Floating Points – Shadows EP (2011)

Elektroninė muzika būna pati geriausia ir nuostabiausia tada, kai joje visiškai atsiduodama eksperimentavimui ir naujų garsų paieškoms. Gal čia ir yra visas jos gėris – nuolatinis judėjimas, kaita. Kam jau kam, bet Floatings Points šios savybės labai būdingos. Jo muzika – tai pasinėrimas bekraštį garsų vandenyną, kuriame paskęsti - vienas malonumas. Klausydamas naujausiojo Shadows EP imi bandyti prisiminti, kada beteko girdėti kažką tokio nuostabiai gaivaus ir absoliučiai įtraukiančio.

Shadows EP įkvėpimo semiasi iš daugybės šaltinių. Viena vertus, gali išgirsti nemažai dubstep‘o motyvų. Pirmiausiai ritme, tempe ir tame, kaip konstruojamos kompozicijos. Tačiau redukuoti šiuos kūrinius iki vieno žanro būtų tikrų tikriausia vagystė, nes įrašo skambesys tiesiog pernelyg turtingas. Kartais ima atrodyti, kad Shadows EP netgi sutvertas šokių aikštelėms, nes tokiuose kūriniuose kaip „Realise“ ar „ARP3“ house įtaka tikrai akivaizdi. Tačiau kiti kūriniai (kad ir „Myrtle Avenue“) yra gerokai eksperimentiškesnė prigimties. Juose galima pajausti net ir džiazo motyvų. Kitaip tariant, aišku tik tai, kad niekas čia neaišku. Floating Points čia yra toks, koks nori būti ir į rėmus savęs neįstato.

Nors prie Shadows dar prirašytos ir dvi raidelės EP, bet jį galima pavadinti ir tikru albumu. Juk vis dėlto jis išsitęsia iki trisdešimt šešių minučių. Tiesa, jos prabėga taip greit, kad po to telieka įrašą pasileisti iš naujo. Tiesiog šios penkios kompozicijos klausosi taip lengvai, kad laikas tarsi pradeda bėgti kažkai kitaip. Garsų įvairovė paprasčiausiai užburia. Čia susilieja išmoningi, labai įvairūs ritmai, beat‘ai. Paprastai ne viena ir ne dvi jų linijos. Tada dar yra itin vykusiai parinkti sample‘ai. Jie tarsi ataidi iš džiazo, klasikinės muzikos įrašų. Na, ir žinoma sintezatoriai ir jais kuriamos melodijos. Kaip keista, atrodytų visko čia tikrai daug, bet kompozicijos visiškai neatrodo apkrautos. Atvirkščiai, viskas netgi skamba ganėtinai paprastai. Ar bent jau kyla toks įspūdis.

Shadows EP – tai darbas, balansuojantis ant genialumo ribos. Šiame įraše nėra nei vienos iššvaistytos sekundės, nei vieno bereikalingo garselio. Floating Points muzika netgi galėtų būti pavadinta ambient. Šie ritmai ir sintezatorių melodijos užpildo kambario erdvę ir tarsi pranyksta joje, o tada vėl nepastebimai pasirodo ir primena apie savo nuostabumą.

9.6

James Blake – Love What Happened Here EP (2011)

Praeiti metai James’ui Blake’ui buvo labai produktyvūs ir tikrai sėkmingi. Jo puikus debiutas atsidūrė ne viename ir ne dviejuose geriausiųjų sąrašuose, o ir gerbėjų gretos tik sėkmingai augo. Dėl jo talento niekas net nebando ginčytis, bet prie augančio populiarumo neabojotinai prisidėjo ir lyginant su pirmaisiai EP stipriai pasikeitęs jo stilius. Blake’as iš dubstep’o prodiuserio patapo singer-songwriter’iu, pradėjo dainuoti savo tikrai puikiu balsu, groti pianinu ir naudoti labiau tradicines dainų struktūras. Visa tai buvo puiku ir miela ausiai, nors kiek ir nesinorėjo, kad jis visiškai apleistų prodiuserio amplua. Juo labiau, kad Enough Thunder EP tikrai nebuvo kažkuo išskirtinis ir atlikėjas jame netgi skambėjo šiek tiek pavargęs. Todėl pačioje metų pabaigoje pasirodęs ir per visas šventes net kiek primirštas Love What Happened Here EP dabar klausosi tik dar maloniau. Juk jame Blake’as tarsi sako, kad dubstep’o dar nepamiršo ir išsklaido visas abejones, kilusias po Enough Thunder EP.

Love What Happened Here EP yra savotiškas sugrįžimas prie šaknų. Nors kokios čia dar šaknys, kai jaunuolis scenoje aktyviai reiškiasi dar tik treti ar ketvirti metai..? Tiesiog šis įrašas daug labiau primena 2010-aisiais pasirodžiusius CMYK EP ir Klavierwerke EP. Pastarąjį ypač. Dėl to šis EP skamba tarsi pasirodęs iš karto po jo. Stilius labai panašus: lėto tempo beat’ai, šiek tiek sintezatorių, vokalo nuotrupos (paties Blake’o ir ne tik) bei gana rami, atpalaiduojanti atmosfera. Tačiau Love What Happened Here EP atlikėjas žengia šiek tiek toliau. Naudojami įvairesni sample’ai, kuriuose girdimi įvairesni instrumentai. Štai kad ir “Curbside” netgi pasigirsta šiek tiek pučiamųjų, kurių Blake’o darbuose anksčiau kaip ir nėra tekę girdėti. Apskritai, kompozicijos turtingesnės, talpesnės, demonstruojančios atlikėjo augimą.

Į EP sudėti trys kūriniai. Be titulinės kompozicijos čia dar yra “At Birth” ir jau paminėta “Curbside”. “Love What Happened Here” – tiesiog nuostabi. Ji kažkuo primena “I Only Know (What I Know)”. Abu kūriniai suklijuoti iš minimalistinių ritmų ir vokalo gabaliukų, bet “Love What Happened Here” dar turi ir puikių sintezatoriaus pasažų, kurie suteikia savotiškos retro dvasios. “At Birth” kažkuo panaši, tik gal kiek ramesnė. O “Curbside” – tai Blake’o eksperimentas su sample’ais, kuris kartais susiklauso labai maloniai, o kartais pasirodo kiek per monotoniškas.

Visos trys kompozicijos skamba labai lengvai ir gaiviai. Tai jokių būdu ne žingsnis atgal. Dubstep’o kompozicijose Blake’o talentas atsiskleidžia gal net geriau. Čia jis tarsi pasijaučia visiškai laisvas ir nesuvaržytas. Būtent šių savybių, ko gero, labiausiai ir trūko Enough Thunder EP. Galėtų jis pagalvoti ir apie tokio stiliaus ilgagrojo įrašymą. Dešimties-penkiolikos minučių juk dažniausiai būna tiesiog per mažai.

8.1

Neutral Milk Hotel - Box Set (2012)

Jeff‘o Mangum‘o vardas indie pasaulyje neabejotinai yra ekscentriško genijaus sinonimas. Tai atlikėjas, kuris taip niekad ir neišmoko normaliai valdyti savo balso intonacijų. Tačiau anokia čia ir bėda. Jo emocionalumas ir natūralumas yra kažkas nepakartojamo. Prie jo keisto dainavimo ir grojimo gitara stiliaus tikrai reikia priprasti, bet kai tai pavyksta, tau atsiveria jo kuriamas magiškas pasaulis ir imi suvokti, kad tai vienos geriausių dainų, kokias tau kada yra tekę girdėti. Štai todėl Neutral Milk Hotel ir yra kolektyvas, kurio pasiklausyti tiesiog privaloma. Vardan paprasčiausios savišvietos. Jų muzikos, kaip besistengtum, praktiškai neišeina su niekuom palyginti. Ką tik pasirodęs Box Set (taigi beveik viskas, kas kada buvo išleista, ir ne tik) yra puikus šansas atrasti šią grupę, o ją jau žinantiems ir mėgstantiems – dar viena proga prisiminti, o taip ir išgirsti šį bei tą dar negirdėto.

Box Set sudėtis yra maždaug tokia: keli singlai su jiems priklausančiomis b-pusėmis, Everything Is EP, debiutinis On Avery Island, šedevrų šedevras In The Aeroplane Over The Sea, o taip neišleistų dainų rinkinukas povadinimu Ferris Wheel On Fire. Kai pagalvoji, ne tiek jau ir daug. Deja, Neutral Milk Hotel diskografija yra tik tokia. Kita vertus, mistiškumo tai gal tik prideda. Šiaip ar taip, viskam išklausyti prisireikia vos poros valandų, tad tai labai lengvai pavyksta padaryti ir vienu prisėdimu.

Everything Is EP, ko gero, yra silpniausias reikalas visame rinkinyje. Stebėtis tuom gal ir nelabai reikia. Vis dėlto Mangum‘as tada dar buvo ieškojimų stadijoje. Ryškiausiai juntama lo fi grupių įtaka. Viskas įrašyta labai paprastai, netgi skurdokai. Būgnai muša monotoniškai ir net kiek nuobodokai, gitara skamba nešvariai (ji greičiau skleidžia ūžesį nei kuria kokią nors melodiją), paties Mangum‘o balsas kažkoks sukaustytas, nei iš tolo neprimenantis jam būdingo emocionalumo, nors vietomis ir įmanoma šį bei tą nujausti. Žodžiu, tipinis EP. Pirmas žingsnis juk turi būti žengtas. Įrašas pasiūlo kelias tikrai geras dainas. Puikiai skamba „Here We Are (for W Cullen Hart)“, visai įdomi ir „Unborn“. Tačiau visa kita...

