Albumas: A Winged Victory For The Sullen - A Winged Victory For The Sullen (2011)

 

Devynioliktojo amžiaus pabaigoje ir dvidešimtojo pradžioje Paryžiuje gyveno ir kūrė toks prancūzų kompozitorius vardu Erik Satie. Jis turėjo tokius firminius akinius ir akiai mielą barzdą, švelniai tariant, ne visada sukontroliuodavo savo norą išgerti kažko stipresnio, toli gražu nesimaudė piniguose, bei negalėjo pasigirti ir moterų numylėtinio reputacija. Dar jis sukūrė kompozicijų ciklą Gymnopédies, kuris šiandien laikomas ištakomis to, ką muzikos pasaulyje priimta vadinti ambient. Jo muzika iš tikrųjų yra labai taupi, greičiau jau ištirpstanti erdvėje, nei ją pasisavinanti. Satie pianino garsai buvo tylūs, reti, netgi tarytum drovūs. „Prie ko čia jis dabar?“ - paklausite jūs. Nagi viskas labai paprasta. Tiesiog dueto A Winged Victory For The Sullen Self-Titled albumas kažkuo labai maloniai primena šį keistąjį prancūzą.  

Kaip jau buvo galima suprasti, šis įrašas – tai savotiškas vidurys taip klasikinės muzikos ir ambient. Viena vertus, čia naudojami klasikinei muzikai būdingi instrumentai: styginiai ir pianinas (aplink kurį viskas ir sukasi). Tačiau kaip ir Satie Gymnopédies atveju, grojama labai taupiai, tyliai, be jokio skubėjimo. Kompozicijos tarsi ne pačios kuria nuotaiką, bet prisitaiko prie klausytojo. Taip ir atsitinka, kad kartais tiesiog mėgaujiesi jų subtiliu, kiek atšiauroku grožių, o kitą sykį jose įžvelgi begalinį liūdesį, skausmą ar netgi siaubą. Kiekvieną sykį viskas kitaip. Kiekvieną sykį viskas nauja.

Winged Victory For The Sullen muzika labai minimalistiška. Paprastai ją sudaro dvi sudedamosios dalys: tai fone iš lėto banguojantys styginiai, sintezatoriai ir tt. ir solo partijas atliekantis pianinas. Juo grojama tarsi ir labai paprastai. Klavišai spaudžiami retai iš lėto, bet kažkokiu būdu visa tai įtraukia ir nepaleidžia. Net ir gerai, kad čia nėra jokių žodžių. Jie tik viską sugadintų. Tokios muzikos esmė ir paslaptis – leisti pačiam klausytojui susikurti savo nuotaiką, savo prasmę.

Neklausantys klasikinės muzikos ir/ar ambient tikrai neturėtų ignoruoti šio įrašo. Jis taip puikiai peržengia bet kokias žanro ribas, kad jo grožį įvertins kiekvienas. A Winged Victory For The Sullen skamba taip paprastai ir nepretenzingai, kad kokiam snobui net gali pasirodyti pernelyg lengvai prieinamas.

Tai, be abejo, yra vienas gražiausių šių metų įrašų. Jo klausymas prilygsta savotiškai meditacijai. Kuo beužsiimtumėt jo beklausydami – skaitytumėtė knygą ar tiesiog spoksotumėte į sieną – ši muzika tą veiklą tik pagerins. A Winged Victory For The Sullen – tai nuostabių atsiminimų paketas. Mėgaukitės nevaržydami savęs.

 

Įvertinimas: 8.8

 

Albumas: Ed Sheeran - + (2011)

Labai labai britiška. Taip galėtumėme apibūdinti Ed‘o Sheeran‘o muziką. Šio dvidešimtmečio jaunuolio gal ir nepavadintum stereotipu, bet išgirdęs pirmuosius jo ištartus žodžius išsyk susipranti, kad vyrukas tikrai ne nuo Airijos ar Kanados kilęs. Atrodo jis irgi kaip tikras britas – raudonplaukis, blyškia oda... Ir jo dainos tokios britiškai jautrios. Net ir keikiasi Sheeran‘as labai gražiai. Tie „shit“ ir „fuck“ jam iš lūpų sklinda taip natūraliai, lyg tebūtų kokie jungtukai. Gal dėl visų šitų padrikai išsakytų savybių šis vaikinukas ir užsitarnavo savo tautiečių meilę ir dėmesį. Juk jo debiutinis albumas + atsidūrė UK Album chart viršūnėje. Tai jau tikrai šis tas.

Sheeran‘o muzikinis stilius tikrai šviežias ir įdomus ausiai. Savo kūryboje jis tikrai sėkmingai derina tą tradicinę akustine gitara apsiginklavusio singer-songwriter idėją su šiek tiek hip-hopo. Dainos lyg ir folk stiliaus, bet dar pridedama šiek tiek beat‘ų, pats atlikėjas kartais užuot tiesiog dainavęs ima ir parepuoja (ar kažkas panašaus į tai). Tiesa, paprastai viršų vis tiek ima tradicija, nors kai kuriuose kūriniuose du žanrai ir visiškai persimaišo. Prie tokių pirmiausiai reiktų priskirti „Grade 8“.

Kadangi albumas didžiąja dalimi yra akustinis, labiausiai čia koncentruojamasi į vokalą, žodžius ir jų kuriamą nuotaiką. Sprendimas taip apsinuoginti, nesislėpti po instrumentų triukšmu yra tikrai rizikingas ir drąsus. Juk kai daina apsiriboja balsu ir tylia, taupia gitaros ar pianino linija, visi minusai atsiduria kaip ant delno. Tačiau reikia pripažinti, kad Sheeran‘as su tokiu iššūkiu susitvarko tiesiog puikiai. Tai padaryti jam padeda tikrai akivaizdus žodžių autoriaus talentas. Jis sugeba rašyti gan sudėtingas, į detales koncentruotas eiles ir vis tiek išsaugoti melodingumą. Pats puikiausias pavyzdys baladė „Wake Me Up“. Joje tik fone kartais nuskamba viena kita pianinu išgaunama nata, o atlikėjas pasakoja jautrią ir gražią istoriją. Ir daro jis tai su visišku atvirumu. Apskritai Sheeran‘as į vatą nieko nevynioja. Jeigu pasigėrė tai pasigėrė, jeigu įsimylėjo tai įsimylėjo, jeigu liūdna tai liūdna. Toks atvirumas tikrai paperka.

Sheeran‘o vokalas tikrai nėra kažkuo išskirtinis, bet dainuoti jis gali. Daugiausiai kliaujasi ekpresija, sugebėjimu parinkti įtaigesnę intonaciją. Jaučiasi, kad žmogus dainuoja iš širdies. Ir tai kur kas svarbesnis bruožas nei gali pasirodyti iš pradžių. Reikia pasakyti, kad ramesnės, folk‘iškesnės dainos skamba stipriau. Tie beat‘ai, hip hopo įtaka gal ir suteikia atlikėjui išskirtinumo, bet kartais tiesiog nesiklauso. Žinoma, yra ir dainų, kuriose labai gerai išlaikoma pusiausvyra. Tokios yra „The City“ ir „Lego House“. Jos tikrai skamba įdomiai ir lengvai. Ne taip kaip minėtoji „Grade 8“.

Kaip ten bebūtų, Sheeran‘ui dar tik dvidešimt ir jo muzikoje dar apstu paaugliškumo. Kai kurios dainos skamba paprasčiausiai per skystai. Kitur tiesiog pasigendi instrumentinės įvairovės. Pavyzdžiui „You Need Me I Don‘t Need You“ skamba pernelyg skurdžiai. Tie nuobodūs beat‘ai, ne visai vykęs bandymas repuoti. Ta folk ir hip hopo sintezė kartais pasirodo esanti kičinė. Kaip debiutui + gal yra ir kiek per ilgas. Jeigu Sheeran‘as būtų paprasčiausiai išmetęs pora dainų, albumas būtų tik geresnis.

Vis dėlto + tikrai yra įdomus debiutas. Jame pilna kiek sentimentalokų, lengvų, bet sykiu ir pakankamai subtilių kūrinių, kurie susiklauso labai moloniai. Atlikėjas dar tikrai jaunas ir, reikia manyti, geriausi jo darbai dar priešakyje. Uždarančioji „Give Me Love“ tik įrodo, kad Sheeran‘as potencialo turi tikrai nemažai.

Įvertinimas: 7.5

Albumas: Jonathan Wilson – Gentle Spirit (2011)

Klausydamas Jonathan’o Wilson’o albumo Gentle Spirit kažkodėl prisiminiau indie žvaigždę (o dabar gal reikėtų sakyti superžvaigždę) Bon Iver. Ne todėl, kad Wilson’o muzika būtų labai panaši į Justin’o Vernon’o. Jeigu juos kas ir vienija, tai nebent panaši dvasia, atmosfera. Grečiau jau susimąsčiau, kas sąlygoja atlikėjų žinomumą. Kodėl Bon Iver toks populiarus, netgi kiek pervertintas, o štai Wilson’as išlieka labai giliai pogrindyje? Juk savo populiariajam kolegai jis ne tik, kad nenusileidžia, bet gal netgi jį ir lenkia. Gal taip yra todėl, kad Wilson’ui niekaip nepavyksta (o gal nesinori?) parašyti pop dainos. Jis dargi nuo jos tradicinės struktūros nutolsta tarsi per ištisus šviesmečius. Nuo to, šiaip jau, tik įdomiau.

Jonothan’as Wilson’as kilęs iš Kalifornijos. Tų kraštų muzikantų kūryba dažnai pasižymi tokiu labai mielu lengvumu. Ne išimtis ir Wilson’as. Jo muzika iš tikrųjų tokia rami, jauki, kad dažnai pamiršti, kad kažko iš vis klausaisi. Kambarys tiesiog prisipildo jo gitaros garsų, balso ir juos tarsi sugeria. Tokia savotiška ambient’iška savybė. Gentle Spirit šiaip jau, ko gero, reikėtų priskirti folk žanrui, bet jose aiškiai jaučiamas ir psichodelikos prieskonis. Albumas tiesiog dvelkte dvelkia šešiasdešimtųjų pabaigos nuotaika. Žinote, tai buvo šiek tiek paprastesni laikai. Niekas niekur neskubėjo (ką jau čia bepriskubėsi žolės prisirūkęs…), o ir šiaip žmonių jusliniai pojūčiai nebuvo tokie sudirginti, tūlas pilietis paprasčiausiai turėjo daugiau kantrybės. O jos Wilson’o muzika reikalauja. Juk čia nėra nei ryškių priedainių, nei smarkių pagrojimų. Kažin ar koks radijas iš vis apsiimtų groti jo dainas. Tačiau jeigu tik suteiksite šiam atlikėjui šansą, net nepajusite kaip būsite visiškai įtraukti į jo liūliuojantį, gražų ir subtilų pasaulį.

Gentle Spirit savo pavadinimą tikrai pateisina. Dainos švelnios, didžiąja dalimi akustinės. Taip, yra čia ir būgnų, ir elektrinių gitarų (net ir vienas kitas solo pasitaiko), ir sintezatorių, bet viskas  vis tiek konstruojama aplink Wilson’o balsą ir jo akustinę gitarą. Ja jis groja labai kantriai, kone atsargiai, tad ir dainos išėjo tokios grakščios, jautrios, asmeniškos. Albumą atidaro jo titulinė daina. Nuostabi, svajinga atmosfera, kuriama tos pačios akustinės gitaros ir delikataus vokalo, įtraukia ne iš karto, bet pati dainos trukmė tarsi duota tau erdvės ir laiko susiprasti, jog tai tiesiog nuostabus kūrinys. Po tos jau viskas vystosi tiesiog natūraliai. Beje, tos minėtosios erdvės klausytojui čia tikrai palikta labai daug. Pavyzdžiui Wilson’as nebijo šiek tiek nutilti ir leisti jums pamąstyti, ką čia dabar išgirdote. Svarbiausi motyvai pakartojami, tad jeigu vieną kartą į juos neatkreipėte dėmesio, turėsite progos pasitaisyti. Galų gale dainų žodžiai labai talpūs, pripildyti simbolių, vizijų. Eilės tikrai dvasingos ir gilios. Pagrindinė tema – paieškos. Dievo, savęs ar dar kažko. Kiekvienas tai gali interpretuoti savaip.

Albumas gal šiek tiek per ilgas. Jo medžiagas užtektų ir dviems įrašams. Tačiau gal dėl nepakartojamos nuotaikos jį ne taip ir sunku perklausyti vienu prisėdimu. Gentle Spirit tikrai nenusibosta. Jame vis išgirsti ką nors maloniai glostančio ausis. Wilson’as demonstruoja didžiulį savo ne tik dainų autoriaus, bet ir muzikanto talentą.

Gentle Spirit tikrai išskirtinis darbas. Jis tarsi nutrina laiko sienas, nes šios dainos galėjo būti parašyti ir prieš, ir po keturiasdešimt metų. Jose yra šis tas labai universalaus, nesenstančio – dvasia.

Įvertinimas: 8.9

Albumas: Wilco - The Whole Love (2011)

Wilco su savo lyderiu Jeff’u Tweedy priešakyje yra viena iš tokių grupių, kurie viena vertus už savo muziką susilaukia gausybės kritikų pagyrų bei susikuria tikrai ištikimų gerbėjų minią, bet kita vertus taip niekad ir neprasimuša iki “žvaigždės” statuso. Galų gale joms tai nelabai ir svarbu. Štai ir ši Čikagos kompanija nutraukė ryšius su major label’iu ir įsikūrė savą. Gal ir gerai. Nes kam jau kam, o Wilco tikrai yra tekę patirti, kas yra bjaurioji muzikos industrijos pusė (žr. Yankee Hotel Foxtrot išleidimo istoriją). Gal todėl aštuntasis grupės albumas The Whole Love ir skamba taip lengvai bei įvairiai, lyg būtų debiutas.  

Wilco stilius dažnai įvardijamas kaip alternative country, bet nieko kaimietiško šios grupės muzikoje tikrai nėra. Tiesiog joje gan dažnai pasigirsta country būdingų motyvų. Tai gitara, tai klavišiniai, tai dar kas vis atliepia apie kai kurias jų įtakas. Tačiau dažniausiai įkvėpimo semiamasi iš seno gero roko. Kiekviename albume Wilco pademonstruoja vis kitokią savo pusę. Štai prieš tai buvęs Wilco (The Album) buvo, ko gero, nerūpestingiausiais jų įrašas. The Whole Love vėl šiek tiek kitoks. Čia derinama savotiškas punk‘iškumas ar bent jau garažinio roko įtaka ir folk tradicija. Apskritai albumas išėjo toks banguojantis. Viena daina linksmesnė, trankesnė, o po jos nostalgiška, melancholiška baladė. Įrašas šiaip jau ne iš trumpųjų, bet tokios genialiai paprastos struktūros dėka niekaip nespėja nusibosti ir susiklauso labai lengvai bei maloniai.

Albumą Wilco pradeda su tikru perliuku – „Art of Almost“. Septynių minučių kūrinys kerta iš peties. Jis prasideda taip svajingai, kone psichodeliškai, o užsibaigia trankiu pagrojimu. Tiesa, čia sykiu iškyla ir pirmoji problema. Po tokios pradžios klausytojai neišvengiamai susikurs nemenkus lūkesčius, o juos grupė po to pateisina tik iš dalies. Viskas gerai ir su kitomis dainomis, bet atidarančiajai jos niekaip neprilygsta. „Art of Almost“ daug labiau norėtųsi išgirsti pačioje pabaigoje. Taip ji tik sustiprintų bendrą įspūdį, o dabar išeina kaip ir atvirkščiai.

Vis dėlto būtų klaidinga nurašyti kitas dainas. Jos tikrai puikios. Tiesa, lėtosios atmintin įstringa kur kas lengviau nei trankiosios. Klausydamas albumą kokį trečią sykį jau nejučiomis imi laukti, kol linksmesnis kūrinys pasibaigs ir jį pakeis baladė. Jose daug geriau atsiskleidžia ir Jeff‘o Tweedy balsas, o kiti grupės nariai taip pat labai vykusiai sukuria širdžiai mielą atmosferą. Šiek tiek stebina sprendimas pasirinkti pirmuoju singlu dainą „I Might“. Viskas su ja lyg ir gerai, bet už ją tikrai yra daug geresnių. Kad ir titulinė „Whole Love“, kurioje tarsi suderinama melancholija ir žaismingumas.

Kartais apima jausmas, kad kai kurių dainų iš vis buvo galima atsisakyti. Jos tarsi netraukia iki likusiųjų lygio. Labiausiai norėtųsi išmesti jau minėtąją „I Might“ ar „Dawned on Me“.  Jos  atskirai susiklauso gal ir visai neblogai, bet paprasčiausiai pranyksta tarp kitų. Apskritai gal norėtųsi daugiau koncentruotumo. Laisvumas gerai, bet jo perteklius gali nuvesti ir prie padrikumo. O šios grupės jis tikrai nepuošia.

The Whole Love iki tokių šedevrų kaip Yankee Hotel Foxtrot ar Summerteeth tikra netraukia, bet tai vis tiek pakankamai solidus darbas. Wilco muzika visada pasižymėjo kokybe ir labai malonu, kad grupė šios tradicijos sąžiningai laikosi.

Įvertinimas: 8.2

Albumas: The Kooks - Junk of the Heart (2011)

Ar beprisimenat dar tokius? Nieko tokio, ir aš buvau apie juos primiršęs… Pasirodo, kompanija išnykti iš muzikos pasaulio dar nesiruošia. Štai ir naują albumą pavadinimu Junk of the Heart išleido.

The Kooks galvas pradėjo kelti dar 2006-aisiais, drauge su tokiais kolektyvais kaip Kaiser Chiefs ir Arctic Monkeys. Apskritai tuo laiku pasirodė gyvas galas geresnių ir prastesnių pop rokelio kolektyvų, kurių daugumos dabar net pavadinimų nieks neprisimena. Reikia pasakyti, kad The Kooks buvo vieni sėkmingiausių iš tos bangos. Debiutas Inside In/Inside Out buvo perkamas tokiais pat tempais kaip ir pienas ar cukrus. Antrasis albumas Konk gal ir nebuvo tokia didelė sėkmė, bet gražaus pinigėlio irgi uždirbo. Tiesa, Konk buvo toks dviprasmiškas įrašas. Vienok, gerai perkamas jis taip pat parodė, kad šiems vyrukams tiesiog stinga idėjų. Šitai yra tokia savotiška vieša paslaptis, todėl kažin ar bebuvo labai nekantraujančių išgirsti ir Junk of the Heart.

Nuo Konk praėjo jau treji metai. Per juos grupė susidūrė su nemenkomis vidinėmis problemomis. Kažkas išėjo, kažkas atėjo, kažkas buvo išvarytas, kažkas sugrįžo... Sakytum, kad visi šie išgyvenimai turėjo atsiliepti ir muzikai. Tačiau ji pasikeitė tikrai labai nežymiai. Gal vyrukai pasidarė šiek tiek santūresni (nebeliko tokių visokių „tra lia lia dam dam dam“ ir pan.), bet dainų formulė daugiau mažiau išliko tokia pati. O ji atrodo maždaug taip: vienas posmelis-bridge‘as-priedanis-antras posmelis-pagrojimas-priedainis. Nukrypimai nuo tokios schemos reti ir nepageidaujami. Žodžiu, labai tradicinės pop roko dainos. Suklijuotos jos gal ir visai neblogai. Priedainiai gan lengvai užstringa atmintyje, tik va bėda, kad dėl to pasijauti lyg blogą darbą padaręs... Čia lyg kokių šokoladinių saldainių per daug prisivalgyti – lyg ir saldu, bet toks kaltas prieš save ir kitus jautiesi.

Junk of the Heart yra trumpas įrašas – pasibaigia per trisdešimt penkias minutes. Tačiau ir per tiek sugeba kažkokiu būdu atsibosti. Čia gal toji schema kalta ar kas, bet dainos arba kartojasi, arba paprasčiausiai yra neįdomios. Vokalisto Luke‘o Pritchard‘o balsas per tuos kelis metus nepasikeitė bei išliko lygiai toks pats paaugliškai naivus ir jautrus. Anksčiau tai buvo miela ausiai – dabar jau nebe taip. Ypač tai kertasi su šiokiomis tokiomis intencijomis suvyriškėti. Kartais tai visai pavyksta. Paprastai gitaristo Hugh Harris‘o dėka. Iš tikrųjų jis yra šios grupės žvaigždė, o gal greičiau viltis. Kai tik jam leidžiama su savo gitara nuveikti ką nors įdomesnio, nestandartiškesnio, reikalais lyg ir pagerėja (pvz. jo tylios partijos dainose „Taking Pictures of You“ ir „Fuck the World Off“), tačiau čia pat vėl uždainuoja Pritchard‘as, garsiau sutrepsi nuobodus ritmas ir vėl grįžtama prie patikrintos formulės.

Negali sakyti, kad The Kooks nesistengia. Jie iš tikrųjų bando atrasti kažką naujo. Jie įsimetė šiek tiek sintezatorių, atsisakė dalies paaugliško nerūpestingumo. Už tai reikėtų pagirti, bet, kita vertus, tų pastangų rezultatas dažnai pasirodo esantis pakankamai kičinis. Pirmiausiai tai pasakytina apie tokį kūrinį pavadinimu „Time Above the Earth“, kurioje Pritchard‘as bando dainuoti pritariant styginių orkestrui. Būtų pretenzinga, jeigu nebūtų juokinga...

Jeigu, kas tikėjosi iš The Kooks ko nors rimto, tai tas kažkas buvo so Naïve... Šios grupės šlovė ir sėkmė jau praeities dalykas. Nieko įdomaus ir novatoriško pasiūlyti jie paprasčiausiai neturi ir niekada neturės. Kita vertus, jiems tikrai užtektų potencialo tapti tikrai gan kokybiška pop grupe. O ką? Tai irgi šioks toks pasiekimas...

Įvertinimas: 5.5

Albumas: St. Vincent - Strange Mercy (2011)

Atsimenu kažkada žiūrėjau interviu su panele Annie Clark. Ji kaip tik buvo išleidusi savo antrąjį albumą Actor, kuris neabejotinai buvo didelis žingsnis pirmyn. Žurnalistas jai ir sako: su jūsų išvaizda, balsu, charizma ir talentu tikrai galėtumėte rašyti pop dainas, bet kažkodėl taip nedarote... Clark tik nuraudo, padėkojo ir atsakė, kad šitaip jai būtų tiesiog per daug nuobodu. Šis trumpas pokalbis kažkaip labai gerai perteikia St. Vincent muzikos filosofiją. Kiekvienas jos albumas šiek tiek kitoks, jos kūryboje jokio pataikavimo masėms. Jau greičiau atvirkščiai – ji daug eksperimentuoja ir susikūrė tikrai savitą skambesį. Pats naujausias jos darbas Strange Mercy labai lengvai gali tapti jos geriausiuoju. Ar bent demonstruoja, kad ši atlikėja subrendo patiems įsimintiniausiems savo kūriniams.

Jeigu Actor turėjo nemažai folk, baroque pop elementų, tai Strange Mercy jau kur kas rokiškesnis albumas. Jis tiesmukesnis, koncentruotesnis. Galų gale ir naudojami instrumentai apribojami iki labai tradicinių – gitaros, boso, būgnų ir sintezatorių. Tačiau Clark tikrai neprardo ir sau būdingos elegancijos. Jos balsas vis dar toks pats švelnus, o dar ir šiek įtaigesnis nei anksčiau. Šis švelnumas lyg ir turėtų kontrastuoti su tikrai agresyvokai skambančiomis, įvairių efektų iškraipytomis gitaromis bei pakankamai griežtais sintezatoriais, bet iš tikrųjų visa tai skamba labai natūraliai. Tarsi taip ir turėtų būti. Štai, kad ir atidarančioje „Chloe in the Afternoon“ instrumentai kuria ūžiančią triukšmo sieną, o Clark balsas vis toks ramus, liūliuojantis. Klausai ir net nesusimąstai, kad kažkas čia galėtų būti ne taip. Atlikėja čia, užuot paklususi kažkokioms nerašytoms taisyklėms, paprasčiausiai kuria jas pati. Ir jai tai puikiai pavyksta.

Labai įdomiai klausosi Strange Mercy dainų žodžiai. Dažnai atrodo, kad Clark tarsi kalba iš kitos asmens pozicijų t.y. lyg kuria savotiškus personažus. Kita vertus, kartais jie skamba ir labai asmeniškai. Ir suprask žmogau kaip čia yra iš tikrųjų... Viena aišku – eilės žaismingos, kandžios, jautrios ir dar visokios kokios. „I spent a summer on my back“ – dainuojama „Surgeon“. Kai pagalvoji, visokios rihhanos ir britnės spears savo klipuose kone lytinį aktą imituoja, o štai ši talentinga mergina viena dviprasmybe sukuria žymiai seksualesnę atmosferą. Nors nėra čia ko ir stebėtis. Juk St. Vincent yra ne koks ten produktas, o gyvas žmogus. Apskritai, labai gerai jaučiasi, kad jos muzika labai nuoširdi. Clark joje atsiskleidžia visa savo esybe. Ir darydama tai dar sugeba pasakyti šį tą, kas klausytojo sąmonėje užstringa labai ilgam. Štai šių eilučių autoriui labai įstrigo tokia eilutė:„I make a living telling people what they wanna hear.“ Kažin, kur moko šios profesijos...? Ir tokių eilučių ar motyvų Strange Mercy tikrai atras kiekvienas.

Annie Clark labai įdomiai groja savo gitara. Kartais ji tiesiog brazdina tylią, lėtą melodiją, o kartais įjungia vieną ar kitą efektą ir sukuria tikrai savotišką skambesį. Iš esmės gitara diktuoja kūrinių nuotaiką. Čia apsčiai ir žaismingumo, ir melancholijos, ir pykčio, ir svajingumo.

Albumo dainos varijuoja nuo triukšmingumo(„Northern Lights“) iki žaismingumo(„Cruel“), nuo melancholijos(„Champagne Year“) iki liūdesio („Strange Mercy“). Tik spėk rinktis. Iš vis, albumui pasibaigus net pasijunti kiek apgautas. Ką čia tos keturiasdešimt minučių? Taip norėtusi dar bent poros kūrinėlių... Dar bent dešimt minučių besiklausant švelnaus Annie Clark balso.

St. Vincent žengė dar vieną žingsnį pirmyn. Ji išleido iki šiol geriausią savo albumą, pilną malonių emocijų ir tiesiog labai gerų dainų. Vienas geresnių šių metų darbų, sukurtas jau dideliems dalykams subrendusios atlikėjos.

Įvertinimas: 9.2

Albumas: Girls - Father, Son, Holy Ghost (2011)

Ką reiškia „skambėti moderniai, šiuolaikiškai“? Vaikytis madų, tendencijų ir/arba, jeigu jau labai sekasi, netgi prisdėti prie jų kūrimo? Tik tiek? Jei taip, tai gal geriau net nebandyti tokiu tapti – labai jau banaliai ir tuščiai visa tai skamba. O gal būti moderniu kaip tik reiškia prikelti naujam gyvenimui kažką jau primiršto?

Girls - tai grupė iš San Francisko. Jos vedlys Christopher‘is Owens‘as augo „Dievo vaikų“ kulte (čia toks krikščionių fundamentalistų klubelis), o ir šiaip vaikyste bei paauglyste tikriausiai nelabai džiaugėsi, nes net ir jo linksmesnėse dainose jaučiamas toks giliai įsismelkęs liūdesys, kad kartais net ir pačiam skaudu pasidaro. Mergaičių debiutas Album demonstravo stiprią 60-ųjų pabaigos ir 70-ųjų pradžios įtaką. Jame galėjai rasti kažką priskirtino ir pop, ir psichodelikai, ir progresyviajam rokui. Apskritai tai buvo nuostabus atradimas, nes tokios dainos kaip „Lust for Life“, „Ghost Mouth“ ar „Hellhole Ratrace“ ant kiekvieno kampo tikrai nesimėto. Pernai dar buvo ir Broken Dreams Club EP, kuris irgi sulaukė daugybės visiškai pagrįstų pagyrų. Ir vis dėlto šie du pirmieji pabandymai palyginti su antruoju ilgagroju Father, Son, Holy Ghost atrodo tik kaip talentingų paauglių visai vykę pagrojimai... Šis įrašas tiesiog priklauso visai kitai kategorijai.

Šiame darbe grupė dar giliau pasineria į rokenrolo aukso amžių, o be to dar prideda ir šiek tiek folk atgarsių. Albumas muzikine prasme gerokai įvairesnis, paprasčiausiai daug geriau ir įdomiau sugrotas. Jeigu debiutas turėjo tokį lo-fi prieskonį, tai čia jo jau kaip ir nebelikę. Atvirkščiai, skambesys skaidrus ir gražus. Maža to, Girls į pagalbą pasitelkė ir daugiau bei įvairesnių instrumentų. Išgirsite ir sintezatorius, ir fleitą, ir gongą, ir dargi galėsite pasidžiaugti pritarančiu moterišku vokalu à la Pink Floyd. Tačiau vis tiek labiausiai kliaujamasi gitara. Akustine ir elektrine. Ir reikia pasakyti, kad su šiuo instrumentu jau seniai nieks nežaidė taip įdomiai kaip tai daro Girls. Stiprūs riff‘ai, įvairiausi efektai, solo (šiais laikais kiek primirštas reiškinys, ar ne?). Pats įrašas atrodo lyg būtų nukritęs iš Pink Floyd, The Rolling Stones laikų... Roko grupei didesnio komplimento turbūt ir nesugalvosi.

Jeigu ieškote linksmų, lengvų dainuškų rinkinio, prie Father, Son, Holy Ghost geriau net nesilieskite. Į linksmumą čia pretenduoja gal tik kokie pora kūrinių. Ir tai tik su išlygomis. Taip, atidarančioji „Honey Bunny“ lyg ir skamba nerūpestingai, bet taip atrodo tik iš pradžių. Owens‘as ten jau greičiau su saviironija apdainuoja savo bėjėgišką meilės troškimą ir nostalgiškai prisimena savo mamą. Tiek čia tos ir linksmybės. Gal tik „Magic“ išsiskiria savo žasimingumu ir optimistiškesniu turiniu.

Labai geras yra šio albumo viršelis. Jame atspausdinti visi jo dainų žodžiai, pačius svarbiausius paryškinant. Pasinagrinėji šį paveiksliuką ir viskas gerokai aiškiau pasidaro. „Would you hold my hand. I‘m as cold as the snow“; „We‘re all gonna die“; „Oh God I‘m tired“; „Come into my heart, my love“; „Nothing‘s gonna get any better“; „Runnin away, running away, running away“; „I miss the way life was when you were my girl“. Tai tik keletas frazių, bet iš jų kaip ir darosi aišku, kokia nuotaika dominuoja įraše. Skausmas, vienatvė, ilgesys, depresija... Nelinksma. Tačiau kas pasakė, kad gera muzika turėtų būti linksma?

Juk yra netgi atvirkščiai. Geriausi kūriniai (ir ne tik muzikos) atsiranda kaip tik iš kančios. Owens‘as savąją išnaudojo nuostabiai. Nei vienos silpnos dainos, nei vieno nuobodaus akordo, nei vieno perteklinio žodžio ar natos. Tačiau apsčiai drąsos ir ambicijos. Kada paskutinį sykį buvo įrašyta kokia nors daina savo užmoju prilygstanti „Vomit“, tam epiškai skambančiam beveik septynių minučių kūriniui? Bent jau man nieks neateina į galvą. Tačiau „Vomit“ gal net ne geriausia albumo daina. Juk ten dar yra ir folk‘iška „Just a Song“, melancholiško grožio ir slide gitaros perliukas „My Ma“, hardcore‘iška „Die“... Tik spėk rinktis.  

Niekaip kitaip Father, Son, Holy Ghost nepavadinsi kaip tik šedevru. Nuostabios dainos, kurios visos puikiai sukrenta į vientisą kūrinį. Tai „albumas“ tikrąja ta žodžio prasme. Visai kaip ir senais gerais laikais...

Rokenrolas dar gyvas!

Įvertinimas: 10.0

Albumas: The Rapture - In the Grace of Your Love (2011)

Suderinti, sujungti šokių muziką ir roką – uždavinys ne šiaip sau. Daug kas bando, mažai kam pavyksta. Geriausiai tai pasisekė Primal Scream, bet tai neblogai buvo padarę ir The Rapture, kurių 2003-iųjų Echoes pelnytai susilaukė gausybės liaupsių. Jame maišomas indie rokas bei disco, ir viskas tikrai gražiai sukrenta į vieną krūvą išvengiant kičo. Įrašas tikrai vertas pasiklausymo. Penkis pastaruosius metus šie vyrukai tylėjo, bet šiemet nusprendė vėl priminti apie save ir grįžta su naujuoju In the Grace of Your Love. Jame vėl bandoma pakartoti Echoes sėkmę atnešusį receptą. Tiesa, rezultatas gal ir ne visai toks, kokio norėtųsi.

Penkeri metai pakankamai ilgas laiko tarpas. Per jį spėjo daug kas pasikeisti. Pasikeitė ir muzikos scena. Todėl po tokios ilgos pertraukos nusprendusi sugrįžti grupė visada rizikuoja pasirodyti esanti lyg savotiškas praeities reliktas. Nesmagu tai pripažinti, bet The Rapture kaip tik ir ištiko toks likimas. Tie šokių aikštelės ritmai paįvairinti gitaros garsais ir sintezatorių pacypavimais skamba kažkaip per daug jau senamadiškai. In the Grace of Your Love atrodo tarsi rastas prieš dešimt metų užantspauduotoje laiko kapsulėje. Jokių naujienų grupė nepasiūlo, o tiesiog bando naudoti seniai patikrintą taktiką.

Jeigu Žalios devynerios mus ko ir išmokė, tai to, kad seni užkeikimai veikia... Bent jau kartais... Ši tiesa galioja ir The Rapture muzikai. Kai kurios iš naujųjų dainų skamba tikrai neblogai. Štai pavyzdžiui pirmasis singlas „How Deep Is Your Love?“ kerta iš peties. Intensyvus ritmas, vis besikartojantis pianino melodijos motyvas, šiokia tokia saksofono partija, išraiškingas vokalas – daina iš tiesų vykusi ir užkabinanti. Taip ir matai kaip šokių aikštelėje liaudis iš dūšios traukia pagrindinę kūrinio frazę. Smagi bei įdomi yra ir „Children“. Melodija lyg ir kažkur jau girdėta, bet tie sintezatoriai bei pritariantys balsai sukuria puikią atmosferą ir per priedainį visas asociacijas tiesiog pamiršti. Dar yra linksmiausia albumo dainuška pavadinimu „Come Back to Me“, paįvairinta kiek juokingai skambančiu akordeanu. Išgirsti pirmuosius akordus ir nejučia imi laukti, kol kažkas uždainuos rusiškai, o čia...

Tačiau tai tik keli geresni epizodai šiaip jau gana nuobodžiame albume. Visų pirma, In the Grace of Your Love atrodo paprasčiausiai per ilgas. Jo dainos kažkokios ištęstos, perspaustos. Tie disco ritmai labai greitai atsibosta. Sunku klausytis šešių minučių kūrinio, kuriame melodija iš esmės visada išlieka statiška, tarsi užstrigusi. Ir tokių dainų yra absoliuti dauguma. Vokalisto „oh oh oh“ ir panašiai kartojasi pernelyg dažnai. Kartais net spėja sukelti ir šiokį tokį erzeliuką.  Grupei lyg pristigo sąžiningumo redaguojant įrašą. Dažną dainą taip ir norisi sutrumpinti kokiomis pora minučių. Dėl to jos tikrai nenukentėtų. Dargi atvirkščiai. Juk vis tiek jose vis kartojami tie patys motyvai.

The Rapture sugrįžimas nelabai pavyko. Kelios geros ir įdomios dainos tik šiek tiek išblaško tą nuobodolį, kurį skleidžia visas įrašas. Grupei tarsi pritrūko idėjų. Įrašas tikrai labai monotoniškas ir blankus. Nesinori nurašyti šios tikrai talentingos kompanijos, bet jiems tiesiog vertėtų susimąstyti apie tai ar jie dar turi ką mums pasakyti. In the Grace of Your Love verčia tuo suabejoti.

Įvertinimas. 6.8