugrota ir sudainuota. Realu, kad po poros dešimtmečių niekas nebeatsimins  ne tik išleidimo istorijos, bet ir paties albumo.

Įvertinimas: 7.8

Albumas: Feist - Metals (2011)

Leslie Feist yra viena tų asmenybių, be kurių indie scena anapus Atlanto nelabai ir išsivaizduojama. Tokie atlikėjai trina ribas tarp mainstream ir underground, kurdami kokybišką, nebanalią, bet sykiu ir tikrai populiarią muziką. Feist tiek kaip solo atlikėja, tiek kaip Broken Social Scene dalis susilaukė ne tik kritikų liaupsių, bet ir pardavė kalną įrašų. Štai, kad ir jos kiek paikokas singlas 1234 yra žinomas ir tiems, kas indie muzika visai nesidomi. Tačiau kažin ar tokios sėkmės susilauks bent vienas kūrinys iš naujausiojo kanadietės albumo Metals.

Ketverius metus lauktas Feist darbas kur kas santūresnis, melancholiškesnis. Jokio atsainaus šėlsmo ar kvailiojimų. Metals tempas lėtas, banguojantis, romantiškas. Tiek viena kita daina suskamba šiek tiek garsiau ir greičiau. Prie tokių galėtumėm priskirti pirmąjjį singlą „How Come You Never Go There“ ir dar pora kūrinių. Visa kita – tai minimalistinės baladės, kuriose remiamasi vos keliais instrumentais ir atlikėjos balsu. Gražia, liūliuojančia, moteriškai jautria nuotaika persmelktos dainos ne visada klausosi lengvai. Jos reikalauja šiek tiek pastangų ir atitinkamo nusiteikimo, bet, kai visa tai yra, pasijunti įtrauktas.

Feist, ko gero, niekad ir neturėjo labai stipraus balso, bet reikia pastebėti, kad jos dainavimo stilius jos muzikai prideda labai daug šarmo. Jos vokalas tylus, kone šnabždantis. Niekaip neišsivaizduoju jos dainuojančios kokiame stadione ar didelėje arenoje. Jai daug labiau tiktų mažos, intymios erdvės, kur galėtum nesiblaškyti ir aiškiau girdėti jos tariamus žodžius.

Metals dainos tokios elegantiškos, grakščios, lengvos. Keistas dalykas, jos lyg ir skamba pakankamai minimalistiškai, nes čia tikrai neišgirsite jokių pasitrankymų būgnais ar agresyvesnių pagrojimų. Tačiau atidžiau įsiklausęs pastebi, kad šie kūriniai tikrai turtingi įvairiais garsais. Taip, viskas dažniausiai atsremia į gitarą arba pianiną, bet šalia jų suskamba ir styginiai, ir vienas kitas pučiamasis instrumentas, ir tokie ne visai tradiciniai įrankiai kaip pavyzdžiui metalofonas. Pačią Feist dar dažnai papildo ir pagalbiniai vokalistai. Štai „Bittersweet Melodies“ iš jų galėtumėm sudaryti ir nedidelį chorą. Visos tokios smulkmenos daro Metals tikrai įdomiu ir neatsibostančiu.

Šio albumo negalėtum pavadinti niūriu, bet ir kokiam vakarėliui jis tikrai nėra skirtas. Visame įraše net ir prie geriausių norų nesurasite nei vienos dainos, kurią galėtumėte pavadinti „linksma“. Kita vertus, anoks čia ir minusas. Minorinės natos, melancholiška, svajinga nuotaika Feist labai tinka. Tiesą sakant, kai tik ji nusprendžia šiek tiek pasmarkauti, kaip kad pavyzdžiui kūrinyje „A Commotion“, bendras įspūdis kaip tik nukenčia. Stipriausios yra tokios dainos kaip „The Undiscovered First“ ar „Cicadas & Guls“, kurių klausant belieka tik žavėtis atlikėjos talentu.

Vienintelis dalykas, kurio Metals trūksta, yra pora tikrų singlų. Dvylika jo dainų geros, įsimintinos, kokybiškos, bet greičiausiai nei vienos iš jų priedainio nepradėsite nejučia niūniuoti eidami gatve. Gal tik minėtoji „Cicadas & Guls“ turi kažkokį stipriau užkabinantį motyvą, bet apskritai visam albumui trūksta bent poros ryškesnių epizodų.

Tačiau tikrai galima pasidžiaugti, kad Feist eilinį sykį nenuvylė savo gerbėjų ir padovanojo dar vieną porciją širdžiai mielos muzikos. Gal Metals ir nebus geriausias metų albumas, bet tikrai pretenduoja tapti romantiškiausiu.

Įvertinimas: 8.3

Albumas: Youth Lagoon - The Year of Hibernation (2011)

Moderniosios technologijos, internetas amžiams pakeitė muzikos industriją. Anksčiau grupė ar atlikėjas buvo priklausomi nuo įrašų studijų ir leidybinių kompanijų, nes kaipgi kitaip galėjai pasauliui parodyti ką sugebi? Internetas su visa savo tinklaraštininkų kultūra tarsi ėmė ir sugriovė, rodos, nepajudinamą schemą. Dabar dainą galimą įrašyti kad ir savo miegamajame, o vėliau išplatinti ją bekraštėje virtualioje erdvėje. Jeigu viskas vyks pagal planą, tau pavyks aplink save suburti šiokį tokį gerbėjų būrį, o nuo čia jau tik keli žingsniai iki žvaigždės statuso… Būtent tokiu būtų išgarsėjo tokie pavadinimai kaip Cults ar Washed Out. Ši formulė labai patinka visokiems chillwave’riams – atlikėjams, kuriantiems naktimis prie kompiuterio savo miegamuosiuose. Būtent toks yra ir Trevor’as Powers’as arba kitaip Youth Lagoon, kuris štai pagaliau veržiasi į platesnius vandenis su savo debiutu The Year of Hibernation.

Chillwave atstovams niekad per daug nerūpėjo garso kokybė ir panašūs dalykai. Tačiau net ir palyginus Youth Lagoon su tuo pačiu Washed Out atkreipi dėmesį į tai, koks palyginti lo fi yra jo skambesys. Jo muzikoje viskas tarsi išblukę. Instrumentai skamba nekokybiškai, pernelyg tyliai, vokalas neaiškus, iškraipytas, duslus. Kita vertus, šis lo fi prieskonis yra ir pusė albumo žavesio, nes muzika skamba labai intymiai, asmeniškai, tarytum tikrai būtų įrašyta naktį miegamajame. Ilgainiui kažkaip persilauži ir imi aiškiau girdėti instrumentus. Pavyzdžiui gitaros linijos tikrai labai gražios ir ganėtinai originalios. Kliūna tik tas vokalas, kuris, švelniai tariant, tikrai ne iš stipriausiųjų, o dėl prastos įrašo kokybės kartais tiesiog sunku atskirti čia dainuoja mergina ar vaikinas. Nežinotum, tai ir visai pasimestum.

Didžiausia šio įrašo stiprybė – tai jo atmosfera. Tylios, asmeniškos dainos tarsi sukuria labai mažą erdvę, kurioje pasijunti uždarytas. O gal veikiau užsidaręs. Čia kaip paauglystės laikais – tupi sau savo kambaryje, skaitai knygas, klausaisi muzikos ir aplinkinį pasaulį ignoruoji, nes jis vis tiek tavęs nesupranta. Tokioms akimirkoms The Years of Hibernation būtų buvę kaip tik. “Oh, when I was seventeen, my mother said to me: ‘don’t stop imagining, the day that you do is the day that you die’” – dainuoja Powers’as ko gero melancholiškiausioje “Seventeen”. Ši eilutė labai neblogai perteikia viso albumo nuotaiką. Tai iš tikrųjų ir yra vienišo, liūdno svajotojo savotiškos išpažintys. Nuotaikos šios aštuonios dainos tikrai nepraskaidrins, bet į vis labiau rudenėjantį peizažą jos įsipaišo tikrai neblogai.

Žinoma, debiuto broko Youth Lagoon išvengti nepavyko. Gerai, skurdoką garso kokybę galima nurašyti, nes taip išeitų, kad čia greičiau jau pliusas nei minusas. Labiausiai kliūna dainų vienodumas. Jeigu išgirdai vieną, tai, galima sakyti, išgirdai visas. Visas albumas tarsi viena ilga daina. The Year of Hibernation labai greitai tampa nuspėjamas, netgi monotoniškas. Dar gerai, kad įrašas pakankamai trumpas, nes kitaip gal net spjautum ir neišklausytum jo iki galo. Jaučiasi ir atlikėjo mėgėjiškumas. Ta chillwave etika gal ir visai žavi, bet akis bado žanro ribotumas. Šis įrašas – tikrai ne išimtis.

The Year of Hibernation šiaip jau yra visai pavykęs debiutas. Žavi jo atmosfera, paprastumas. Tai tikrai labai rudeniškas įrašas. Vaikščioti nukritusių lapų padengtais šaligatviais ir klausytis šių dienų – vienas malonumas. Tačiau kažin ar šis darbas paliks kokį ryškesnį pėdsaką jūsų sąmonėje. Tai bus tiesiog nebloga muzikos porcija, kurią kažkada perklausėte. O gal tai ne taip jau ir mažai?

Įvertinimas: 7.7