Dar ketvirtame praeito amžiaus dešimtmetyje Ernestas
Hemingvėjus kalbėdamas apie Tolstojaus „Karą ir taiką“ išsakė mintį, kažkuo
labai tinkančią ir naujajam keistosios islandės Björk albumui. Anot jo, Tolstojus rašydamas savo šedevrą
tikriausiai labiausiai didžiavosi tais ilgais skyriais, skirtais politiniams
apmąstymams. Tačiau visa tai labai greitai paseno, prarado bet kokį aktualumą. Skaitytojas
tuos skyrius dažniausiai praverčia (bent jau aš kaip tik taip ir dariau). Liko tik
nemirtinga, be galo talentingai parašyta istorija. Panašiai ir Björk,
tikriausiai, labai didžiuojasi tuo kaip
išleista Biophilia. Daugelis muzikos portalų irgi vieningai tuo žavisi ir
ploja katučių. Tačiau laikas parodys, kad visos tos apps, vizualizacijos ir kiti Š neturi jokios išliekamosios vertės. Liks
tik muzika. Tad tik apie ją ir reikėtų šnekėti.
Unikali. Kam jau kam, bet Björk toks
apibūdinimas tinka tiesiog puikiai. Į ją panašių tikrai nėra ir būti nelabai begali.
Jos išskirtinis balsas, dainavimo maniera ir muzika, kurioje susipina klasika,
trip hopas bei elektronika, abejingų nepalieka. Jums ji arba patinka, arba
negalite jos pakęsti. Atlikėjos stilius per pastaruosius du dešimtmečius ne
taip jau ir pasikeitė. Biophilia skamba pakankamai panašiai kaip ir Post ar Homogenic. Po ne visai pavykusio reikalo pavadinimu Volta tokį sugrįžimą prie šaknų galima
tik pasveikinti. Per ketverius metus islandė visai sėkmingai pakrovė savo baterijas
ir Biophilia dainos skamba tikrai pakankamai gaiviai. Ką vis dėlto reiškia tas pakankamai?
Naujajame albume dviračio išrasti
atlikėja net nebando. Nieko tokio, ko dar iš jos negirdėjote čia nesurasite. Į šitai
galima žiūrėti dvejopai. Viena vertus patikrintų formulių naudojimas užtikrina,
kad dainos bus pakankamai geros, išvengiama bereikalingos rizikos kažkam
neįtikti. Kita vertus, gali kilti įspūdis, kad kažkam ėmė stigti idėjų. O tokia
išvada kelis sykius išklausius įrašą neišvengiamai kyla. Juk Björk čia dainuoja
lygiai taip kaip ir visada, elektroniniai beat‘ai skamba taip pat šaltai kaip
visada ir klasikinės muzikos motyvai skamba taip kaip visada. Taip, Biophilia
dvelkia tuo firminiu islandišku šalčiu, bet ir tai jau jokia ne naujiena. Kyla
toks įžūlokas klausimas: kam aš viso šito klausau, jeigu dar iš seniau turiu
kokį Debut, kuriame viskas labai
panašu tik kad geriau?
Keisčiausia tai, kad, kai tik Björk nusprendžia
viską daryti šiek tiek kitaip, reikalai kaipmat pagerėja. Yra šiame albume
tokių dainų, kurios pasižymi tokiu taupiu skambesiu, intymesne atmosfera. Prie tokių
galima priskirti „Virus“, uždarančiąją „Solstice“ bei šios dainų kolekcijos
perliuką „Cosmogony“. Jose Björk tarsi vis dar Björk, bet tuo pat
metu ji ir šiek kitokia. Ji nebesislepia po beat‘ų keliamu triukšmu, ar visokių
ten efektų, o parodo save žaviai pažeidžiamą ir jautrią. Štai tokios Björk
klausytis tikrai labai įdomu ir nauja. Visa kita jau visai ne taip miela
ausiai. Štai kad ir pirmasis singlas „Crystaline“ yra tiesiog nuobodus. Ypač tai
pasakytina apie tuos pseudo-grėsmingai griaudinčius ritmus. Ir panašių epizodų
albume tikrai netrūksta. Kartais kūriniai atrodo ir tiesiog bereikalingai
ištempti. Toks yra kitas singlas „Moon“, kuris yra tiesiog akivaizdžiai per
ilgas.
Prisiekusiems
atlikėjos fanams Biophilia turėtų patikti. Jame ji tarsi sugrįžta į tą formą ,
kuria galėjo pasigirti prieš kokius dešimt metų. Tačiau faktas kaip blynas, kad
be tų bereikšmių technologinių inovacijų šis albumas daugiau nieko naujo ir
nepasiūlo. Beveik viskas jau sugrota ir sudainuota. Realu, kad po poros
dešimtmečių niekas nebeatsimins ne tik išleidimo
istorijos, bet ir paties albumo.
Įvertinimas: 7.8
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą