Albumas: Panda Bear - Tomboy (2011)

Noah Lennox‘u, pasauliui prisitatančiu Panda Bear pseudonimu, tikrai visada buvo galima pasikliauti. Tiek kaip Animal Collective dalis, tiek kaip kaip solo atlikėjas jis taip ir nesugebėjo sukurti albumo, kurį, net ir visiško įžulumo apimtas, galėtum pavadinti prastu. 2007-ųjų Person Pitch iš vis buvo tikras perlas, kvepėjęs vasara, jūra ir gaiviu oru, ir pelnytai patekęs į pačių geriausių dešimtmečio albumų sąrašus. Jame Lennox‘as derindamas sample‘us, sintezatorius ir gitaras, vargiai skambančias kaip gitaros, sukūrė su niekuo nepalyginamą psichodelikos ir elektronikos mišinį, stebinantį savo organiškumu ir gyvybe. Tačiau štai praėjo jau beveik ketveri metai, per kuriuos Panda spėjo ne tik sudalyvauti dar vieno šedevro – Merriweather Post Pavillion – kūrime, bet ir įrašyti ketvirtąjį savo solinį darbą.

Užtenka tik pažvelgti į Tomboy viršelį ir iš kart imi suprasti, kad tai šiek tiek kitoks įrašas. Ne toks spalvingas, ne toks šviesus ir ryškus, kartais gal net pretenduojantis į tamsumą. Iš tikrųjų taip ir yra. Lennox‘as čia numeta į šoną sample‘us ir susitelkia ties ritmu, gitaromis ir vokalu. Todėl Tomboy skambesys šiek tiek niūresnis, melancholiškesnis, asmeniškesnis. Tačiau jokiu būdu ne nykesnis. Paprasčiausiai čia muzikantas pademonstruoja save iš kitos pusės.

Lennox‘o vokalas ir taip visada pasižymėjo psichodeliškumu, jis tarsi ateidavo iš kitos erdvės, labiau primindavo aidą, o ne aiškų balsą. Šiame įraše tai jausti dar labiau. Dvigubindamas, trigubindamas vokalo partijas jis iš pažiūros kuria kažkokią kakofoniją, kurioje kažką aiškesnio įžvelgti tiesiog neįmanoma. Tačiau taip atrodo tik iš pradžių, įdėmiau įsiklausius kakofonija virsta džiaugsminga harmonija. Klausant kokios „Last Night at the Jetty“ ima atrodyti, kad tau dainuoja visas choras. Tačiau tai vis tas pats žmogus, tarsi pasidalinęs  į kelis asmenis ir komunikuojantis pats su savimi.

Jeigu Person Pitch už vokalo dominavo sample‘ai, tai šiame įrašė labiau kliaujamasi sintezatoriais. Labai įdomu klausytis psichodeliškosios „Drone“, kurioje ir susipina stiprus, stabilus, net kiek erzinantis sintezatoriaus užesys ir lyg iš kažkur toli atsklindantis svajingas balsas. Daina iš tikrųjų kažkuo primena bičių spiečiaus keliamą triukšmą ir turi savyje kažkokios surbiančios galios, nes jai artėjant prie pabaigos pasijauti kiek tuštesnis. Nors toks efektas būdingas kone visiems kūriniams. Jie sugeba pagauti ir įsukti tave į savo neaiškų, pakriką pasaulį.

Savo duotuose interviu atlikėjas ne kartą pabrėžė, kad didžiulęs įtaką Tomboy skambesiui padarė tokios grupės kaip Nirvana ir The White Stripes. Anot jo, būtent jos įkvėpė atsigręžti į gitaras ir ritmą. Mintys labai įdomios. Ypač turint omeny tai, kad albume gitarų skambesys dažnai iškraipytas, instrumentas pats į save nepanašus, o ritmo niekaip nesulyginsi su minėtų grupių primityviu gaivališkumu. Tačiau vis dėlto galima suprasti, kas būtent turėta omenyje. Ypač klausant „Afterburner“. Tokio energijos, frustracijos kupino kūrinio iš Panda Bear dar nebuvo tekę girdėti. Ir visa tai pasiekta būtent stipriu, pasikartojančiu ritmu ir tarsi nutolusiomis gitaromis. Panašia dvasia spinduliuoja ir titulinė daina bei „Alsatian Darn“.

Tačiau maloniausia klausytis kaip Panda nepabūgsta leistis į melancholijos platybes. Tikrame albumo perliuke „Scheherezade“ girdi jį bendraujantį su pianinu, kol fone tvyro kažkoks komunikacinis triukšmas. Gali girdėti ūžiantį vėją, jausti nakties vėsą ir būti akis į akį su tiršta tamsa. „Surfer‘s Hymn“ nuneša prie jūros, primena kaip skamba ošiančios bangos. „Benfica“ priverčia galvoti apie futbolą, pergalių ilgesį, žaidimo grožį ir gailestį, kad niekad nepamatei žaidžiančio Eusébio...

Tomboy jau nebesiverčia liežuvis vadinti elektroninės muzikos albumu. Ne, tai tikrų tikriausia psichodelika. Sunku prisimintį kokį kitą ne taip seniai pasirodžiusį albumą, tokį pat reiklų klausytojo kantrybės ir pastangų, bet tuo pat metu taip gausiai už jas atsidėkojantį. Panda Bear padovanojo savo gerbėjams dar vieną nuostabų įrašą, ne kažin kiek nusileidžiantį savo pirmtakui, o gal ir jį pranokstantį. Telieka tik mėgautis ir žavėtis. Galėsim tai daryti dar labai ilgai. Tokia muzika sendama juk tik gerėja.

Įvertinimas: 9.5

Grojaraštis: 2011-04-18

Animal Collective – In The Flowers [iš Merriweather Post Pavillion 2009]

Miles Davis – Flamenco Sketches [iš Kind of Blue 1959]

The Feelies – It‘s Only Life [iš Only Life 1988]

The Velvet Underground – All Tommorow‘s Parties [iš The Velvet Underground & Nico 1967]

Van Morrison – Cyprus Avenue [iš Astral Weeks 1968]

Frank Sinatra – In the Wee Small Hours of the Morning [iš In the Wee Small Hours 1955]

Leonard Cohen – Famous Blue Raincoat [iš Songs of Love and Hate 1971]

Albumas: TV on the Radio - Nine Types of Light (2011)

Šie barzdylos jau ne vieneri metai džiugina muzikos mėgėjus savo puikiais įrašais tokiais kaip Return to Cookie Mountain ar Dear Science, spinduliuojančiais užtikrintumu, pasitikėjimu savimi, drąsa ir ryžtu eksperimentuoti. Žodžiu, grupė kurdavo tiesiog labai gerą ir kokybišką alternatyvųjį roką. O štai dabar, po trijų metų pertraukos, kurios metu daugiausiai užsiimdinėta solo projektais ir atostogavimu, jie pateikia savo klausytojams naująjį Nine Types of Light.

Neturėtų tai būti labai svarbu, bet visų pirma norisi pakalbėti apie viršelį... Vyrukai lyg ir patapo major label‘io klientais( suprask, gavo daugiau pinigų ir kitų išteklių), bet kažkas, regis, šioje vietoje stipriai sutaupė. Įrašų parduotuvėje besidairančiam toks meno kūrinys tikrai įspūdžio nepadarytų. Tačiau čia tik tarp kitko...

Geriau pažvelkime į turinį. Ten dešimt dainų, kuriose TV on the Radio kaip ir nieko naujo neišranda. Jie ir toliau užsiima tuo, ką moka geriausia t.y. kuria dainas su stipriu ritmo pojūčiu, įdomiomis gitarų linijomis, sintezatorių pasažais ir kaip reta geru Tunde Adebimpe vokalu, kuris itin gerai atsiskleidžia lėtesniuose kūriniuose. Klausytis labai malonu. Grupė į vieningą, gyvą darinį sugeba sulieti ir post-punk‘o energiją, ir soul jausmą, ir sveiką elektronikos dozę. Tokia sintezė nevisada ir ne visiems pasiteisina, bet TV on the Radio tai labai gerai pavyksta. Viskas labai darnu, tvarkinga. Vienur jie skamba tiesiog kaip tiesmukiški rokeriai, o kitur žiū sukuria ir kažką panašaus į Trip Hop‘ą.

Iš pat pradžių atrodo, kad Nine Types of Light bus pats melancholiškiausias, lyriškiausias grupės albumas. Atidarančioji „Second Song“, „You“ spinduliuoja labai ramia nuotaika, vokalisto balsas leidžiasi į soul platybes, o grupė groja su tokiu savotiškai liūdniu džiaugsmu. Net ir pirmasis singlas „Will Do“, kad ir pakankamai greito tempo, yra gerokai emocionalesnis, jautresnis, nei tokie energijos pliūpsniai kaip „Wolf Like Me“. „Your love makes a fool of you, you can't seem to understand a heart doesn't play by rules and love has it's own demands“ – dainuoja Adebimpe apie labai universalius dalykus, kurie suprantimi bus daugeliui.

Tačiau lyriškoji, romantiškoji albumo dalis – tik pusė jo turinio. Grupė neužmiršo ir to kaip reikia būti trankiems, sveikai agresyviems. Kokia „No Future Schock“ kerta tiesiai iš peties. Penketukas čia į pagalbą pasitelkia ir pučiamuosius, kelias pritariančiąsias vokalistes. Kabina kaip reikiant.

Taigi Nine Types of Light dainas tarsi galima į dvi stovyklas. Ir ten  ir ten, geri, brandūs kūriniai, privilegija ausiai. Tačiau...

Kaip gerai begrotų, kaip užtikrintai beatrodytų, TV on the Radio vis dėlto niekaip neišvengė kartojimosi. Albume tikrai gausu šviežių, gaivių momentų, bet jie kažkaip nublanksta prieš bendrą įspūdį „visa tai jau girdėjau“. Ar tik nebus grupė kiek paskubėjusi? Potencialo, medžiagos naujam puikiam darbui lyg ir tikrai būta, bet rezultate pasijauti ne iki galo patenkintas. Nine Types of Light - geras, bet ne puikus. Kitai grupei to pakaktų, bet TV on the Radio -  kažin.

Įvertinimas: 7.9

Albumas: Burial - Street Halo EP (2011)

Paslaptingasis, anonimiškasis [įterpti savo sugalvotus sinonimus] Burial (tikroji pavardė lyg ir yra Will Bevan) 2007-aisiais padovanojo pasauliui savo šedevrą Untrue, kuriame meistriškai ištrynė kone visas ribas tarp dubstep‘o, avantgardo ir ambient. Ir ne tik tarp šių trijų žanrų. Visas albumas niekaip nepasidavė kokiai griežtesnei klasifikacijai. Jis tiesiog buvo toks koks buvo. Unikalus.

O tada Burial ėmė ir nutilo. Ketverius metus jo aktyvumas muzikiniame pasaulyje buvo minimalus. Gal jis pats susiprato, kad reikia neskubėti ir išlaukti, nes Untrue šešėlis galėjo kaip reikiant užtemdyti naujus bandymus? Gal priežastys buvo ir kitos. Nesužinosim, nes pats Will Bevan interviu kaip ir nedalija, ir apie save iš vis nelabai ką pasakoja. Tačiau šiemet jis, regis, pabudo iš to savotiško žiemos miego. Prieš porą mėnesių drauge su Four Tet ir Thom‘u York‘u pristatė pasiklausyti tiesiog privalomą singlą Ego/Mirror, o štai dabar pateikia mums ir naują savo  EP‘ėjų Street Halo.

Ar buvo verta laukti?

Atsakymas: žinoma, ir dar kaip.

Dvidešimties minučių įraše randame tris kompozicijas, kvepiančias šviežiu oru ir pavasarišku gaivumu. Burial jose yra sykiu ir pasikeitęs, ir toks pats. Žinoma, išliko tas pats sample‘ų, dubstep‘iško ritmo ir ambient garsų derinimas, bet tuo pat metu leistasi dar toliau toliau į avantgardo platybės. Dar mažiau struktūros, bet tikrai ne ką mažiau grožio ir džiaugsmo.

Viskas prasideda nuo titulinės „Street Halo“. Su ja Burial atsiduria arčiau tradicinių klubų šokių aikšelių nei bet kada anksčiau. Intensyvus, stabilus ritmas, jokių nepageidaujamų nukrypimų melancholijos pusėn. Grojant šiai kompozicijai pastrapalioti nepasididžiuotų ir tie, kurie dubstep‘ą laiko keistuolių ir narkomanų muzika, bei žmonės apie tokį dalyką iš vis net negirdėję. Tačiau „Street Halo“ tikrai nėra ir kokia tai banali. Prislopintas moteriškas vokalas, duslus skambesys, tarytum slopinamas kažkokių trukdžių, kuria savotiškai svajingą atmosferą, kuria sėkmingai gali mėgautis ir vienumoje. Labai tinka spoksojimui pro langą.

Dar toliau šiuo aspektu žengia „NYC“. Ramesnė, tylesnė, melancholiškesnė, intymesnė. Vis tas pats prislopintas moteriškas vokalas, už kurio slepiasi ambient‘iški sintezatorių garsai, čia primenantys vėją, čia riksmus, čia gaivališką miesto triukšmą. O kur dar tie mieli šiukždesiai, kuriantys jausmą, jog klausaisi plokštelės atkeliavusios iš kokių tarpukario laikų...

Paskutinioji, bet tikrai ne prasčiausia – „Stolen Dog“. Ji, ko gero, panašiausia į tradicinį dubstep‘ą. Sukarpyta, suklijuota, net šiek tiek padrika. Tačiau sėkmingai suvienijama pulsuojančių sintezatorių ir ritmo sintezės. Kompozicija labai nestabili, kelis kartus tarsi nutyla, o tada vėl prisikelia. Toks jausmas, kad sukurta keliaujant kokia nors transporto priemone. Viskas čia tarsi yra judesyje. Jokio pastovumo, tik kelio džiaugsmas.

Nesu nei karto buvęs Niujorke, bet jau dabar turiu mažą svajonę pasivaikščioti jo gatvėmis iš grotuvo ausinių sklindant šio įrašo garsams. Burial juo dar kartą pademonstruoja, kad yra tikras meistras.

Įvertinimas: 8.8

Grojaraštis: 2011-04-12

The Rolling Stones – Angie [iš Goats Head Soup 1973]

Talk Talk – Ascension Day [iš Laughing Stock 1991]

Panda Bear – Scheherezade [iš Tomboy 2011]

The Jimi Hendrix Experience – Wind Cries Marry [iš Are You Experienced 1967]

Mark Hollis – The Colour of Spring [iš Mark Hollis 1998]

Titus Andronicus – To Old Friends and New [iš The Monitor 2010]

U2 – A Sort of Homecoming [iš The Unforgettable Fire 1984]

Albumas: Nicolas Jaar - Space is Only Noise (2011)

Sakykit, ką norit, bet dvidešimt pirmas amžius, bent jau kol kas, priklauso elektroninei muzikai. Tai dar kartą demonstruoja su Space is Only Noise debiutuojantis Nicolas Jaar. Į pasaulį jis paleido labai užtikrintą įrašą, kurio lengvumą ir žaismingumą yra tiesiog būtina įvertinti. Taip užtikrintai žengti pirmajį žingsnį jau senokai nėra pavykę jokiai roko grupei.

Jaar‘o įtakas apibrėžti labai sunku. Sample‘us jis renka čia iš klasikinės muzikos, čia iš džiazo, čia iš kino filmų. Visa tai išdėlioja ant savo sukurtų lėtų, niekur neskubančių ritmų, kurie lyg ir yra house stiliaus, bet kietas jaunimas jokiame kietame klube pagal tokią muziką tikrai nešoktų. Greičiau jau pasiųstų didžėjų toli toli. Viskas čia spinduliuoja ramybe. Jokio blaškymosi, bereikalingų energijos pliūpsnių. Kompozicijos labiau skirtos pasivaikščiojimui ar vakarui su knyga, o ne šokių aikštelei.

Tačiau atlikėjas čia ne tik sample‘ina. Pademonstruoja jis ir savo paties vokalinius sugebėjimus. Jie tikrai nėra kažkuo išskirtiniai, bet neabejotinai prideda albumui savotiško natūralumo, daro jį asmeniškesniu įrašu. Eilės, kaip ir priklauso tokiam stiliui, labai minimalistinės, daug pakartojimų. Žodžiai labiau naudojami ne išraiškai, o atmosferos kūrimui. O ta atmosfera gali būti pati įviauriausia. Atidarančioji „Etre“ išsiskiria labai organišku skambesiu. Joje susilieja bangų teliuškavimas, fortepijono garsai ir dialogas prancūzų kalba. Kompozicija tave išsyk įtraukia į albumo pasaulėlį. Ūmai imi ir supranti kodėl jis pavadintas būtent taip. „Too Many Kids Finding Rain in the Dust“ kažkodėl skamba lyg būtų iš The Flaming Lips albumo. Ritmas taip maloniai primena „Convinced with the Hex“. Dar kitos dainos iš vis pasižymi tokia ambient‘iška kokybe. Prie tokių galima priskirti „Almost Fell“ ar „Balance Her in Beetween You Eyes“. Kartais ima net atrodyti, kad klausaisi Boards of Canada. Didesnio komplimento šioje vietoje aš paprasčiausiai nesugebėjau sugalvoti... Jaučiasi ir dubstep‘o įtaka („Variations“). O štai titulinė daina apskritai primena elektronikos pionierius Kraftwrek...

Taigi akivaizdu, kad Nicolas Jaar įkvėpimo sėmėsi iš pačių įvairiausių šaltinių. Manytum, kad gavosi kažkoks vinigretas, kurio vienus ingridientus suvirškini, o kitų ataskonis lieka. Tačiau taip tikrai nėra. Space is Only Noise kaip reta vientisas įrašas. Dainos keičiasi labai natūraliai, tarsi pereauga iš vienos į kitą, ir tos 46-ios minutės prabėga labai greitai ir nejuntamai.

Žinant, kad atlikėjui dar tik dvidešimt vieneri, galima tik stebėtis jo debiuto brandumu. Telieka tikėtis, kad čia neatsitiktinė sėkmė.

Įvertinimas: 8.6

Daina: EMA - California

Yra tokių žmonių, kurie labai jautriai reaguoja į keiksmažodžius. O jeigu dar viešojoje erdvėje… Pavyzdžiui dainose. Ką jie pasakytų išgirdę kaip jauna šviesiaplaukė Erika M. Anderson, save vadinanti EMA, savo singlą “California” pradeda štai taip riebiai: fuck, California, you make me boring..?

Turbūt pasipiktintų. Sakytų: na ir kam tie keiksmažodžiai?? Eina jie velniop. Nieko jie nesupranta. Nes Erikos daina iš tikrųjų turėtų šokiruoti, bet visai ne dėl stiprios kalbos. Ne, ji pribloškia savo jėga ir atvirumu. Fone ūžiant, griaudint agresyviems sintezatorių garsams, kurie gal kažkuo primena tamsiausius The Knife momentus, jis mėtosi frazėmis, kurias taip ir norisi cituoti, bet iš principo to nedarysiu. Nėr čia ko. Patys paklausysit.

Tamsa ir mizantropija spinduliuojanti “California” iš pradžių klausosi nelengvai, bet per koko trečio ar ketvirto perklausymo metu kažkas tavyje įsijungia (o gal išsijungia?). Daina tampa kažkuo daugiau nei tik mosikavimu kumščiu svaidantis sparnuotomis frazėmis. Ji it į kokią purviną balą įmeta tave į jaunos asmenybės pasaulį, grėsmingą tačiau sykiu ir kerintį.

Telieka laukti albumo. Žinau, kad aš pats klausysiu jo itin atidžiai.

p.s. šis klipas, ko gero, pats seksualiausias iš visų mano matytų.

Albumas: The Pains of Being Pure at Heart - Belong (2011)

Niujorkiečių kolektyvas 2009-aisiais gan maloniai nustebino išleisdami ausiai mielą Self-Titled debiutą. Lengvos, per daug neįpareigojančios dainos labai maloniai primenė shoegaze etalonus My Bloody Valentine. Tos dešimt dainų neišsitęsė net iki 35-ių minučių ir susiklausydavo su sunkiai paslepiama šypsena. Ypač išsiskyrė kiek melancholiškesnė „Stay Alive“, kuri užsitarnavo vietą ir viename iš grojaraščių. Po to dar buvo Higher Than the Stars EP, irgi paklausymo vertas ir teigiamas emocijas žadinęs.

Ir aš būčiau visai nesupykęs, jei tai ir būtų buvę viskas, ką šis ketvertukas nuveikė. Pasižiūrėjus kelis interviu, pasidarė aišku, kad grupės nariai – mėmės kokių reta. Aš prieš mėmes šiaip jau nieko neturiu, bet kažkaip ėmė atrodyti, kad nieko gudresnio sukurti jie tiesiog nepajėgtų, o prilygti debiuto jaunatviškam veržlumui paprasčiausiai neįmanoma.

Tačiau jie vis tiek pabandė. Pasikvietė į pagalbą ganėtinai garsų prodiuserį Flood, dirbusį ir prie tokių įdomių dalykų kaip Með suð í eyrum við spilum endalaust, ir prie tokių nesėkmių kaip U2 POP. Pasėdėjo jie šiek tiek studijoje, šiek tiek sutamsino savo skambesį, suliūdino toli gražu ne tobulą vokalisto balsą, išmoko groti daugiau minorinių natų, nusipaišė gražų viršelį ir pristatė pasauliui Belong.

Ir kas jiems iš viso šito išėjo?

Ogi sunku pasakyti. Nieko ypatingo, tas tai tikrai. Būkim biedni, bet teisingi, šiai grupei paprasčiausiai stinga talento, kad jie pajėgtų sukurti kažką tikrai išskirtinio. Lieka tik galimybė pakerėti melancholijos kamuojamus paauglius ir jaunus suaugusius. Ko gero, į juos Belong ir taiko. „Everyone is pretty and fun, everyone is lovely and fun, everyone is gentle and gone, but everyone‘s just everyone“ – suokia savo saldžiu balseliu Kip‘as Berman‘as, kažkur tolumoje tyliai ale shoegaze‘iškai džeržgiant gitarai, cypiant klavišiniams ir mušant kiek nuobodokam ritmui. Visai linksma, visai gražu, bet jau girdėta ir visai neoriginalu. Žodžiai į gelmes visai net nebando taikyti. Paprastos frazės, paprastos konstrukcijos. Parinktum kažką, ką galėtum užsirašyt ant facebook‘o sienos, bet ne daugiau...

Tačiau gal aš kiek ir per griežtas... Iš ankstesnių pastraipų gali pasirodyti, kad Belong iš vis niekam tikęs. Ne, taip tikrai nėra. Galima jame surasti ir gerų dalykų. Pavyzdžiui pirmojo albumo laisvumas išliko ir šiame. Pasivaikščiojimo metu, kai nesinori klausytis nieko įpareigojančio, šios dainos klausysis labai smagiai. Gal net tektų susilaikyti nepradėjus šokti. Melancholiška albumo nuotaika irgi verčia šyptelti. Gali sau tarti: ak, ne aš vienas toks susimąstęs, ne aš vienas toks liūdnas ir vienišas, ne aš vienas toks ypatingas... Tuščios tokios mintys, bet kartais labai reikalingos. Išlikę čia ir My Bloody Valentine atgarsiai. Žinoma  the Pains‘ iki jų kaip iki Jupiterio, bet vis tiek... Šviežiam muzikos mylėtojui jie gali pasitarnauti kaip akstinas labiau pasidomėti shoegaze scena.

Belong – gan smagus, lengvai klausomas, bet ir niekuo neypatingas albumas, grupė čia nepasiūlo nieko naujo. Labiau besidominčiam muzika jis nepadarys jokio įspūdžio, nebent – pacituojant „Pietų Parko“ veikėją – privers tarti: „liberacci gay...“ Tačiau ne tiek daug girdėjusiam ir norinčiam pabandyti atrasti kažką naujo gal net taps vienu mėgstamiausių.

Įvertinimas: 6.7

Albumas: Kurt Vile - Smoke Ring For My Halo (2011)

Indie scena pasižymi tokiu cikliškumu: kažkuriuo metu ji visai priartėja prie mainstream‘o, netgi su juo susilieja, o tada vėl susitraukia, nes buvęs indie jau nebebūna indie. Man regis, dabar kaip tik ir esame tokioje išsipūtimo fazėje. Pogrindžio dvasia beveik išnyko, nepriklausomybės vertybę vis dažniau keičia populiarumo vaikymasis. Todėl taip malonu šiais laikais išgirsti naują tikrai gerą, tikrai indie albumą. Būtent tokį ir įrašė Kurt Vile.

Smoke Ring For My Halo leidžia prisiminti tą jau beveik spėtą pamiršti lo-fi dvasią, kurią taip meistriškai ištobulino tokios grupės kaip Guided By Voices ar The Microphones. Visos dainos šiame albume lyg ir įrašytos gana prastai: būgnai skamba dusliai ir neįmantriai, tarsi skirti vien ritmui palaikyti; gitaros linijos irgi kažkokios neaiškios, kartais girdi vien džeržgimą ir nieko daugiau; sintezatoriai irgi kuria tik triukšmo sieną. Geriau girdisi tik akustinė gitara ir balsas. Susidaro įspūdis, kad visa kita tarsi uždėta ant viršaus. Tačiau reikia pastebėti, kad toks įrašinėjimo būdas labai pasiteisino. Įrašas skamba labai intymiai, asmeniškai.

Visas albumas labai vientisas. Dainos keičiasi labai natūraliai, visas jas, regis, vienija panaši nuotaika. Tačiau tuo pat metu Smoke Ring For My Halo tikrai negalėtum pavadinti nuobodžiu, pasikartojančiu. Tie kūriniai visai kaip dienos gyvenime – lyg ir visos panašios, bet sykiu ir kažkuo skiriasi...  Taip ir Kurt Vile kiekvienoje dainoje pademonstruoja ką nors naujesnio: atidarančioje „Baby‘s Arms savo akustine gitara sukuria tokią ramią ir svajingą atsmosferą, kad jautiesi lyg vėlyvą vasaros vakarą sėdėtum kur nors prie laužo; „Puppet to the Man“ tarsi nukelia į aštuntojo dešimtmečio pradžią – roko aukso amžių – kūrinys tiesiog smelkte persmelktas tos dvasios, kuria spinduliavo ir kokie The Velvet Underground (spėju, kad ši grupė Kurt Vile skambesiui padarė nemenką įtaką); „Society Is My Friend“ (bene stipriausias albumo momentas) aiškiau pademonstruoja atlikėjo poetinius sugebėjimus, kad jam nesvetima ironija ir kritiškesnis požiūris. Tokius apibūdinimus būtų galima taikyti kone kiekvienai iš dešimties dainų. Vienas atradimas po kito.

Dainų žodžiai atskleidžia ir nemenkus atlikėjo lyrinius sugebėjimus. Čia galima užtikti ir šiokį tokį kontrastą. Muzika lengva, kartais net smagi, o štai eilės tokios, gerąja prasme, klampios, demonstruojančios ne tokius ir lengvus autoriaus išgyvenimus. Lyrinis subjektas – jeigu kalbant apie dainas galima vartoti tokią sąvoką – pasiklydęs, blaškosi. Kartais suranda aplinkiniame pasaulyje kažką gero ir gražaus („Baby‘s Arms“), o kartais atsiduria ir šaltoje kraujo baloje („Society Is My Friend“)... Ko gero, geriausiai viską apibendrina uždarančioji „Ghost Town“, demonstruojanti pasimetimą, apatiją, bet tuo pat metu ir viltį.

Paties Kurt‘o Vile dainavimo stilius kažkuo primena jauną Lou Reed‘ą. Tas pats šaltas balsas. Intonacijos taupios, bet sykiu ir labai iškalbingos. Kita vertus ramesniais momentais, kai akustinė gitara dar labiau išryškinama, kaip kad pavyzdžiui kokioje „Runner Ups“, atlikėją norisi palyginti ir su Devendra Barnhart‘u.

Daug dar gerų žodžių būtų galima prirašyti apie šį albumą ir atlikėją. Tai, be abejo, vienas įdomesnių šių metų atradimų (bent jau kol kas). Smoke For My Halo nėra kažkos šedevras ar chart‘ų bomba. Ne, tai tiesiog porcija labai geros muzikos, nuo kurios pavargti bus labai sunku.

Įvertinimas: 8.9

Albumas: Robin Pecknold - Three Songs EP (2011)

Fleet Foxes naujasis albumas jau antri metai figūravo laukiamiausiųjų sąraše. Ir štai pagaliau jo ne visai legali kopija jau groja mano winamp’e. Jo recenzija čia irgi neišvengiamai pasirodys, bet kol dėliojasi mintys labai pravartu pasiklausyti ir grupės lyderio Robin’o Pecknold’o solinio trijų dainų rinkinuko, taip ir pavidinto: Three Songs EP.

Ir klausant pačių Fleet Foxes, ausis visada užkliūna už tų jų dainų, kuriose yra vien akustinė gitara ir balsas. Gražesnių dalykų už kokias “Meadowlarks” ar “Oliver James” pastaraisiais metais taip ir nebuvo sukurta. Būtent iš tokios pačios vietos – greičiausiai iš nuošalaus kambario, kurio langus čaižo lietaus lašai – ateina ir šios trys dainos. Naudodamasis tik gitara ir savo net kiek gluminančiu talentu Pecknold’as sugeba sukurti ištisą pasaulį, kurio harmonija neįmanoma atsigėrėti.

Pecknold’o balsas tiesiog neklystantis. Nėra jis kažkoks išskirtinis, bet pasižymi tokiu išraiškingumu, kad kartais net kvapą gniaužia. Juo reiškiamas liūdesys, ilgesys ar svajingumas perteikiami tiesiog tobulai. Kiekviena emocija, kiekviena intonacija taip giliai įsėda į tavo sąmonę, jog tu tampi muzikos dalimi, o gal ir atvirkščiai…

Trys dainos, trys trumpos istorijos dar kartą primenančios, kad šis žmogus yra vienas talentingiausių pastarųjų metų muzikantų. Jokio blaškymosi, jokios didybės manijos, jokių perdėtų ambicijų. Tik rami, nuostabi, sielą šildanti muzika. Žmogus, jo gitara ir jų besiklausantis, nutilęs pasaulis.

Įvertinimas: 8.0

Daina: Cults – You Know What I Mean

Niujorkiečių duetas 2010-ųjų Pitchfork’o skaitytojų apklausoje buvo išrinkta didžiausia šių metų viltimi. Viskas dėl tų kelių dainų, nubyrėjusių į beribę interneto erdvę. Labiausiai iš tų kelių šmotelių išsiskyrė “Go Outside”. Jau seniai nebuvo tekę girdėti dainos su tiek daug gyvybinės energijos savyje. Ir, regis, nieko super išmoningo ten nebuvo, tik įsimenanti melodija, be galo gražus vokalistės balsas ir geros nuotaikos bei sveikos melancholijos derinys. Du tris kartus pasiklausius, galvoje sukasi tik vienas klausimas: tai kada tas debiutinis albumas?

O jis pasirodys kažkada gegužę. Tad jau galima pradėti laukti. Kad tai daryti būtų lengviau, porelė mums padovanojo ir naują dainą. Vadinasi ji “You Know What I Mean” ir yra gal net puikesnė už “Go Outside”. Cults joje pasirodo tik šiek tiek liūdnesni,  tik šiek tiek tamsesni, bet ne ką mažiau užkabinantys. Vis tas pats nepakartojamas Madeline Follin balsas, nukeliantis kažkur į vėlyvą vasaros vakarą, paprasta, bet tikrai ne banali melodija, kurioje darniai susipina tyli gitaros melodija, sintezatoriai, būgnai, kartais tik ritmą palaikantys, o kartais(sakau tai su draugiška ironija) pareiškiantys pretenziją į epiškumą bei spragsenimai pirštais; ir eilinis mygtuko „kartoti“ paspaudimas...

Jeigu jų debiutas nebus vienas geriausių šių metų įrašų, paliksiu nustebęs. Ir nusivylęs.

Please, please come and save me
Tell me what’s wrong with my brain
‘cause I seem to have lost it.....

Grojaraštis 2011-04-01

The Walkmen - Lisbon [iš Lisbon 2010]

Kurt Vile - Society Is My Friend [iš Smoke Ring For My Halo 2011]

The Pains of Being Pure at Heart - Stay Alive [iš The Pains of Being Pure at Heart 2009]

Panda Bear - I'm Not [iš Person Pitch 2007]

Led Zeppelin - The Rain Song [iš Houses of the Holy 1973]

Talking Heads - Listening Wind [iš Remain in Light 1980]

Television - Torn Curtain [iš Marquee Moon 1977]