Nemenkas uždavinys – pateisinti lūkesčius.
Ypač jeigu jie sukuriami pavykusio pirmojo albumo. Ne viena grupė tuo jau
įsitikino, ne viena tuo dar įsitikins. Antro albumo problema dažna ir lengvai
suprantama. Debiuto dainoms parašyti juk skirtas visas ligtolinis gyvenimas, o
ir spaudimo iš nieko nejausti. Taip sakant, absoliuti laisvė kūrybiškumui
skleistis. Kai prieš ketverius metus prancūzų duetas Justice išleido savąjį Cross,
reakcija buvo ganėtinai entuziastinga. Tame albume šokių muzika buvo pagerinta
tamsumu, agresyvumu, paslaptingumu, netgi savotišku mistiškumu. Tasai įrašas
iki šiol išlieka gana įdomus. Tačiau štai galiausiai duetui prisireikė išleisti
ir antrąjį darbą. Pasikankino vyrukai ketverius metelius ir sukūrė Audio,
Video, Disco.
Duetas pamąstė pamąstė ir
nusprendė sukti pop kryptimi. Originalu,
ką jau čia ir bepridursi. Sentimentų senajai alternatyvumo dvasiai šiame albume
nelabai besurasite. Nuo pradžios iki galo čia nieko daugiau nedaroma kaip tik
bandoma pasiūlyti ką nors tinkamo šokių klubų aikštelėms. Apie tinkamumą tai
erdvei aš net nebandysiu spręsti. Ritmai šiaip jau gana įsimenantys ir
pakankamai trankūs, tad galbūt šioje vietoje ir neprašauta. Tačiau faktas kaip
blynas, kad Audio, Video, Disco. spinduliuoja
banalumu ir nuoboduliu. Kompozicijos neįmantrios, dažnai netgi primityvios. Visur
tie patys beat‘ai, per garsiai
skambantys sintezatoriai ir nieko nepasakantys žodžiai. Nuobodu ir tiek.
Kabintis galima nebent už to, kad
Justice čia pridėjo šiek tiek roko
elementų. Kartais ima visai gražiai ūžti gitaros, o kai jos susilieja su
sintezatoriais jau išeina ir šis tas įdomesnio. Štai pavyzdžiui kokios „Brainvision“
visai įmanoma klausytis. Pakankamai miela ausiai ir elegantiška, disco stiliaus titulinė albumo daina. Jeigu
visas įrašas būtų kažkuo panašus, jo perklausymas nereikalautų tiek daug
pastangų.
Lyginant su debiutu Audio, Video, Disco. yra gerokai daugiau
vokalo. Akivaizdu, kad juo čia bandoma privilioti tuos, kam kūriniai be vokalo
yra tiesiog atgrasantys. Kitaip tariant, vis pataikavimas eilinio klausytojo
skoniui. Žinia, pataikavimas dar niekam ir niekada neišėjo į naudą. Ne išimtis ir
Justice. Tingiai parašytos eilės ir
perdėtai nusaldintas balsas dueto darbui tik daro meškos paslaugą.
Justice sugrįžimas – tai visiškas nusivylimas. Įrašas nuobodus,
nuspėjamas, banalus, pataikūniškas. Viena kita įdomesnė daina naudos atneša
mažai. Jeigu projektas nuspręs nutraukti veiklą, dėl to, tikriausiai, niekas
per daug ir nesupyks.
Įvertinimas: 5.0
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą