Albumas: Alex Turner - Submarine OST (2011)

Populiariųjų Arctic Monkeys lyderis pasauliui pristato pirmąjį savo kaip solo atlikėjo bandymą. Alex‘as Turner‘is iš gausybės pastaraisiais metais pridygusių įvairių grupių „priekinių žmonių“ visada išsiskyrė savo privatumo saugojimu ir muzikos, o ne skandalų skandalėlių, statymo į pirmą vietą. Jo grupė pastaraisiais metais pasirodė drąsi, nebijanti eksperimentuoti, nepataikaujanti ir aš tikiu, kad birželį pasirodysiantis Suck It and See bus kol kas geriausias jų darbas.

Pagrindo tokiam nusiteikimui suteikia ir šis šešių dainų rinkinys. Jame Turner‘is muzikuoja taip lengvai, bet sykiu ir be galo užtikrintai, kad galima tik stebėtis jo talentu. Ir žinoma jo branda. Dauguma jį atsimena dar iš 2006-ųjų, kaip jaunuolį su dar neseniai spuoguotu veidu, dainuojantį apie šokių aikšteles. Tačiau to jaunuolio nebėra. Jis užaugo. Net ir tada Turner‘is reiškėsi kaip puikus tekstų kūrėjas, bet dabar jo eilės pasiekė dar aukštesnį lygį. Su kažkokia britiška melancholija jis kuria scenas, kurios žavi išmoningumu. Tačiau tuo pat metu jose yra ir kažkas labai lengvai atpažįstamo. „It's like you're trying to get to heaven in a hurry And the queue was shorter than you thought it would be And the doorman says, "you need to get a wristband"“ – dainuoja jis lėtoje, akustinėje „Get Around the Wind“. Tikrai, šis žmogus, tikriausiai, kada nors parašys ir romaną...

Akustinis jausmas vyrauja visame įraše. Vis ta pati graži melancholija, kuri turi galios įsiurbti tave vidun ir nebepaleisti. Tačiau ši melancholija toli gražu nedidina depresijos. Atvirkščiai Turner‘io eilėse labai daug vilties, džiaugsmo. Jis pasakoja istorijas, išskiria jose smulkmenas ir paverčia aprašytas scenas tikromis. „You look like you’ve been for breakfast at the heartbreak hotel 
Inside of a back booth by the pamphlets and the literature on how to lose. 
Your waitress was miserable and so was your food.“ – dainuoja jis žaismingumu išsiskiriančioje „Piledriver Waltz“, ir tu irgi atsiduri tame pačiame restorane, tame pačiame kampe.

Submarine OST atlikėjas pademonstruoja kaip subrendo, užaugo jo talentas. Klausytis šių šešių dainų – vienas malonumas. Turint šį rinkinuką bus daug lengviau sulaukti ir naujojo Suck It and See.

Įvertinimas: 8.4

Albumas: The Strokes - Angles (2011)

Laukėm laukėm ir pagaliau sulaukėm. Po penkerių metų pertraukos niujorkiečių penketukas pristato naują studijinį darbą. Pertrauka buvo ilga ir per ją grupės gerbėjai turbūt spėjo  ne tik pasikeikti, bet ir susikurti nemažai lūkesčių, kurių – kaip kad labai teisingai pastebėjo grupės gitaristas Nick‘as Valensi – tiesiog neįmanoma visiškai pateisinti. Ar bent jau tai padaryti yra be galo sunku. The Strokes pabandė, kaip jiems pavyko?

Nuo tada, kai su savo šedevru Is This It jie, tegu ir labai trumpam, išgelbėjo rokenrolą, praėjo jau ištisas dešimtmetis. Per šį laiką muzikos scena kiek pasikeitė, o The Strokes, regis, irgi. Bent jau tokia išvada peršasi klausant kad ir kokios „Games“. Ir ne tik jos. Grupė visame albume naudoja šiek tiek primityvios elektronikos, dažniausiai sintezatorius. Tai jau šis tas naujo. Iki tol jie kliovėsi tik gitaromis, bosu ir būgnais (tiesa, kelios išimtys buvo kiek nepavykusiame First Impresions of Earth). Šie garsai kažkuo labai primena devintąjį dešimtmetį. Apskritai, kilo įspūdis, kad visam albumui nemenką įtaką padarė 80-ųjų post-punkas. Ypač Talking Heads. Tiesą sakant net Casablancas‘o balsas kokioje „Taken for a Fool“ šiek tiek primeną patį David‘ą Byrne‘ą. Talking Heads, be abejo, buvo nuostabi grupė, todėl toks palyginimas – pagyrimas.

Dešimt Angles dainų kartu sudėjus nesiekia net 35-ių minučių ribos. Taigi grupė vėl pabandė sugrįžti prie jau patikrintos praktikos – pateikti klausytojui koncentruotą, energingos muzikos porciją. Vis dėlto negalima ignoruoti to, kad būtent to taip siekto energiškumo šįkart jiems ir pritrūksta. Taip, „Machu Pichu“ ar „Taken For a Fool“ yra smagios, bet jos tarsi priklauso visai kitai, nykesnei, ramesnei erdvei nei, tarkim, „Reptilla“. Visose dainose jaučiamas savotiškas pridusimas. Gal čia kaltas amžius, o gal ir ne, bet net ir kokia „Gratisfaction“, kuri, tikriausiai, turėjo išsiskirti savo žaismingumu, atrodo kažkokia „pritempta“.

Ne paslaptis, kad albumo įrašinėjimas grupės nariams nebuvo pats maloniausias procesas. Ir tai visai galima pajusti. Atrodo, viskas gerai, klausytis smagu, bet tose dainose tarytum kažkas nesiklijuoja. Galvoje neatsiranda to vaizdelio, kuriame penki vyrukai su cigaretėmis lūpose savo malonumui muzikuoja garaže. Ne, Angles būtent ir skamba kaip sugrįžimo albumas. Galima jausti kiek daug darbo ir prakaito į jį įdėta, bet automatiškai kyla klausimas: o kur tas laisvės pojūtis?

Jo paprasčiausiai nėra. The Strokes čia įsitempę, sukandę dantis stengiasi kuo geriau išdirbti tas dainas, įrodyti, kad jie vis dar turi parako. Ir kartais jiems tai visai neblogai pavyksta. Pirmasis singlas „Under Cover Of Darkness“ kerta tiesiai iš peties. Daina, ko gero, vienas geresnių dalykų, kuriuos grupė iš vis kada beįrašė. Labai įdomi ir „You‘re So Right“. Trumpiausiame albumo kūrinyje sutelpa daugiau baugios įtampos ne kur kitur. Casablancas‘o mėgstamiausioji „Life is Simple in the Moonlight“ parodo ir melancholiškąją grupės pusę, kuri į paviršių išlenda ne taip jau dažnai. Klausytis vienas malonumas.

Išsaugojo grupė ir didžiumą savybių, už kurias ir buvo taip pamilti. Dainos be ryškesnės struktūros. Negali būti tikras kaip jos vystysis ir ar iš vis tai darys (štai „Metabolism“ visas tris minutes išlaiko beveik identišką tempą). Casablancas‘o vokalas vis dar toks pats mielai atsainus, tarytum nuobodžiaujantis. Grupės gitaristai vis taip gražiai tarpusavyje bendrauja savo instrumentais, o Nikolai Fraiture vis dar nepamiršo kaip kurti paprastas, bet labai įsimintinas boso linijas.

Angles tikrai nėra Is This It ar net Room on Fire, bet tai vis tiek pakankamai geras sugrįžimo albumas. Minusų jame galima surasti nemažai, bet malonios emocijos vis tiek ima viršų. Ši grupė paprasčiausiai yra per gera, kad visiškai nuviltų. Tas klaidas norisi teisinti, sakyti, kad tie penki metai nepraėjo be pėdsako. Regis, penktasis The Strokes albumas dienos šviesą išvys kiek greičiau. Tada ir bus galima įsitikinti ar tai tikrai buvo tik atsitiktinis brokas ar šios grupės pabaigos pradžia.

Įvertinimas: 8.1

Grojaraštis: 2011-03-25

Jeff Buckley - Lover, You Should Come Over [iš Grace 1994]

Sly and the Family Stone - Family Affair [iš There's A Riot Goin' On 1971]

The Dismemberment Plan - The City [iš Emergency & I 1999]

Thom Yorke/Burial/Four Tet - Mirror

The Microphones - Headless Horseman [iš The Glow, Pt.2 2001]

múm - Grasi vaxin göng [iš Loksins erum við engin 2002]

George Harrison - Isn't it a Pity [iš All Things Must Pass 1970]

Albumas: The Vaccines - What Did You Expect From The Vaccines (2011)

O aš tai tikėjausi daugiau...

Tiesa, tokios etiketės kaip „dešimtmečio garsas“, keli ankstyvi pasirodymai ant NME viršelio ir išankstinės liaupsės už dar kaip ir neatliktus darbus jau išsyk nuteikė kiek skeptiškai. Apskritai, čia kažkokia šių laikų liga – daugelis veikėjų pačiose įvairiausiose srityse (pradedant sportu ir baigiant ta pačia muzika) sulaukia „šlovės avansu“. Keistas reiškinys. Nežinia iš kur jis randasi. Gal žmonės paprasčiausiai desperatiškai nori sulaukti kažko svarbaus ir atpažinti tai kuo anksčiau. Noras gal ir gražus, bet aš kažkodėl nemanau, kad grupei, kuri dar net nėra išleidusi gero albumo iš vis nėra ką veikti ant jokio žurnalo viršelio. Pirma darbas – tada šlovė.

The Vaccines, savo nelaimei, tapo labai geru tokio nepagrįsto ankstyvo garbinimo pavyzdžiu. Išleido jie tą albumą, kurio taip laukta, apie kurį prikalbėta, prirašyta, na ir ką? Na ir nieko... Absoliučiai nieko. Burbulas sprogo. Nes The Vaccines nepasiūlo pasauliui absoliučiai nieko naujo. Gan pozityvioje „Post Break-Up Sex“ apžvalgoje jau rašiau, kad šis ketvertas primena Arctic Monkeys ir The Strokes hibridą, bet po debiuto perklausos net susigėdau, kad sustačiau šias grupes į vieną gretą. Toli jiems šviečia tiek iki pirmųjų, tiek iki antrųjų.

Žinoma, grupė parako šiek tiek turi. Malonus tas jų paprastumas, tiesmukiškumas. Tačiau to juk neužtenka. Reiktų ir savito skambesio, įdomesnių melodijų. Jų kaip tik čia ir nėra. Visų dainų struktūra praktiškai identiška, skiriasi tik tempas. Ritmas lyg ir užkrečiantis, bet vėlgi beviltiškai besikartojantis. Išgirdai kelias jų dainas ir manyk, kad girdėjai visas. Tai visai arti tiesos. The Vaccines lyg ir norėtų būti indie (tegu ir turi sutartį su Major Label‘iu), bet jiems šis amplua visai netinka. Fantazijos trūksta. Lyg ir siekiama sukurti tą laisvės dvasią, bet viskas atrodo labai jau dirbtinai. Iš vis šis ketvertukas jau greičiau paseks Kings Of Leon, o ne Arctic Monkeys pavyzdžiu (čia, jeigu ką, yra priekaištas).

Apie What Did You Expect From the Vaccines? dainų tekstus apskritai geriau net nepradėti. Viskas taip paprasta, kad ir aštuntokas lengvai perkas dainų prasmę. O tiksliau jos nebuvimą. Labai daug klišių, šimtą kartų girdėtų frazių ir tt. Ko gero, dažniausiai albume pasikartojantis žodis būtų c‘mon. Klausant kokios „Wetsuit“ taip ir galvoji: c‘mon tai c‘mon, bet c‘mon, gal pagaliau pademonstruosite ką nors šviežio... Žinoma, to taip ir nesulauki. Gauni tik (kokia staigmena!) lėtą, į pompastiškumą pretenduojančią uždarančiąją „Family Friend“, o po jos dar ir paslėptą dainą, kurios net nenorėjai klausytis...

Taigi The Vaccines debiutas – tai gan smagus, lengvai susiklausantis, bet sykiu ir tuščias produktas. Ir aš ne veltui vartoju šį žodį. Tokia muzika ir yra „produktas“. Jos likimas gali būti dvejopas: didžiulė komercinė sėkmė ir populiarumas, arba tolygus smukimas ir tylus pasitraukimas iš rinkos. Atvirai pasakius, tikiuosi pirmojo. Gal jiems pavyktų nukonkuruoti tuos Kings Of Leon...

Įvertinimas:  5.3

Grojaraštis: 2011-03-16

James Blake – I Only Know (What I Know) [iš Klaverwierke EP 2010]

The Rolling Stones – No Expectations [iš Beggars Banquet 1968]

Love – AndMoreAgain [iš Forever Changes 1967]

Big Brother and the Holding Company – I Need a Man to Love [iš Cheap Thrills 1968]

John Coltraine – Part 1 > Acknowledgment [iš A Love Supreme 1964]

Serge Gainsbourg – 69 année érotique [iš Jane Birkin/Serge Gainsbourg 1969] 

Burial - Archangel [iš Untrue 2007]

Albumas: James Blake - James Blake (2011)

Kodėl tik dabar rašau apie šį albumą? Gėda. Vis dėlto, jau geriau vėliau negu niekada.

Su šiuo britų vunderkindų jau buvo galima kiek artimiau susipažinti dar praeitais metais. Jais jis suspėjo išleisti tris EP, kuriuose prisistatė kaip naujas, ryškus ir labai įdomus balsas dubstep’o scenoje. Ypač išsiskyrė Klaverwierke EP su nuostabiąja “I Only Know (What I Know)” piešakyje. Būtent šiame keturių dainų rinkinyje Blake’as šiek tiek pademonstravo ir savo vokalinius sugebėjimus. Tiesa, dar liko ištikimas savotiškam didžėjaus amplua ir balsą naudojo veikiau kaip instrumentą, sudedamąją dalį, o ne pagrindinę išraiškos priemonę.

Tačiau savo debiutiniame albume jis jau žengia gerokai toliau. Čia jau ne tik išartikuliuojami žodžiai, bet dažnai vokalas yra ir pagrindinis dainų akcentas. Ir labai gerai. Blake’o balsas labai gražus ir įdomus. Ramus, šaltas, bet sykiu ir turintis savyje tokios soul dvasios. Labai gerai jis atsiskleidžia trumputėse baladėse “Give Me My Month” ir “Why Don’t You Call Me”, kuriose jam pritaria tik atšiaurūs pianino garsai. Apskritai, albume atlikėjas nepabijojo gerokai nutolti nuo dubstep’o. Dabar jo kuriamos muzikos žanrą pasidarė iš vis sunku nusakyti. Ko gero, labiausiai tiktų wikipedijoje rastas apibrėžimas – minimalizmas.

Iš tikrųjų, jaunuolis tikrai nepiktnaudžiauja instrumentais, sample’ais ir pan. Atvirkščiai jis skrupulingai taupo. Jeigu galima apsieiti be kokio garso – taip ir bus padaryta. Štai kad ir “Lindesfarne I” praktiškai visai nėra nieko išskyrus kiek iškraipytą vokalą ir dainos pabaigoje tyliai atsėlinančius sintezatoriaus garsus. Ji po to tampa “Lindesfarne II“, kurioje jau pasigirsta ir akustinės gitaros linija. Ši porelė – bala žino kodėl – man primena kažkurią Bon Iver dainą. Kokią – negaliu pasakyti. Turbūt jų nuotaika sukuria tokį įspūdį.

Minimalistine estetika Blake‘as vadovaujasi ir rašydamas dainų tekstus. Žodžiai gan paprasti, dažnai kartojamos tos pačios frazės. Tačiau ir jų užtenka sukurti reikiamai atmosferai, priversti pamąstyti ar pasvajoti. Štai „I‘ve Never Learnt to Share“ iš vis yra tik viena eilutė:„My brother and my sister don‘t speak to me, but I dont blame them. But I don‘t blame them“. Viskas. Ji tiesiog kartojama viso kūrinio metu nelyginant kokia mantra. Klausai ir tau nieko daugiau nereikia. Ir viena frazė pasako labai daug.

Vis dėlto atlikėjas  taip jau visiškai nepamiršo to dubstep‘o, nuo kurio ir pradėjo. „To Care (Like You)“ ir „I Mean“ taip pat lengvai galėtų būti ir tame pačiame Klaverwierke EP ar CMYK EP, bet toli gražu nepagadina ir James Blake. Jose vėl naudojamos vokalo nuotrupos, kiek netaisyklingas ritmas, sintezatorių garsai. Triukšmas, kurio galėtumei klausytis ir klausytis.

James Blake – labai vientisas albumas. Dainos labai natūraliai pereina iš vienos į kitą. Visas jas, rodos, vienija ta pati dvasia. Todėl geriausiai jo klausytis nuo pradžios iki galo (juolabiau, kad jis nėra toks ilgas). Tačiau jeigu jau taip norite, lengvai surasite jame ir pora išsiskiriančių kūrinių. Žinoma, pirmasis singlas „Limit to Your Love“. Nesu klausęs šios dainos originalo, bet po šios versijos to daryti net nesinori. Blake‘o versija tokia puiki, kad net nesinori rizikuoti susigadinti tą pirminį įspūdį. Ir, be abejo, „Wilhelms Scream“... šiai dainai apibūdinti iš vis trūksta žodžių. Esu tikras, kad man ji taip ir išliks geriausia metų daina. Nesvarbu, kad dar tik kovas...

James‘as Blake‘as savo debiutu žengė kaip reta užtikrintą pirmąjį žingsnį. Ir padarė tai nieko nekopijuodamas, niekam nepataikaudamas. Albumas savitas, skambesys – su nieko nesupainiojimas. Tiesiog puiki muzika, kuri džiugins dar labai labai ilgai.

Įvertinimas: 9.2

Albumas: Lykke Li - Wounded Rhymes (2011)

Švedai kuria labai įdomią eletroninę muziką. Tokią tamsią, agresyvią. Geriausias to pavyzdys, be abejo yra, The Knife, kurių 2006-ųjų Silent Shout, ko gero, jau suspėjo patapti žanro klasika. Nenuostabu, kad klausydamas bet kokio albumo, pasižyminčio panašiomis savybėmis, imi lyginti. Taip nutiko ir su Wounded Rhymes. Nes švedaitės Lykke Li, o tiksliau Li Lykke Timotej Zachrisson, antrasis  įrašas irgi bando būti tamsus, agresyvus, skandinaviškai šaltas. Kaip jai tai pavyksta?

Iš pirmo įspūdžio – visai neblogai. Atidarančioji „Youth Knows No Pain“ sutinka klausytoją trankiu ritmu, taip ir atgaivinančiu prisiminimus apie jau minėtą The Knife šedevrą. Tačiau Lykke Li agresyvumas labai greitai išgaruoja. Visai kaip ir tie ausiai malonūs elektronikos garsai. Kuo tolyn, tuo albumas labiau panašėja į tipišką pop/indie pop darbą su visais jam būtinais atributais: keliomis greitesnio tempo dainomis, keliomis baladėmis, keliais keiksmažodžiais ir keliomis sentimetaliomis eilutėmis apie meilę ir liūdesį.

Kartais tokia formulė pasireiškia labai gražiais ir įdomiais rezultatais. Štai pavyzdžiui „Love out of Lust“ yra beveik tokia pat graži kaip ir pati atlikėja (charakteringa nuotrauka pridedama). „Jerome“ dar kartą sugrįždama prie greitesnio tempo, agresyvesnio skambesio, pagal tokią dainą visai norėtųsi ir kaimo šokiuose pastripalioti. Ilgiausia „I Know Places“ išsitęsia iki neprailgstančių šešių minučių. Lėta melodija, kuri pamažu vis kyla, bet viršūnės, regis, taip ir nepasiekia, tesiog sunkte persunkta žiemiško liūdesio ir sunkumo.

Tačiau albume labai daug ir visai vidutiniškų momentų. Lėtų dainų melodijos labai jau panašios, ir apskritai labai dažnai jose paprasčiausiai pritrūksta fantazijos. Dainų tekstai dažniausiai į kažkokias gelmes visiškai nepretenduoja. Štai dainos atseit giliu pavadinimu „Sadness is a Blessing“ priedainis atrodo maždaug taip:„Sadness is a blessing; Sadness is a pool; Sadness is my boyfriend; Oh sadness I‘m your girl“. Ir kartojamas jis nelyginant kokia maldelė. Atsibosta jau po antro karto. Šioje vietoje kažkodėl prisiminiau mūsiškių Foje garsiąsias eilutes apie tą patį liūdesį. Iš tikrųjų, jos tikrai kur kas stipresnės.  Kartais Lykke, taip sakant, iš didelio rašto išeina už krašto. Štai pirmajame single „Get Some“ ji teigia „esanti prostitutė, ir kad jūs ir aš kažko gausim“. Mintis visai patraukli, eilutė – ne. Tiesą sakant, greitai susipranti, kad į žodžius per daug kreipti dėmesio visai neapsimoka.

Taigi per daug nesicackinant galima konstatuoti, kad Wounded Rhymes yra tikrai kokybiškas pop darbas, surasiantis savo klausytoją tarp tų, kuriems patinka šiek tiek lengvesnė muzika, bet rekomenduoti jo kaip tikrai gero daikto kažkaip nedrįstu. Šiuo metu yra žymiai vertesnių dėmesio naujų įrašų. O Lykke Li gal bent pavyks sugrąžinti rūkymą į madą. Tai jau būtų šis tas.

                                                                        

Įvertinimas: 7.0

Daina: Architecture in Helsinki - Contact High

Nuo trumpo, smagaus, bet sykiu ir labai vidutiniško Places Like This pasirodymo jau spėjo prabėgti ištisi ketveri metai. Per juos spėjau visai primiršti šią australų indie pop grupę, kuri juk kažkada sugėbėdavo džiuginti tokiais mielai melancholškais įrašais kaip In Case We Die, bei debiutiniu Fingers Crossed. Tačiau dabar grupė grįžta ir balandžio mėnesį pristatys ketvirtąjį savo darbą pavadintą Moment Bends. Ir jie jau netgi spėjo pristatyti pirmajį singlą „Contact High“.

Tad kokie pirmieji įspūdžiai, kas labiausiai užkliuvo kelis kartus perklausius šią dainą? Žinoma, visų pirma pasikeitęs skambesys. Labai paprastas, šiltas, gyvas pirmųjų trijų albumų indie pop pakeistas į kažokį electropop ar kokį ten velnią... Jeigu ne tas pažįstamas grupės lyderio balsas, tai galėtum pamanyti, kad klausaisi kokių Pet Shop Boys. Ir tai jokiu būdu nėra komplimentas.

Kai grupės keičia stilių, aš paprastai džiaugiuosi. Sakau: evoliucionuoja, tobulėja, drąsėja, bręsta etc. Tačiau šiuo atveju jokių malonių emocijų man nekyla. Taip nesinorėtų, kad įdomi, savita grupė išvirstų į kažkokią beveidę, bedantę šutvę.

Todėl tikiuosi, kad aš čia per stipriai, ir kad Moment Bends jau sukels visai kitokią reakciją.

p.s. už šią dainą gėjiškiau skamba, ko gero, tik Village People...

Grojaraštis 2011-03-04

Šios savaitės klausomiausios:

Boards of Canada - Pete Standing Alone [iš Music Has the Right to Children 1998]

Blur – You're So Great [iš Blur 1997]

Beirut – Elephant Gun [iš Lon Gisland EP 2006]

Devendra Barnhart – Will is my Friend [iš Rejoicing in the Hands 2004]

The Antlers - Sylvia [iš Hospice 2009]

Destoyer – Poor in Love [iš Kaputt 2011]

Jefferson Airplane – Comin‘ Back to Me [iš Surrealistic Pillow 1967]

Albumas: PJ Harvey - Let England Shake (2011)

Didžiojo Tautų Kraustymosi Nr. 2 tendencijos, pasirodo, nėra tokios vienareikšmės kaip man visada atrodė. Maniau, kad rytų europiečiai yra vieninteliai judėtojai, žalesnės žolės ieškotojai. O iš tikrųjų tie patys anglai susiduria su panašiomis problemomis. Didelė jų dalis paprasčiausiai nebenori gyventi tėvynėje. Gal dėl visų tų lietuvių emigrantų, kurie parkuose gulbes medžioja ir valgo, o gal dėl lietingų orų. Nežinau, čia jau viso tyrimo prisireiktų. Todėl PJ Harvey, o tiksliau Polly Jean Harvey, naujasis albumas atrodo toks drąsus ir maištingas, kad yra tiesiog pasmerktas būti prisimenamas ir linksniuojamas. Tačiau apie viską iš eilės.

Let England Shake tiesiog sunkte persunktas nacionalizmo. Nacionalizmo pačia geriausia to žodžio prasme. Gimtoji šalis, šilti jausmai ir pagarba jai čia išreiškiama ne kokiais nors skambiais lozungais ar sentimentaliais prisipažinimais, o kur kas subtiliau. Angliją PJ Harvey suvokia kaip šalį, kuri ją pagimdė, išaugino ir suformavo. Visi pamėgti įvaizdžiai, simboliai savaime išnyra per gimtojo krašto prizmę, yra tarsi jo padiktuoti. Taigi vieta yra neatsiejama tapatybės dalis, kurios ignoruoti ne tik kad nereikia, bet tai dargi ir būtų paika. Savo jausmus gimtinei ji puikiausiai išsako dainoje „The Last Living Rose“, kurioje spjauna į Europą ir prašosi sugražinama atgal į Angliją su jos pilkuma, rūku, kapinėmis ir kitu gėriu.. Tenka pripažinti, kad tokio gražaus šios valstybės aprašymo dar reiktų paieškoti. Dar aiškiau savo jausmus išreiškia ir „England“ eilutėse:„ I live and die through England“, ir  toliau:„ To you, England, I cling; Undaunted, never failing love for you, England.“

Ir iš tikrųjų, atlikėja šiame įraše savo poetinius sugebėjimus išskleidžia visu puikumu. Tekstus gali tiesiog skaityti pačius savaime, bet net ir tada rizikuoji ne iki galo juos suprasti, nes PJ Harvey naudoja labai daug užuominų į istoriją, politiką – dalykus, su kuriais niekad nebūsi užtektinai susipažinęs. Tačiau vyraujanti tema, vienijanti ir sujungianti visas dvylika dainų, yra karas. Karas su visais jo komponentais – drąsa, baime, laukimu, mirtimi, skausmu, ilgesiu etc. Ir aprašytas jis labai stipriai, nesiteisinant ir nesicackinant. Štai „The Words That Maketh Murder“ Harvey savo ramiu, bet ir be galo išraiškingu balsu, kuria tokį paveikslą:„ I've seen and done things I want to forget; I've seen soldiers fall like lumps of meat, Blown and shot out beyond belief. Arms and legs were in the trees.“. Detalu, kiek kraupoka, bet labai stipru. Dar kartą pasitvirtina ta taisyklė, kad aprašinėjimas nėra toks įtaigus kaip paprasčiausias vaizdo nupiešimas. PJ Harvey tiesiog pavaizduoja sceną, o įspūdžius leidžia susikurti patiems. Dainą ji užbaigia ironišku klausimu:„ What if I take my problem to the United Nations?“. 

Neatsitiktinai ir dainų žodžiai atsirado pirmiau už muziką t.y. ji jau taikyta taip, kad kiekviena eilutė kaip įmanoma geriau atskleistų savo prasmę, sustiprintų emocinį poveikį. Ir atlikėjai tai pavyksta kone tobulai. Štai klausydamas epiškosios „All and Everyone“ taip ir gali matyti būrių judėjimą, kareivių veidus. Ir visa ši scena paženklinta neišvengiamos, nepemaldaujamos mirties šešėliu. „Death was everywhere, in the air and in the sounds“ – dainuoja ponia Polly Jean, meistriškai vaizduodama mirti einančių karių vienatvę ir tuo pačiu bendrystę. Dainą ji užbaigia galvoje palikdama:„ as we, advancing in the sun, sing „Death to all and everyone““. Dar paprasčiausiai, bet sykiu gal net ir giliau mirtis veikia „In the Dark Places“:„We got up early; washed our faces; walked the fields; and put up crosses“. Kiek daug galima pasakyti keliomis trumpomis frazėmis. Čia sutelpa ir ankstyvo ryto šaltis ir skausmas, ir nuovargis, ir apatija.

Žinoma, dar yra ir laukimas, ilgesys. Jis visada išnyra moters pavidalu. Laukiančios, išsiilgtos. „Bitter Branches“ pasirodo tas, regis, kažkur jau matytas įvaizdis, pasakantis tiek daug:„Holding up their rifles high; holding their young wives, who wave goodbye“...

Daug dar būtų galima kalbėti apie šį albumą, daug eilučių pacituoti, bet galiausiai pradėčiau tuščiažodžiauti. Turbūt jau ir taip aišku, kad „Let England Shake“ yra neįtikėtinai geras albumas, prie kurio prikibti tiesiog neišeina. Jį tiesiog būtina perklausyti. Net jeigu ir iš principo nemėgstate šio žanro (altenatyviojo roko, indie). Šis albumas – savišvietos priemonė.

Įvertinimas: 10.0

p.s. pabaigai šiek tiek garso įspūdžiui susidaryti

Albumas: Destroyer - Kaputt (2011)

Kiek ironiška, kad po Destroyer pseudonimu besislepiantis žmogus iš tikrųjų kuria tokią ramią, jaukią, švelnią muziką. Jokios agresijos, jokio energijos pertekliaus, viskas subalansuota, užtikrinta, be bereikalingo blaškymosi.

Tačiau nesuklyskite, Kaputt jokiu būdu nėra minkštas, skystas ar panašiai. Dan Bajer, kuriam 1992-aisiais buvo dvdešimt metų, šiame albume yra kaip reta drąsus ir sąmoningas, tik dėstydamas savo mintis daugiausiai pasitelkia ironiją. Ir tokią subtilią, kad kartais susimąstai „o gal šįkart jis rimtai..?“. Vien ko verta „Song for America“, kurioje jis dainuoja: „I wrote a song for America they told me it was clever.“. Ironizuoja apie Ameriką jis ir kitose dainose, kad ir titulinėje „Kaputt“. Kliūna ironijos strėlių ir spaudos atstovams. „Blue Eyes“ jis dainuoja: „I sent a message in a bottle to the press.
It said, "Don't be ashamed or disgusted with yourselves."
"Don't be ashamed or disgusted with yourselves."“. Tikrų tikriausia atvirkštinė psichologija. Kam jau kam, o žurnalistams gėdos jausmas neturėtų būti svetimas.

Tačiau ironiški tekstai – tai tik maža šio šiaip jau sunkiai išsemiamo albumo dalis. Destroyer nepamiršta ir tų amžinų temų: meilės, paklydimų, savianalizės. Kad ir dainoje „Poor in Love“ jis pasigodoja apie tai kaip jam nesiseka meilėje. Tik ir vėl pasitelkia šiek tiek saviironijos ir žaismingumo. Ir ši daina, kuri, iš pavadinimo sprendžiant, turėtų būti skausminga ir melancholiška, tampa, galima sakyti, pačia linksmiausia visame įraše. Ji taip užkabina, kad Dan Bajer net labai teisingai paklausia: „Why everybody sing along?“.

Visus šiuos žodžius Destroyer dainuoja labai lengvai, užtikrintai, visada meistriškai parenka tinkamiausią intonaciją, tempą. Jis niekad niekur neskuba, dažnai pakartoja frazes taip švelniai įbrukdamas jas tau į galvą, jeigu reikia gali patylėti ir kokią pusė minutės, tarsi leidžia klausytojui sukramtyti, suvirškinti žodžius, suteikia progą įsigilinti į jų prasmę. Štai pavyzdžiui uždarančioji  „The Bay of Pigs (Detail)“ išsitęsia virš vienuolikos minučių, kurios prabėga taip greitai ir netikėtai, kad netrukus jau pagauni save spaudžiantį mygtuką „kartoti“.

Vis dėlto, kokie turtingi, laisvai interpretacijoms ir analizėms bebūtų dainų tekstai, jie  nublanksta prieš pačią muziką. Destroyer čia sukūrė tiesiog nuostabų Chamber Pop ir džiazo mišinį, kurį dar šiek pagardina subtilūs elektronikos garsai, kurie taip natūraliai įsipaišo tarp gyvų instrumentų, kad viso albumo garsas tampa kaip reta organiškas, gyvas. Kartais pagauni save tiesiog klausantį kokio atskiro instrumento takelio – boso linijos, tylios gitaros partijos. Visi garsai įrašyti be galo švariai. Viskas sugrota preciziškai, be galo užtikrintai. Vienas malonumas klausytis vis pasigirstančių pučiamųjų. Daugiausiai naudojamas saksofonas, kuris kartais, kad ir toje pačioje „Song for America“, visiškai pasileidžia į improvizacijos platybes, suteikdamas Kaputt šiltos džiazo atmosferos. „Suicide Note for Kara Walker“ išgirstame ir fleitos garsų, kurie vieną kartą klausant spinduliuoja tuo Chamber Pop jaukumu,  kitą jau primena ir Baroque Pop subtilybes. Visai kaip ir vokalas, muzika taip pat niekur neskubanti, daug trumpučių tylos intarpų, kurie tarsi išskiria prasminius tekstų momentus, suteikia jiems daugiau jėgos.

Kapput yra įrašas, kuriame praktiškai sunku ir besurasti kokių nors minusų. Galėtum prikišti didesnio užmojo stygių, bet tai būtų tiesiog apgailėtinas priekaištas. Tokia muzika ir neturi tikslo griauti imperijų ar užkariauti šalių... Ne, jos tikslas – skverbtis į klausytojų sielas ir protus, apeliuoti į visiems suprantamus įvaizdžius, o taip pat priversti juos galvoti, gilintis į kiekvieną žodį, kiekvieną natą, nes viskas čia turi prasmę. Todėl visai nenustebčiau, jei kada nors gruodį Kapput būtų pripažintas metų albumu. O jeigu ne, tai jis bus visai arti šito. Juk jis tiesiog neišsemiamas. Tai nesenstančio darbo bruožas.

Įvertinimas: 9.7

Daina: The Vaccines - Post Break-Up Sex

Kas jau kas, o britai labai mėgsta turėti numylėtinius. Grupes ir atlikėjus, kurias tokie žurnalai kaip NME paverčia žvaigždėmis, kulto objektais jiems dar net nespėjus išleisti debiutinio albumo. Paskutinieji iš tokių buvo Arctic Monkeys. Be kitų epitetų jiems buvo priskiriamas ir toks (ar tik man vienam atrodo, kad kiek perspaustas?):„Tūkstantmečio grupė“.

Naujieji dievukai The Vaccines turėjo tenkintis kiek silpnesniu epitetu – jie buvo pavadinti naujojo dešimtmečio garsu. Gal ir ne taip didinga, bet vis tiek įpareigoja. Taigi ar verta ši grupė tokio šiuršiulo?

Jų debiutas What Did You Expect from The Vaccines pasirodo jau kovo 14-ąją, bet net ir dabar jau galima kurtis kažkokį įspūdį apie jų muziką. Internete laisvai galima susirinkti bent jau pusė albume būsiančių dainų. Jose jie skamba lyg tikrai įdomus minėtų Arctic Monkeys ir The Strokes mišinys. Tris kūrinius „Wreckin‘ Bar (Ra Ra Ra)“, „If You Wanna“ bei „Blow it Up“ grupė jau net spėjo pristatyti gyvai Jools Holland‘o laidoje.

Tačiau šįkart didesnį dėmesį norėtųsi skirti paskutiniajam jų singlui „Post Break-Up Sex“, juk albumo pavadinimas, regis, ir atsirado kiek pakeitus dainos žodžius. Jeigu minėtosios trys dainos yra trys trumpi energijos pliūpsniai, patraukiantys užkrečiančiu būgnų ritmu, skanduotes primenančiais priedainiais bei kone shoegaze maniera džeržgiančiomis gitaromis, tai ši jau supažindina ir su lyriškesne kolektyvo puse. Viskas čia kur kas lėčiau, o ir dainos žodžiai bando naudoti kiek sentimentalesnius įvaizdžius. Tačiau nepaisant to, ketvertukas neatsisako savo fūzų, paprastos struktūros, ir po vieno perklausymo daugiau mažiau įsimenamų eilučių.

Visa tai skamba kaip trūkumai, bet iš tikrųjų yra ne visai taip, nes The Vaccines ir užkabina šituo savo paprastumu, tiesmukiškumu. Ir jų muzika skamba taip... na, vyriškai! Štai koks tai žodis. Jie skamba kaip grupė su kiaušiniais.O tokią šiais laikais surasti jau vis sunkiau ir sunkiau. Ar čia tik pradinis įspūdis, ar tikras dalykas, bus galima įsitikinti jau labai greitai.