„Žmogaus-legendos“ statusas
turėtų ne juokais varginti. Bent jau man taip visada atrodydavo. Juk esi
savotiškai mitologizuotas, įpareigotas elgtis vienaip, o ne kitaip, būti
savotišku deviantu – didesniu ar mažesniu nuokrypiu nuo normos. Galų gale, ir
pats kūrybos procesas tampa kur kas sudėtingesnis. Privalai nepasimesti,
neprarasti formos, bei tuo pačiu ir nenuvilti savo gerbėjų. Su tokiais
išbandymais Tom‘as Waits‘as visada
susitvarkydavo meistriškai. Tapatybės problemą jis išsprendė labai paprastai –
melo ir apgaulės pagalba jis sukūrė savotišką save-personažą, nežinia kiek bendro turinčio su tikruoju Tom‘u
Waits‘u. Ko gero, šitaip pasiektas anonimiškumas jam ir padėjo nepasimesti ir
leisti vieną puikų albumą po kito. Visuose juose jis nepakartojamas, su niekuo
nepalyginamas. Ne išimtis ir pats naujausias Bad As Me.
Regis, nuo Real Gone pasirodymo praėjo pakankamai daug laiko – septyneri
metai. Tarpas tarp albumų tikrai nemenkas. Žinant tai, kad Waits‘as ir šiaip
mėgsta nevaržyti savęs ir leisti į pasaulį ilgus įrašus, lyg ir buvo galima
tikėtis, kad Bad As Me užims bent jau valandą. Tačiau keistasis genijus ir vėl
nustebino. Albumas epiškumu nekvepia net iš tolo. Bad As Me trylika kūrinių vos
pora atvejų peržengia keturių minučių ribą, ir žavi ne grandioziškumu, o
energingumu, nesumeluotu romantiškumu, koncentruotumu, bei... jaunatviškumu!
Tikrai taip, būdamas 61-erių Tom‘as Waits‘as išleido, ko gero,
jaunatviškiausiai skambantį savo albumą. Na ir ką jūs jam?
Tom‘o Waits‘o dainas galima
skirstyti į tris pagrindines kategorijas: trankios/eksperimentinės/kabaretinės
kompozicijos (žr.„Singapoure“); kvapą gniaužiančios, stiprios baladės (žr.„A
House Where Nobody Lives“) ir tarsi kokius tarpinius variantus (žr.„Chocolate
Jesus“). Žinoma, simplifikacijos čia toli gražu neišvengta, nes visose šiose
kategorijose variacijų pasitaiko pačių įvairiausių. Bad As Me šių taisyklių
kartu ir laikosi, bet tuo pat metu ir jas sulaužo. Taip, čia, kaip ir įprasta,
balades keičia eksperimentai, ir atvirkščiai, bet visgi viskas šiek tiek
kitaip. Waits‘o baladėms paprastai dar būdavo būdingas šioks toks
„tradiciškumas“, bet šįkart jose juntama kur kas daugiau eksperimentavimo
dvasios. „Kiss Me“ žaviai trikdo savo kabaretiška atmosfera. Taip ir
įsivaizduoji kokį seną džiazo klubą, dūmuose skestantį fortepijoną ir už jo
sėdinti poną Waits‘ą. „Back In The Crowd“ skamba kažkaip nei tai lo fi, nei tai
retro... Ir viskas taip šviežia, taip gaivu, taip miela ausiai. Waits‘as šiose
dainose yra toks jautrus ir paprastas, koks vargu ar kada bebuvo. Jis tarytum
nebe taip stropiai slepiasi po savo kauke.
Vis dėlto smagioji albumo dalis
yra trankieji jo epizodai. Gal Waits‘as geria daug energetinio gėrimo, o gal
praktikuoja kokį revoliucingą mankštos būdą, nes jo užsivedimas tiesiog negali
nežavėti. Kai kurie Bad As Me epizodai tokie šiurkštūs, purvini, gaivališki ir
gal net primityvūs, kad norisi juos vadinti punk. Kad ir titulinė daina ir
sykiu pirmasis singlas „Bad As Me“ yra užkabinantis tiesiog iki pakvaišimo.
Paranojiška „Hell Broke Luce“ verste verčia mosikuoti kumščiu ir garsiai
pritarti tam šiurkščiam, įsakmiam balsui. Atidarančioji „Chicago“ kviečia
pasišokti mėgdžiojant energingą gitaros liniją. Ir, žinoma, dar yra fantastiškoji
„Satisfied“ su savo šypseną keliančiomis aliuzijomis į „The Rolling Stones“.
Patyrę atlikėjai su metais dažnai
tarsi nusėda, praranda vidinę ugnelę. Tom‘as Waits‘as šito tikrai išvengė. Bad
As Me jis atrodo susikaupęs ir susikoncentravęs labiau nei bet kada anksčiau.
Aiškiai jaučiasi, kad nepatingėta šiek tiek paredaguoti kūrinius, bei
nesicackinta šio bei to atsisakant. Gal dėl to albumas ir skamba taip šviežiai
– jis paprasčiausiai neakrautas, „grynas“. Nesename interviu pitchfork‘ui
Waits‘as šiuos nuopelnus priskyrė savo žmonai. Anokia čia ir naujiena – ko jau
ko, bet padėkoti jai jis niekad nepamiršta.
Į vatą per daug galima ir
nevynioti – Bad As Me yra puikus sugrįžimas po šiek tiek užsitęsusios tylos.
Net ir įkopęs į septintąją dešimtį Tom‘as Waits‘as išlieka kupinas energijos,
humoro, grožio pajautos ir gebėjimo išspardyti šiknas visiems, kas to
nusipelnė. Šis albumas – tai puikus priminimas už ką žmonės jį taip myli.
Įvertinimas: 9.4
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą