Kalbėti apie Talk Talk ir jų muziką labai nelengva. Sunku parinkti žodžius,
sunku išreikšti mintis, nes jų muzika, jų sukurtas pasaulis yra už žodžių. Tai meno kūriniai, apie
kuriuos neįmanoma papasakoti – reikia pačiam jais pasigėrėti, patirti juos. Tačiau galima bent jau
pabandyti ir patuščiažodžiauti.
Talk Talk yra grupė, iš kurios privalu mokytis. Ir ne tik dėl to,
kad jų kūryba gniaužia kvapą bei yra pačios aukščiausios prabos. Jie mums
suteikia ir dar vieną labai vertingą pamoką. Jų dėka mes galime įsitikinti, kad
ir šiuolaikiniame pasaulyje įmanoma neparsiduoti, neišduoti savęs ir savo
kūrybiškumo. Tikrai!
Talk Talk savo muzikinę karjerą pradėjo devintojo dešimtmečio
pradžioje, ir iš pradžių grojo tokį kiek bjauroką sintetinį popsą, labai
būdingą tam laikotarpiui, ir beveik užmirštą šiandien. Nuobodoki diskotekiniai
ritmai, erzinantys sintezatoriai ir kiek primityvokos melodijos. Nieko naujo ir
originalaus. Grupė išsiskyrė gal tik su niekuom nesupainiojamu vokalisto ir
lyderio Mark‘o Hollis‘o balsu, kuris
iš tikrųjų yra atpažįstamas tiesiog momentaliai. Geriausias tų laikų pavyzdys –
šokių aikštelių hitas „Talk Talk“.
Tačiau kuo toliau, tuo darėsi
įdomiau. Grupės synth pop su laiku
darėsi vis įdomesnis, subtilesnis. Žinoma, tokios dainos kaip „Such a Shame“ ir
kiekvieno (patikėkit – ir jūsų) girdėta „It‘s My Life“ vis dar yra ryškiai pop,
bet jau gerokai intelektualesnės. Jose jau galima surasti ir už ko užsikabinti.
Lūžis įvyko išleidus trečiąjį
albumą The Colour of Spring. Čia kompanija
beveik atsisakė savo sintezatorių ir perėjo, kaip patys sakė, „prie kur kas
organiškesnio skambesio“. Žingsnis į priekį buvo milžiniškas. Lyg ir išlaikyta pop struktūra, bet tai jau būta kažko
gerokai kitoniškesnio. The Colour of
Spring – tai post-roko užuomazgos.
Šis žanras galutinai suformuotas
ketvirtajame darbe Spirit of Eden,
kuriame be galo natūraliai susilieja rokas, džiazas, ambient ir klasikinė muzika. Diskotekų berniukai suaugo. Ir dar
kaip... Aišku, leidybinėms kompanijoms ir radijo stotims tai nepatiko. Panašiai
jautėsi ir „prisiekę fanai“, kurie norėjo, kad Talk Talk jau verčiau grotų „senus gerus gabalus“. Tačiau grupė
atgal nesigrežiojo. Paskutinysis penktasis jų darbas Laughing Stock, ko gero,
yra ir jų geriausias, įsimintiniausias pasiekimas. Tai įrašas, kuriame visiškai
išgryninama naujoji forma ir stilius.
Visų pirma, reikia iš kart
pažymėti, kad Laughing Stock yra
absoliučiai tobulas. Viskas, pradedant atmosfera ir baigiant muzikantų bei
vokalisto pasirodymu, atlikta nepriekaištingai, netgi gluminančiai
nepriekaištingai. Neretai dėl to pasidaro tiesiog nepatogu, nes paprasčiausiai
negali suprasti kaip visa tai
pasiekta. Ar tikrai žmonės iš kūno ir kraujo galėjo sukurti kažką tokio?
Šis albumas be galo dvasingas. Ne
tik dėl tos savo net kiek mistiškos nuotaikos. Jame gausu ir religinių
įvaizdžių. Tiesa, gal ne tiek daug kaip Spirit
of Eden (šio jau pats pavadinimas pasako pakankamai daug), bet, ko gero,
taip yra dėl to, kad tai ir šiek tiek tylesnis, asmeniškesnis darbas. Mark‘o Hollis‘o perfekcionizmas čia
išsiskleidžia visiškai. Kiekviena nata turi savo funkciją ir savo vietą, o
kiekvienas žodis ar net skiemuo - savo prasmę. Skambesys dažnai minimalistinis,
dažniausiai tarsi visiškai pasineriama į kontempliaciją, bet kartais emocijos išsiveržia
ir visu savo grožiu. Visos šešios kompozicijos yra nelyginant kelios vientiso
kūrinio atkarpos, papildančios ir atskleidžiančios viena kitą.
Laughing Stock skamba be galo gaiviai. Kuo toliau – tuo labiau. Jį galima palyginti
su vėsiu oro gurkšniu ankstyvą rytą. Tai nesenstanti, amžina muzika. O gal
netgi šiek tiek daugiau nei tiesiog muzika.
Tokia buvo Talk Talk pabaiga. Šiandien vien dėl smagumo įsijungus tą pačią „Talk
Talk“ net negali patikėti, kad tai tie patys muzikantai, tie patys žmonės. Štai
jums ir evoliucija, pagalvoji. Tiesa, paskutinysis jos laiptelis nebuvo Laughing Stock, nes po septynerių metų
tylos grupės lyderis dar priminė apie save ir savo neeilinį talentą išleisdamas
savo Self-Titled solinį albumą.
Jame jis tarsi tęsia nuo ten, kur
buvo sustota su Laughing Stock. Tačiau
viskas dar intymiau, dar asmeniškiau. Mark Hollis skambesys dar
minimalistiškenis. Kartais tiesiog iki kraštutinumo minimalistiškas. Štai, kad
ir „Westward Bound“ girdime tik tyliai skambančią gitarą ir šnabždantį vokalą. Netgi
reikia šiek tiek padidinti garsą, nes tik taip gali aiškiai išgirsti kiekvieną
žodį ar akordą. Be to norisi aiškiai girdėti ir kiekvieną Hollis‘o atsikvėpimą, kėdės, ant kurios jis sėdi, sugirgždėjimą...
Nei vieno albumo dainų taip ir
nebuvo sugrota gyvai, nes atlikėjo teigimu jos paprasčiausiai ne tam skirtos. Kažkodėl
galima jį nesunkiai suprasti. Emocijos šiame įraše yra tokios grynos, tokios
intensyvios, kad jas tinkamai perteikti būtų tiesiog neįmanoma.
Po Self-Titled Mark‘as Hollis‘as pareiškė išeinąs į pensiją. Žodžio iki
šiol laikosi. Kol fanai meldžia sugrįžimo ir naujos muzikos, jis ramiai gyvena
savo gyvenimą. Žinant, kad esi tokios įstabios muzikinės evoliucijos dalis,
tikrai galima miegoti labai ramiai...
Įvertinimas: 10.0 / 9.7
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą