Albumas: The Weeknd - Thursday (2011)

Kaip įdomu, kad kartais pastangos palaikyti tokį, taip sakant, „low profile“ susimaišo su tikrai nemenkomis ambicijomis. Kanadiečio Abel‘io Tesfaye projektas The Weeknd yra labai geras to pavyzdys. Viena vertus savo albumus jis atiduoda už dyką ir netgi vadina juos tiesiog „mix tape“, bet kita vertus užsibrėžė šiemet sukurti tokių įrašų trilogiją, o ir pati muzika tarsi bando užsimiegojusiam r&b žanrui įpūsti šiek tiek gyvasties t.y. išmokyti seną šunį naujų triukų. Kovą pasirodęs House of Baloons sulaukė gal net kiek ir per daug pagyrų (metacritic byloja, kad tai labiausiai pripažintas pirmojo pusmečio albumas), bet iš tikrųjų, bent jau iš dalies, pademonstravo, kad tos ambicijos turi ir pakankamai realaus pagrindo. O kas išėjo iš antrosios trilogijos dalies pavadintos Thursday?

Kažkokių ryškių naujovių į savo kūrybą Tesfaye neįnešė. Žinoma, per tuos kelis mėnesius nieko gudraus  juk ir nesugalvosi. Gal tiesiog skambesys tapo šiek tiek šviesesnis, spalvingesnis. House of Baloons buvo kur kas tamsesnis. Mušant minoriniams ritmams jame buvo dainuojama apie narkotikus ir kiek purvinoką seksą. Žodžiu, nieko gražaus senamadiškąja to žodžio prasme. Thursday jau ir nuotaika nebe tokia slogi, ir Tesfaye daugiau pasakoja apie vakarėlius bei kitus romantiškus dalykus. Tiesa, viskas vis tiek skamba melancholiškai ir toli gražu ne optimistiškai.

House of Baloons turėjo tokį subtilų dubstep‘o, elektronikos prieskonį. Thursday šių dalykų beveik neliko. Ritmas kur kas monotoniškesnis, labiau tradicinis šiam žanrui. Tačiau kūriniai paįvairinti daugiau gyvų instrumentų. Skamba čia ir elektrinė bei akustinė gitara, ir šiek tiek pianino. Ir šiaip viskas gerokai aiškiau. Praktiškai nebeliko tos savotiškos miglos, kurioje tarsi skendėjo praeito įrašo dainos. Kita vertus, tai ne toks ir teigiamas dalykas, nes dėl to The Weeknd prarado ir dalį savo išskirtinumo.

Tesfaye balsas įdomus, bet ir neišskirtinis. Įtaigumas ir jautrumas dideli, bet diapazonas - nelabai. Kiekvienoje dainoje jis viską atlieka kokybiškai, bet ir daugmaž vienodai. Iš šios pozicijos žiūrint, jo kolega How to Dress Well savo kūrinius atlieka tikrai įdomiau. Gal todėl The Weeknd labiau ir orientuojasi į atmosferą bei instrumentuotes.

Žvelgiant į žodžius apima dvejopas jausmas. Kaip jau buvo minėta, juose lyg ir atsirado daugiau šviesos, bet vis tiek labiausiai koncentruojamasi į dvi ir anksčiau nagrinėtas temas – seksą ir narkotikus. Nežinau ar Tesfaye jų gauna tiek daug ar atvirkščiai, bet argi jo gyvenime nieko daugiau neegzistuoj?. Imtų ir apie politiką  pasuoktų. Ar apie Toronto panoramą... Ką nors. Nes atsibosta kiekvienoje dainoje klausytis kažko panašaus į šitai: „It seems like that over there are your best friends/Cause everything you do leads to bad/You think I could be your bestfriend/Baby I could fuck you right“ . Kita vertus, net ir tai geriau už ne kuriuos „šedevriukus“. Gerai, tuos be galo dažnai pasitaikančius „oh, yeah“ pateisinsim žanro specifika, bet kaip paaiškinti štai tokius stulpelius:„ Not on monday, tuesday, wednesday, friday, Saturday/Sunday but on thursday Thursday/Not on monday, tuesday, wednesday, friday, Saturday/Sunday but on thursday, make sure you are thirsty/Ohhhh on thursday, baby get ready ohhh on Thursday/Woaahoooh hold it ohh on thursday, just wait on thursday,/ Baby only Thursday. Poezija. Ir ne kitaip.

Thursday gana nuobodokas reikalas. Jam paprasčiausiai stinga įvairovės. Tie kartais pasigirstantys instrumentai tik šiek tiek praskaidrina nuotaiką. Ir beklausant vis susimąstai: kokio velnio jam prisireikė įrašinėti tą trilogiją? Ar ne geriau būtų iš jau turimų dainų atrinkti kokias dešimt geriausių. Juk tada ir įvairovė būtų didesnė ir kokybė aukštesnė. Vis tos ambicijos. Dabar telieka laukti, kas gausis iš rudenį pasirodysiančio Echoes of Silence.

Įvertinimas: 7.1

Albumas: I Break Horses - Hearts (2011)

Rašau šiuos žodžius ir vis užmetu žvilgsnį į tai, kas darosi anapus lango. O ten šveičia saulė ir žali medžių lapai tik vos vos kruta nuo aptingusio vėjo. Taip sakant, paskutinis vasaros pasispardymas. Tuojau, Donelaičio žodžiais tariant, būsim apipilti rudens gėrybėmis, o po to ir žiemos vargais. Mano kompiuteris groja debiutinį švedų dueto I Break Horses albumą Hearts. Klausau ir galvoju, kad žmonės šiek tiek pasiankstino. Kasgi gali sugalvoti vasarą išleisti tokį įrašą? Juk galėjo palaukti bent jau iki įpusės spalis. Nes tokio vėsa dvelkiančio darbo po Silent Shout, turbūt, dar niekas nebuvo pristatęs.

I Break Horses skambesį norisi apibūdinti maždaug taip: ėmė ir susijungė The Knife su My Bloody Valentine. Tas firminis švediškas elektroninis šaltis ir agresyvumas čia susimaišo su shoegaze‘iškom gitarom bei nušvelnintu, svajingu, tarsi iš tolimos šalies atsklindančiu vokalu. Lydinys pakankamai įdomus, nors reikia pastebėti, kad duetui shoegaze‘inimas  tinka labiau. Kai tik jie įsijungia šiek tiek daugiau sintezatorių, prasideda kažkoks chaosas kurio klausytis tikrai nelabai malonu. Tuo tarpu lyriškesni epizodai kai kada ir ne juokais sužavi.

Hearts prasideda su viena puikiausių šių metų dainų - „Winter Beats“. Viskas prasideda tokiu ilgoku sintezatorių intro, tada įsijungia silpnas beat‘ukas ir Marijos Linden vokalas. Pora minučių viskas tarsi kyla į kalną, kol galiausiai kūrinys pagarsėja, pagreitėja taip, kad visai ir pašokti užsimanai. Žodžiu, tikrai nuostabus singlas. Po to pasigirsta titulinė daina, kuri taip mielai primena My Bloody Valentine, kad duetui imi jausti jau ir visai nemenką simpatiją. „Hearts“ vėliau pereina į chaotišką ir agresyvią „Wired“. Ausiai ji gal ir ne tokia miela, bet vis tiek pakankamai savotiška ir įdomi. Tačiau maždaug čia ir prasideda visos bėdos.

Po šių trijų dainų duetas jau kaip ir būna pademonstravęs viską, ką turi. Taip, tokios dainos kaip „I Kill Your Love, Baby!“ ar „Empty Bottles“ skamba tikrai gerai, bet kuo jos skiriasi nuo pirmųjų trijų dainų? Šiek tiek pakeičiamas tempas, instrumentai, bet pačios melodijos paprasčiausiai kartojasi. Ir tai galiausiai ima erzinti. Juk ne taip ir smagu vėl ir vėl klausytis tų pačių motyvų.

Negali sakyti, kad duetas nesistengia. Jie iš tikrųjų bando pabandyti kažką kitokio. Štai „Cancer“ daugiausiai kliaujamasi knife‘iškais sintezatoriais juos dar šiek tiek papildant ūžiančiomis gitaromis. Visai gražu, bet kažkas labai panašaus jau buvo ir tituliniame kūrinyje... Uždarančioji „No Way Outro“ skamba lyg būtų „Winter Beats“ aidas... Gal čia ir buvo toks sumanymas, bet labiau susidaro įspūdis, kad grupei paprasčiausiai šiek tiek pristigo idėjų.

Vis dėlto šiuos trūkumus galima priskirti kategorijai „debiuto brokas“. Gal paprasčiausiai iš jų nereikėtų tikėtis tiek daug. Juk iš tikrųjų I Break Horses tik pradeda savo karjerą. Užuot niurnėjus galima susikoncentruoti ties pozityviais ženklais. Pavyzdžiui ties puikiai skambančiomis gitaromis, labai gražiu Marijos Linden vokalu, bei tuo, kad shoegaze‘o jaunos grupės vis dar nepamiršta.

Kad ir ne be trūkumų Hearts yra gana neblogas debiutas. Grupė gali pasigirti savitu skambesiu ir keliomis puikiomis dainomis. Kitos, tiesa, prieš jas gerokai nublanksta, bet pagrindas judėti į priekį tikrai yra neblogas. Pirmas blynas tikrai neprisvilo.

Įvertinimas: 7.8

Albumas: Stephen Malkmus and the Jicks - Mirror Traffic (2011)

Dešimtajame dešimtmetyje buvo tokia grupė pavadinimu Pavement. Jie grodavo šiek tiek nutrūkusį, bet vis tiek labai prasmingą indie, rūkė daug žolės ir kartais tiesiog „didn‘t give a shit“. Žodžiu, tikrų tikriausios legendos. Nors praeitais metais jie ir pradžiugino geriausių dainų rinkiniu bei pasauliniu turu, panašu, kad jų istorija kaip ir baigta. Ir dėl to ne taip jau ir liūdna. Juk dabar viskas, kas susiję su Pavement atrodo puiku ir nesugadinta – kam tuo rizikuoti? O be to grupės siela Stephen‘as Malkmus‘as nesnaudžia ir pasauliui vis pristato naujos muzikos. Štai jau pasirodė ir naujausias jo darbas Mirror Traffic. O kai šis vyras prabyla – paklausyti būtina.

Beck‘as savo paties karjerą tikriausiai visai pamiršo, nes vargu ar jam lieka daug laisvo laiko nuo prodiusavimo. Anksčiau šiais metais jis jau prikišo nagus prie puikaus Thurston‘o Moore‘o įrašo, o dabar turime ir bendradarbiavimo su Malkmus‘u rezultatą. Įtaka pakankamai juntama. Jame daugiau tokių folk, o kartais ir country primenančių garsų, kurie gan būdingi pačiam Beck‘ui. Kita vertus, ir pačiam atlikėjui šie stiliai nėra visiška terra incognita. Juk paskutinysis Pavement albumas Terror Twilght irgi maloniai stebino savo folk‘iškumu. Prodiuseris gal tik pridėjo daugiau struktūros, tęstinumo.

Ne veltui prisiminiau Terror Twilight. Stilistiškai Mirror Traffic kažkuo jį labai primena, lyg šie du albumai būtų įrašyti vienas po kito. Labai panašus įrašo tonas. Taip, yra čia linksmesnių, triukšmengesnių, greitesnių dainų, bet paprastai vyrauja vidutinis arba lėtesnis tempas, šiek tiek melancholiška, svajinga nuotaika. Taip sakant, klausai ir dūšią glosto...  Gal laikinas Pavement atsikūrimas paprasčiausiai paliko savo pėdsakus.

Malkmus‘as visada garsėjo kaip labai įdomus gitaristas. Net ir Graham‘as Coxon‘as kažkada prispažino, kad šis jam padaręs nemenką įtaką. Groja Malkmus‘as tarsi ir kažkaip netaisyklingai ir iš vis nei šiaip, nei taip, bet kažkokiu būdu sugeba iš to išspausti kažką nuostabaus. Grodamas jis tarsi žaidžia, ieško kokį čia įdomesnį garsą galimą išgauti iš to instrumento. Jis dažnai keičia tempą, vis pasileidžia į improvizacijos platybes. Jo išmone telieka tik stebėtis. Tuo pat metu po visu tuo triukšmo slepiasi ir labai stiprios, lengvai įsimenančios melodijos.

Dainų į Mirror Traffic sutalpinta net penkiolika. Sakytum daugokai, bet įrašas kažkaip sugeba neatsibosti ir išklausyti visko nuo pradžios iki pabaigos tikrai nesudėtinga. Gal dėl to, kad kiekvienas kūrinys turi kažką savo. Tai smagesnį priedainį, tai subtilesnę nuotaiką, tai įdomesnį gitaros solo. Atidarančioji „Tigers“ sužavi savo pakilia, žaisminga atmosfera. „We are the tigers/we need separate rooms!“ – traukia joje Malkmus‘as fone skambant be galo lengvai galvoje įstringančiam gitaros riff‘ui. Ją keičia jau kur kas ramesnė  „No One Is (As I Are Be)“. Šis žmogus visada garsėjo geru humoro jausmu, bet šios subtiliai politizuotos dainos ironija vis tiek sugeba maloniai nustebinti (ir, pasirodo, pritūpimai yra buržuazijos išgalvota pramoga...). Pirmasis singlas „Senator“ taip ir nukelia į Pavement dienas. Čia net ir apie žolę padainuojama, bet net ir šis smagumėlis nublanksta prieš tokias puikybes kaip nostalgiškoji „Share the Red“. Žodžiu, vienas perliukas po kito.

Malkmus‘as parako dar tikrai turi. Mirror Traffic gal ir neprilygsta Pavement darbams, bet tai vis tiek be galo solidus įrašas, kurios klausytis - tikra atgaiva. Pavement‘iška laisvė čia susijungia su atlikėjo brandesniu požiūriu ir iš viso to išeina ne vienos ir ne dviejų perklausų vertas rezultatas. Kai kurie žmonės paprasčiausiai nesugeba nuvilti.

Įvertinimas: 8.4

Nepelnytai primiršti...

Taip jau atsitiko, kad kai kurie klausyti šiemečiai albumai taip ir nesulaukė savo recenzijos. Tai laiko pritrūkdavo, tai dar kas. Tačiau jau geriau vėliau nei niekada. Štai keli įrašai ir kelios mintys apie juos:

Iron & Wine – Kiss Each Other Clean (2011)

Sam‘o Beam‘o pristatinėti nelabai ir bereikia. Jo barzda plačiajai publikai ir taip pakankamai gerai pažįstama. Trijuose ankstesniuose albumuose jis dainuodavo gražias, ramias folk dainas, kurių viena net Twilight‘o garso takelyje atsidūrė (šiais laikas tatai yra didelis pasiekimas). Tačiau su savo ketvirtuoju įrašu Beam‘as nusprendė šiek tiek pasikeisti.

Kiss Each Other Clean skambesys nebe toks organiškas kaip jo pirmtakų. Čia naudojami iki tol Beam‘ui nebūdingi sintezatoriai, apie kuriuos kartais konstruojamos ir ištisos dainos. Apskritai, įrašas gerokai popsiškesnis, lengvesnio turinio. Tai galima priimti ir kaip pliusą, ir kaip minusą. Vieną vertus, trūksta ankstesniojo subtilumo, išskirtinumo, bet tuo pat metu tai yra lengviausiai klausomas bei smagiausias Iron & Wine albumas. Atlikėjas pasirinko šiek tiek kitokią kryptį ir tiek. Rezultatas vis tiek pakankamai geras ir kokybiškas.

Įvertinimas: 8.0

The Weeknd – House of Baloons (2011)

Tai net ne albumas tradicine to žodžio prasme. R&B atlikėjas iš Toronto Abel‘is Tesfaye vartoja terminą „mix tape“. Maždaug, aš čia šį bei tą įrašiau – imkit ir paklausykit. Iš tikrųjų taip ir buvo, nes House of Baloons juk ir išdalintas internete nemokamai.

Iš kitų šiuolaikinių R&B įrašų šis išsiskiria savo įdomesnėmis instrumentuotėmis ir akivaizdžia elektroninės muzikos įtaka. Atmosfera tokia paslaptinga, intymi. Susidaro įspūdis, kad tai ir yra pagrindiniai Tesfaye ginklai, nes tasai slaptingumas iš tikrųjų vykusiai paslepia paties albumo trūkumus.

Juk ilgiau pasiklausius ima rimtai kliūti melodijų vienodumas. Negelbėja net ir tos įdomesnės instrumentuotės. Iš pradžių kiek savo atvirumu gluminantys žodžiai, kurių esmę galima apibūdinti dviem žodžiais  - seksas ir narkotikai, galiausiai ima erzinti savo pasikartojimais ir klišėmis.

Kad ir įdomus, vertas dėmesio House of Balloons vis dėlto pretenduoja tapti labiausiai pervertintu metų įrašu.

Beje, jau pasirodė ir pirmasis iš dviejų numatytų jo tęsinių. Matyt apie Thursday jau teks pakalbėti ir plačiau.

Įvertinimas: 7.9

Cass McCombs – Wit‘s End (2011)

Cass McCombs albumas sudomina savo šaltu paprastumu. Aštuonios įrašo dainos pasižymi lėtu tempu, melancholiška nuotaika, o kartais net ir šiokia tokia desperacija. Čia tarsi nėra jokių spalvų. Viskas primena į pabaigą einantį lapkritį...

Jeigu klausote seno Foje patarimo ir nebijote liūdėti, Wit‘s End jums tikriausiai visai patiks. Tas giliai persismelkęs liūdesys čia yra įgavęs pakankamai patrauklią formą, besireiškiančią gražiomis akustinės gitaros, pianino melodijomis, bei kiek santūriu, bet įtaigiu atlikėjo vokalu.

Tačiau Wit‘s End dažnai paprasčiausiai atsibosta. Jame stinga elementarios įvairovės. Vis tas pats tempas, tos pačios intonacijos ir tt.. Nuobodoka. Klausant atskirų dainų visa tai nekliūna, bet perklausyti viską nuo pradžio iki galo būna pakankamai sunku.

Savo momentų Wit‘s End tikrai turi. Tik ne visada norisi jų ieškoti...

Įvertinimas: 7.6

Albumas: Shlohmo - Bad Vibes (2011)

Vienas mėgstamiausių mano filmų yra 1982-ųjų epinis biopic‘as viską paaiškinančiu pavadinimu – „Gandhi“. Jo įžanginėje scenoje iš tolo matai vėlyvą vakarą prie upės ar ežero drabužius skalbiantį žmogų, o tuo metu fone tyliai skamba kažkokia giesmė ar mantra, o gal tiesiog beprasmis niūnavimas. Tos pora minučių tarsi nustato toną likusioms trims valandoms. Panašų nūniavimą gali išgirsti ir Shlohmo debiutinio albumo Bad Vibes pirmosiomis minutėmis. Ir jis čia atlieka lygiai tokią pačią funkciją – tarsi suformuoja nuotaiką valandai į priekį, per kurią, kaip vėliau paaiškėja, susipažįstame su nauju talentu.  Pasiruoškite dozei svajingų, šviežių eksperimentinių garsų.

Shlohmo, kurio tikrasis vardas Henry Laufer, yra dvidešimt vienerių metų jaunuolis iš Los Andželo, kuriantis eksperimentinę elektroninę muziką. Struktūros jo kompozicijos nelabai rastum. Jis gal labiau remiasi Brian‘o Eno sukurta ambient tradicija. Įvairiausi garsai labai gerai įsipaišo į kambario aplinką, tarsi išsisklaido jame. Muzika tokia savotiškai grakšti, subtili, skleidžianti ramybę. Sakytum, hormonų pritvinkęs jaunuolis turėtų aklai veržtis į priekį, bet Laufer‘is niekur neskuba ir į priekį žengia iš lėto, pamatavęs kiekvieną žingsnį.

Bad Vibes kūrinių formulė visada labai panaši ir sykiu visada kitokia. Juose girdisi toks prislopintas, lėto tempo ritmas, dar papildytas smulkiais múm'iškais beat‘ais; šalia savo tylias melodijas kuria elektrinė ir/ar akustinė gitaros; fone skamba tylus, iškraipytas vokalas, o visa tai dar kartais papildo sintezatoriai ir sample‘ai. Viskas labai taupu, ekonomiška.

Visa tai paverčia Bad Vibes labai intymiu albumu. Jis turi tokią atmosferą tarsi būtų sukurtas atlikėjo kambaryje kokią nors naktį, kai labai nesimiegojo. Iš tikrųjų tai ir yra nakties muzika. Nesusidarykit klaidingo įspūdžio, dieną šios kompozicijos irgi skamba puikiai, bet tikrąjį jų grožį supranti tik tamsiuoju paros metu. Nakties tyloje paprasčiauisiai gali daugiau išgirsti.

O išgirsti čia tikrai yra ką. Kiekvienas išgautas garselis ausiai suteikia vien tik malonumą. Ypač puikiai skamba gitaros. Elektrinės skleidžia shoegaze‘išką nuotaiką, o akustinės primena džiazą. Kai visa tai susimaišo, išeina kažkas negirdėto ir puikaus. Sintezatoriai be galo spalvingi. Jų melodijomis Laufer‘is dirba nelyginant tapytojas teptuku. Jais sukuriama atitinkamo kūrinio nuotaiką, dažniausiai palaikomas tempas. Paties atlikėjo balsas skamba kažkaip siurrealitiškai. Jokių žodžių čia nėra, paprasčiausiai kliaujamasi emocija. To visiškai ir pakanka.

Nostalgiška nuotaika, dažnai šiek tiek tamsokas skambesys kažkuo primena Boards of Canada šedevrą Geogaddi. Ypač kai sintezatoriai įjungiami visu pajėgumu, ir kai kompozicojose pasigirsta ir šiek tiek agresyvumo. Panašus ir tas toks paprastai skambantis nepaprastumas. Viskas lyg ir minimalistiška, bet geriau įsiklausęs gali semti semti ir niekad neišsemti. Ir vis dėlto Shlohmo turi ir labai daug savitumo. Įvairių grupių ir atlikėjų įtakas jis sugeba absorbuoti, išmaišyti ir pateikti savaip. Išskirtinai.

Bad Vibes labai stiprus debiutas. Nuostabu, kad toks jaunas atlikėjas geba kurti tokias gilias kompozicijas. Elektroninės muzikos scenoje neabejotinai pasirodė naujas siprus ir originalus balsas. Belieka tikėtis, kad jis nenutils.

Įvertinimas: 8.6

Albumas: Machinedrum - Room(s) (2011)

Lietuvą kartais atlanko ne tik mažai kam beįdomūs senukai, bet ir muzikos pasaulio pragiedruliai.  Štai aną savaitgalį Satta festivalyje tarp kitų grojo ir toks veikėjas tėvų pakrikštytas Travis Stewart vardu, bet save vadinantis Machinedrum. Ir groti jis ten tikrai turėjo ką, nes visai neseniai  pristatė naująjį savo albumą Room(s), kuris lengvai gali tapti didžiausiu šių metų atradimu.

Elektroninės muzikos atlikėjus kartais būna sunku apibūdinti. Yra toks terminas IDM, bet paprastai jo kratomasi, o kad ir to paties Machinedrum atveju būtų įžeidimas vartoti apibrėžimą drum&bass, nes Room(s) yra kur kas turtingesnis ir subtilesnis nei dauguma šio stiliaus įrašų. Gal geriausiai iš tikrųjų ir tinka tas kritikuotinas IDM. Šiaip ar taip, jo muzika tikrai yra labai inteligentiška ir subtili.

Pirma ir ryškiausia mintis perklausius albumą: kokie ritmai... Ką jau ką, bet juos Stewart‘as juos moka kurti tiesiog meistriškai. Paprastai jie dvigubi, trigubi, kartais ir keturgubi. „Beat‘ai“ tarsi puola tave iš visų pusių, bet nei akimirkai nepasijauti beklausantis kažkokio garsinio chaoso. Atvirkščiai, melodijos pojūtis be galo stiprus, viskas nuostabiai sukrenta į vieną krūvą. Labai žavi tai, koks struktūriškai tvarkingas atrodo šis įrašas. Kiekvienas garselis turi jam parinktą vietą, uždavinį ir tarsi preciziškai jį išpildo. Nors pagrindinis akcentas ir yra ritmai, bet negali nesigrožėti kažkur tolumoje beplaukiančiomis įvairių sintezatorių melodijomis.

Dar, žinoma, yra sample‘ai. Parinkti ir sudėlioti taip, kad belieka tik stebėtis, jog kažkada jie turėjo kitą vietą, o ne šiose kompozicijose. Jie tarsi priklauso šiems ritmams, šioms melodijoms. Sample‘ai jose kartojami tarsi kokios mantros. Stewart‘as parenka sakinį ar kelis ir tarsi su jais žaidžia. Apipina juos efektais, sintezatoriais. Dažnai jais diktuojama kompozicijų nuotaika. Tarkim svajingos „Where Did We Go Wrong“ eilutės ir psichodeliniai garsai sukuria vos ne ambient‘išką nuotaiką, o „GBYE“ žaismingumas ir syntpop‘iški sintezatoriai tarytum skirti šokių aikštelėms.

Tačiau „kietuose“ klubuose Machinedrum tikriausiai niekada ir neišgirstumėte. Pernelyg nestandartinės jo kompozicijos, pernelyg psichodeliška jų nuotaika. Room(s) labiau skirtas mėgautis vienatvėje. Šie kūriniai gali tarnauti ir kaip fono muzika, ir kaip nuotaikos skaidrintojai. Tiesiog nuostabu kokie daugiaprasmiai jie dažnai gali pasirodyti. Kiekvienos perklausos metu gali atrasti ką nors naujo.

IDM scenoje šiuo metu sunku bebūtų ir surasti ką nors savitesnio už Room(s). Šį įrašą galima dėti į vieną gretą su Aphex Twin, Boards of Canada darbais. Machinedrum sukūrė savo šedevrą, šį tą dėl ko bus prisimenamas ir mėgiamas.

Įvertinimas: 9.0

Albumas: Frank Turner - England Keep My Bones (2011)

Šiemet anglų atlikėjai kažkaip palinko į savo tautiškumo, šalies istorijos apmąstymus. Metų pradžioje jau turėjome PJ Harvey darbą Let England Shake, kuris negalėjo būti įvertintas niekaip kitaip kaip tik apvaliu dešimtuku, o štai dabar jos kolega Frank‘as Turner‘is pristato savo naująjį albumą England Keep My Bones, kuriame irgi labai svarbų vaidmenį vaidina Anglijos tradicijos, tautosaka ir tt.. Kaipgi šiam atlikėjui pavyko panaudoti praeitį bandant sukurti kažką šiuolaikiško?

Turner‘io muzika į vientisą lydinį sujungia folk tradiciją ir punk etiką. Dainos paprastai energingos, griežtos. Tačiau pagrindinis instrumentas jose yra akustinė gitara. Tad ir melodijos šiek tiek šiltesnės, gražesnės, ne tokios punk‘iškai primityvios. Gaunasi pakankamai įdomus ir savitas skambesys, kurį ne taip ir paprasta su kuo nors supainioti.

Šiame įraše Turner‘iui talkina ir visa grupė. Nors jis pats ir kuria tikrai gražias akustinės gitaros linijas, bet daugiau instrumentų bei muzikantų tikrai išeina jam į naudą. Be jų dainos tikrai skambėtų nuobodžiau. Elektrinės gitaros, pianinas, akordionas tikrai paverčia kompozicijas įdomesnėmis. O kur dar pagalbiniai vokalai ir plojimai į ritmą. Jie sukuria labai gyvą atmosferą. Lyg klausytumeisi kokioj mažoj patalpoj susirinkusios draugų šutvės.

Atlikėjo talentu rašyti dainų žodžius galima tik žavėtis. Šiuos posmus galėtum skaityti ir atskirai. Juose labai daug užuominų į istorinius įvykius, intertekstualumo. Paminimi čia (tiesiogiai ir nelabai) ir Springsteen‘as, ir Hemingvėjus, ir Dostojevskis, ir Steinbeck‘as, ir dar daugelis kitų. Eilėse grumiamasi ir su vidiniais išgyvenimais, ir šiuolaikiniais visuomenės skauduliais, ir su istorija. Ir viskas labai gražiai sugula kartu. Gražiausiai tai pasireiškia dainuose, kuriose Turner‘is tarsi apmąsto savo kilmę, etniškumą. Tokia pavyzdžiui yra „Wessex Boy“ arba „One Foot Before The Other“, kurioje atlikėjas dainuoja kaip norėtų, jog jam numirus būtų sudegintas, o pelenai suberti į Londono geriamojo vandens rezurvuarus, ir jis taip toliau gyventų kituose žmonėse. Gal ir gera idėja. Bet kas taip tikrai nesugalvotų.

Dainos įraše pakankamai įvairios. Yra ir linksmų punk‘iškų kūrinių. Toks be abejo yra pirmasis singlas „Peggy Sang the Blues“ ir dar pora kitų. Yra ir baladžių, kurios leis šiek tiek atsipūsti, pamąstyti apie šį bei tą. Dar yra albumą tarsi į dvi dalis perskirianti „English Curse“, kurioje tėra tik vokalas dainuojantis kažką panašaus į Šekspyro laikų anglų liaudies dainą. „But if you steel the land of an Englishman, the you will know this curse, your first born son‘s blood will run, upon the English earth.“ – eilutės labai lengvai galinčios tapti priežodžiu. Ir žinoma albumo perliukas „Redemption“, prasidedantis iš lėto, melancholiškai ir pamažu vis kylantis bei galų galų prasiveržiantis visu savo grožiu. Ši gan paprastos kompozicijos, bet vis tiek kažkuo labai išskirtinė daina apskritai yra vienas mieliausių šių metų kūrinėlių.

Žinoma, neišvengta ir trūkumų. Kartais pasigendi šiek tiek išmonės. Kai kurios dainos pernelyg nuspėjamos, lyg besikartojančios. Su aždarančiąja ateistine „Glory Hallelujah“ akivaizdžiai norėta pademonstruoti savo gebėjimą ironizuoti, bet išėjas kažkas groteskiškai juokingo, jeigu ne kvailo. Tad albumas pasibaigia nei šiaip, nei taip, net bendras įspūdis šiek tiek sumenksta.

Šiaip ar taip Turner‘iui iki PJ Harvey pasiekimo pritrūko tikrai nemažai. Tačiau išejo visai solidus albumas, kuriame apstu gerų dainų. England Keep My Bones tikrai vertas perklausos ir taip paprastai užmirštas tikrai nebus.

Įvertinimas: 8.1

Reissue: Marvin Gaye - What's Going On (1971/2011)

Yra tokių albumų, kuriuose atlikėjas sugeba peržengti žanro ribas, sukurti kažką be galo universalaus, užkabinančio kone kiekvieną klausytoją. Nepriklausomai nuo jo muzikinių prioritetų ir išankstinių nuostatų.  Toks neabejotinai yra soul pažibos Marvin Gaye darbas What‘s Going On. Dabar pasitaikė puiki proga pakalbėti apie šį iš tiesų nemirtingą įrašą, nes jis štai jau spėjo sulaukti keturiasdešimties metų jubiliejaus ir ta proga buvo dar sykį perleistas.

Marvin Gaye šiais laikais plačiajai auditorijai, ko gero, labiausiai siejasi su seksu. Jo dainą „Let‘s Get It On“ tikrai yra girdėjęs kiekvienas, ir dažniausiai per kokią nuogesnę filmo ar serialo sceną. Tačiau „What‘s Going On“ dainos yra, švelniai tariant, kitokios. Ko jau ko, bet seksualumo šiame įraše tikrai nesurasi. Aistros, tiesa, daug. Tik ji nukreipta į visai kitus dalykus. Kur kas rimtesnius. Karas, socialinės problemos, politika, ekologija, tikėjimas... Štai su kokiomis temomis galinėjasi Gaye. Albumo koncepcija atsispindi jo pavadinime. Atlikėjas čia tarsi bando apdainuoti tai, kas tuo metu vyko pasaulyje (tiesą sakant, ir dabar tebevyksta). Visos devynios dainos sujungtos tarpusavyje, dažniausiai nepastebimai persijungia nuo vienos prie kitos, tad tos trisdešimt penkios minutės iš esmės yra vientisas, sunkiai dalomas kūrinys. Jeigu norite tinkamai suprasti jo gėrį ir grožį, privalu išklausyti viską vienu prisėdimu nuo pradžio iki galo.

Didžiausia What‘s Going On puošmena, be jokios abejonės, yra Gaye balsas. Bent jau man nieko gražesnio girdėti taip ir nėra tekę. Savo įgimtu talentu atlikėjas nuodojasi tiesiog tobulai. Kiekvienas žodis, kiekviena intonacija, kiekvienas įkvėpimas ir iškvėpimas yra toks, koks ir turi būti ir prikišti nieko net ir labai norėdamas negalėtum. Vokalui puikiai akomponuoja ir instrumentai. Jų čia tikra gausybė. Pradedant tradiciniais, tokiais kaip bosinė gitara ar pianinas, ir baigiant fleita, perkusija bei styginiais. Kartais (kaip kad pavyzdžiui ilgiausioje „Right On“) instrumentai tarsi leidžiasi į improvizacijas, lyg ir kuria tokią laisvės kupina atmosfera, bet Gaye balsas visada išlaiko struktūrą ir kontrolę.  

Kaip ir daugumoje koncepcinių albumų, taip ir šiame būtina atkreipti didesnį dėmesį į žodžius. Tik tada pavyks geriau suprasti, kame slypi visa mintis. Kaip jau buvo minėta, juose nagrinėjamos iš tiesų rimtos temos. Gaye nenaudoja kažkokių didelių žodžių, bet kalba paprastai, suprantamai tačiau sykiu ir įtikinamai. Konstruodamas posmelius jis tarsi eksperimentuoja, bando įvairias raiškos formas. Štai pavyzdžiui „What‘s Happening Brother“ parašyta laiško forma: „I'm just gettin' back, but you knew I would, War is hell, when will it end, When will people start gettin' together again, Are things really gettin' better, like the newspaper said, What else is new my friend, besides what I read?“ Toks pacifizmo, meilės motyvas ryškus kone kiekviename kūrinyje. Dažniausiai jis atsiskleidžia per tikėjimą. Dievo tema geriausiai išreiškiama trumpiausioje „God is Love“: „He made this world for us to live in, and gave us everything, And all he asks of us is we give each other love.“ Šią visiškai nemodernią, visiems atsibodusią tiesą iš esmės kiekvienoje dainoje ir bando išreikšti Gaye. Jis iškelia problemas ir pasiūlo joms paprastus sprendimus. Ir daro tai tikrai gražia forma.

Dainos. Jos stiprios. Net labai stiprios. Minėjau, kad reikėtų What‘s Going On klausytis visą, bet, jeigu jau labai tingisi, tikrai mėgausitės ir atskirais kūriniais. Beveik visi jie turi savito žavesio. Pavyzdžiui „Wholy Holy“ kažkokiu būdu sumaišo savyje gospel‘o, džiazo ir klasikinės muzikos motyvus. Iš viso to išeina kažkas tikrai dieviško. Dar yra įstabioji „Mercy Mercy Me (The Ecology)“. Beprotiškai graži ji yra ir pati iš savęs, bet tuo pat metu ji verčia ir susigėsti. Kai pagalvoji, Gaye jau prieš keturis dešimtmečius apdainavo žmonijos problemas, kurių mes ne tik kad neišsprendėm, bet dargi ir kaip reikiant jas pagilinom. Gėda. Ką ir bepridursi... Net ir kiek banalokai (daugiausiai dėl teksto) skambanti „Save The Children“ negadina bendro įspūdžio, o kartais susiklauso net ir visai skaniai. Silpnų momentų čia paprasčiausiai nėra.

Net jei ir nemėgstate soul, šiam albumui suteikti šansą tiesiog būtina. What‘s Going On vis dar skamba be galo šviežiai ir moderniai. Ko gero, taip pat bus ir po dar keturių dešimtmečių. Genijaus darbas. Tuo viskas ir pasakyta.

p.s. pridėtame vaizdelyje jis tikrai dainuoja gyvai...

Įvertinimas: 10.0

Albumas: Viva Brother - Famous First Words (2011)

Na štai, dar vieni. Šiais metai jau turėjome garbės pasimėgauti be galo subtiliu The Vaccines debiutu, o dabar jiems įkandin seka kiti britų rokenrolo gelbėtojai Viva Brother. Jungtinės Karalystės scena pasižymi tokia savotiška liga -  ji labai jau myli jaunų berniukų mokančių tris akordus ir kalbančių su ryškiu akcentu grupes. Tokių per metus į platesnius vandenis išlenda bent jau kokios penkios ir absoliuti jų dauguma pasirodo absoliučiai niekam tikusios. Paprastai jos išleidžia gan sėkmingą debiutą, nuobodų antrąjį įrašą ir tada pamažu sugrįžta į vietinius barus, kur joms ir vieta. Viva Brother kaip tik tokie ir yra. Kodėl jiems buvo suteiktas šansas, kodėl sulaukė dėmesio iš per dažnai nusišnekančio NME? Galas žino, ko gero dėl savo iššaukiančiai arogantiškos laikysenos, o gal dėl poros pusė velnio priedainių. O kita vertus, gal Viva Brother dėmesio nusipelnė ir tikrai yra verti dėmesio?

Ne, tai, ko gero, bus ta arogantiška laikysena. Juk Viva Brother savo grojamai muzikai apibūdinti net atskirą žanrą išgalvojo. Jų pagrindinė įtaka – britpopas, bet šis dalykas jau kaip ir pasenęs beigi visiškai nemodernus, tad kompanija sau ėmė ir susigalvojo žodį gritpopas. Prisipažinsiu, aš net žodyną atsiverčiau – labai jau norėjosi platesnės žodelio „grit“ definicijos. Žinojau, kad tai turėtų reikšti „smėlis“ arba „žvyras“, bet gal čia dar slypi ir gilesnė reikšmė? Ir iš tikrųjų slypi. „Grit“ dar gali reikšti „ištvermė“, „būdo tvirtumas“. Gal šis ketvertukas kaip asmenybės ir yra tvirto būdo, bet jų muzikėlė toks skystalas, kad kartais net nervas ima. Ne atsitiktinai pabrėžiau tą jų arogantišką laikyseną. Kas panašiai elgdavosi britpop laikas? Teisingai. Viva Brother turbūt labai jau mylėjo Oasis, nes jų stilių nukopijavo be jokių ceremonijų. Juos čia primena viskas pradedant nebrendylą Liam‘ą Galagher‘į atliepančiu vokalu ir baigiant kas antroje dainoje besikartojančiomis trijų akordų sekomis (paklausykit „Electric Daydream“ pradžią). Skirtumas tik tas, kad Noel‘is Galagher‘is sugebėdavo iš savęs išspausti kažką tikrai neblogo, o šiems jaunuoliams pavyksta sukurti tik kažkokią senų klišių maišalynę.

Visos Famous First Words dainos tarsi jau kažkur girdėtos, kažkieno jau sugrotos. Tos pačios schemos kiekvienamae kūrinyje: džeržgia gitaros, vokalistas kažką dėsto; bridge‘as (suprask, tuoj bus priedainis); ir pagaliau kelis kartus pakartojamos pagrindinės frazės. Kad visa tai nors sugrota būtų gerai. Toli gražu. Tie patys akordai, tas pats ritmas, pora mėgėjiškai skambančių gitaros solo ir tiek. Nors viskas šiek tiek pagarsinta, technika aptvarkyta. Čia matyt tam, kad trūkumus paslėpti. Žinote, paprastai garsiausiai rėkiantis turi mažiausiai ką pasakyti...

Žodžiai man kažkodėl labai priminė tokias legendines Lietuvos grupes kaip Mango ar Yva. Cituoju „New Year‘s Day“ priedainį: „When you said I did losing faith, Well it s just like new years day, Fly away, fly away, Yeah it s just like new years day, Fly away, fly away, Yeah it s ba ba ba ba, Oh ah oh ah oh ah ah ah oh oh oh“. „Darling Buds of May“ pirmasis stulpelis: „I burnt the kitchen down, You told me ooo, We've got to get this right, right now, Uh oh oh“.  Poetai, neieškantys žodžio kišenėje, ką ir bepridursi. Tokių „oh oh oh“ ir „ah ah ah“ čia apstu. Ir dainuojami tuo L.Galagher‘io balsu, kurio klausymasis greit tampa kankyne.

Viva Brother, žinoma, ilgai netemps. Gal dar išleis vieną ar du albumus, bet po to ramia nugrims į užmarštį. Ir nieks jų net nepasiges. Tuščia reikalas ir tiek.

Įvertinimas: 3.8

Albumas: Beirut - The Rip Tide (2011)

Zach‘o Condon‘o kolektyvas pagaliau sugrįžta. Beirut yra vienas tų kolektyvų, kurie pamažu, bet labai užtikrintai subūrė ištikimų gerbėjų būrį, kurio narių tikrai nemažai yra ir Lietuvoje. Nors Condon‘as kilęs iš JAV glūdumos – Naujosios Meksikos, bet jo kuriama muzika skamba labai europietiškai, o Naujasis Pasaulis dainose atsispindi tik per žodžius. Žinoma, tai joks ne atsitiktinumas. Muzikantas dar būdamas paauglys metė mokyklą ir keliavo po Europą, kurioje ir prisigaudė garsų sudarančių jo muzikos pagrindiną. Pirmiausiai buvo balkaniškasis Gulag Orekestral ir jo mažasis brolis Lon Gisland EP, pašėlę, intesyvūs, trankūs įrašai. Vėliau – The Flying Club Cup, kuriame atsigręžta į prancūziško chanson‘o tradiciją, leistasi į šiek asmeniškesnes erdves. O štai dabar, po ketverius metus trukusios tylos, Beirut sugrįžta su The Rip Tide.

Trečiasis kolektyvo albumas kitoks. Ryškiai kitoks. Tai vis tie patys nesunkiai atpažįstami Beirut, bet ir šįkart pasirinkta ne stovėti vietoje, o leistis tolyn, išbandyti kažką naujo. Nei balkaniško šėlsmo, nei prancūziško subtilumo šiame įraše nėra. Atsigręžta į europietiškas liaudies dainas, bei, regis, klasikinę muziką. Tačiau šios įtakos nėra tokios ir akivaizdžios, tiesiog po pop dainų struktūra tarsi glūdi kažkoks tradicijos, klasikos pagrindas. Styginiai ir pučiamieji instrumentai sudėlioti griežtai. Jokių leidimųsi į improvizacijas, nei vieno žingsnio į šoną. Atvirkščiai, šie instrumentai kaip tik padeda viską sustatyti į savo vietas. Labai svarbią vietą užima pianinas. Jį gali girdėti net tose dainose, kuriose juo negrojama... Tiesiog apima jausmas, kad daug dainų parašyta sėdint prie jo.

The Rip Tide kūriniai didingesni, ambicingesni nei pirmųjų dviejų albumų. Tačiau tuo pat metu ir lyriškesni, melancholiškesni. Juose persimaišo liūdesys, nostalgija, grožis ir šiek tiek džiaugsmo. Z. Condon‘as niekad anksčiau nebuvo toks atviras ir pažeidžiamas kaip čia (na, gal tik atskirose The Flying Club Cup dainose). Ir toks pasikeitęs tonas tikrai išėjo į naudą. Tiek muzikoje, tiek žodžiuose atsirado kažkokio universalumo, emocijų, jausmų, pažįstamų kone kiekvienam. Gal todėl šio įrašo klausytis ir yra taip lengva.

Dainų čia tėra devynios. Sakytum mažai, bet antra vertus, jos visos yra labai stiprios. Sunku būtų iš jų išskirti kažkurią akivaizdžiai silpnesnę. Todėl albumas niekad tavęs nepaleidžia, visada išlieki atidus. Kiekvienas kūrinys su savu kabliuku, savo nuotaika. Nostalgiškoji „Santa Fe“, gražioji „East Harlem“, liūdnoji „Goshen“, žaismingoji „Vagabond“... Vienas lobis po kito. Nenuostabu, kad klausydamasis gauni šypsotis. Kartais net prieš savo valią.

Žinoma, Beirut čia groja geriau nei bet kada anksčiau. Tie patys muzikantai, kurie prieš kelis metus tarsi domėjosi, ką čia gali išspausti iš vieno ar kito instrumento, dabar pavirto rimtais žmonėmis, kurie žino ką daro. Visa grupė atrodo labiau subrendusi, pasitikinti savimi. Tačiau iš jų itin išsiskiria lyderis Z. Condon‘as, kuris dainuoja taip emocingai ir išraiškingai, kad taip ir norisi su juo kartu traukti: „And sound of your breath in the door, And oh, the sound will bring me home again.“ Arba: „And you, you had hope for me now, I danced all around it somehow, Be fair to me, I may drift a while.“

Beirut sugrįžo geresni nei buvo iki šiol. The Rip Tide yra kol kas stipriausias jų darbas, žavintis savo puikiomis dainomis bei atmosfera. Jis prasideda ir baigiasi, rodos, per kelias sekundes, palikdamas tave su klausimu„viskas?“. Tačiau šis įrašas iš tikrųjų yra visai ne per trumpas. Jis toks, koks ir turi būti.

Įvertinimas: 9.0