Debiutinis On Avery Island jau kur kas smagesnis. Grupė čia vis dar yra stiprioje lo fi įtakoje, tačiau jaučiamas ir šioks toks posūkis folk pusėn. Instrumentuotės gerokai įdomesnės ir įvairesnės, o melodijos turtingesnės. Everything Is būdingo chaotiško ūžesio čia jau beveik nebėra – dainos aiškios struktūros, kai kurios netgi visai užkabinančios. Mangum‘as čia jau sau leidžia gerokai daugiau. Jo vokalas kur kas laisvesnis ir įdomesnis, o kompozicijose labiau atsispindi jo keista, ekscentriška prigimtis. Tiesa, kažkuom išskirtinis šis albumas irgi nėra. Tam laikmečiui (1996 m.) tai gan tipinis  indie įrašas, kuriame susilieja lo fi ir folk. Pirmasis singlas, bei geriausiai žinomas kūrinys „Song Against Sex“ tai tik patvirtina. Daina gal ir pusė velnio, bet grupė joje dar vis tiek atrodo besiblaškanti, ieškanti savęs. Daug smagesni tokie epizodai kaip „Three Peaches“ ir „Naomi“, kuriuose taip ir jauti besiskleidžiantį Mangum‘o genijų. Šie kūriniai paslaptingi (pirmasis net kiek baisokas), unikalūs ir užburiantys. Jų klausant gali nujausti, kas bus po poros metų...

O atstiko šedevras pavadinimu In The Aeroplane Over The Sea. Tai albumas, kuriam apibūdinti tikrai trūksta žodžių. Jame pasileidžiama į folk ir baroque pop platybes, eksperimentuojama, visiškai atsiduodama muzikos suteikiamai laisvei. Magnum‘as čia tiesiog neįtikėtinas. Ir ne tik kaip dainų autorius, bet ir kaip vokalistas. Jo balsas nepaklūsta jokioms taisyklėms: jis rėkia, verkia, kaukia, šaukia iki uždusimo. Toks jausmas, kad leidžia laukan visą susikaupusį skausmą, frustraciją, baimę o sykiu ir grožį bei jo pajautą. Netikėti juo tiesiog negali. Instrumentuotės irgi be galo išmoningos. Kartais tai tiesiog paprasta akustinės gitaros melodija („Two Headed Boy“), o kartais susikaupusi energija išsiveržia pučiamųjų šėlsmu („The Fool“ ar dūdmaišiais sugrota „Untitled“). In The Aeroplane Over The Sea – vientisas kūrinys, kurį reikia išklausyti nuo pradžios iki galo. Kita vertus, kitaip net nelabai ir išeina: jis taip tave pasiglemžia, kad pamiršti išorinį pasaulį. O kai nutyla paskutiniai „Two Headed Boy pt. 2“ akordai pasijunti tuščias ir apvogtas. Gerąja prasme...

Jau pažįstamiems su Neutral Milk Hotel muzika, neabejotinai, smagiausia bus klausytis Ferris Wheel On Fire ir kitų b-pusių. Beveik visose šiose dainose girdime tik Mangum‘ą ir jo akustinę gitarą. Šios kombinacijos klausytis visada labai smagu. Kai kurie kūriniai tiesiog šiaip neišvydo dienos šviesos, o kiti yra tarsi kokios demo juostos. Štai pavyzdžiui „Oh Sister“ ar „My Dream Girl Don‘t Exist“ gali atpažinti kelis motyvus, kurie vėliau bus pakartoti In The Aeroplane Over The Sea. Ne pati geriausiai įrašų kokybė kuria savotiškai intymią atmosferą. Atrodo, kad Mangum‘as yra visai čia pat ir vyksta jo gyvas pasirodymas.  

Neutral Milk Hotel, ko gero, nusipelnė būti vadinama kultine grupe. Panašių į juos nėra ir, ko gero, nebus. Šis Box Set – puiki proga juos atrasti. Pirmą kartą arba dar kartą.

9.2

The Maccabees – Given To The Wild (2012)

The Maccabees man visada atrodė tarsi kažkokie pavėlavę. Jie debiutavo 2007-aisiais, kai didysis „berniukų“ grupių bumas jau buvau kaip ir bepraeinantis. Juk 2005-06 metais atsirado ir Bloc Party, ir Arctic Monkeys, ir Kaiser Chiefs, ir The Kooks. Šiam penketukui, rodos, nelabai ir bebuvo likę vietos. Gal todėl debiutinis Colour It In ir susislaukė šiek tiek mažiau dėmesio nei buvo nusipelnęs. Taip, nieko ypatingo jame nebuvo, bet kai kurie momentai tikrai kabino. Vokalisto Orlando Weeks‘o balsas buvo labai įdomus, du grupės gitaristai kūrė puikias melodijas, o ritminės sekcijos kapotumas, savotiškas „matematiškumas“ irgi skambėjo gan išskirtinai. Antrasis Wall Of Arms pasižymėjo šiek tiek tamsesniu, agresyvesniu skambesiu. „Berniukų“ grupių gazas jau buvo praėjęs, tad ir dėmesio susilaukta daugiau. Šis albumas tarsi buvo patvirtinimas, kad tai toli gražu nėra kažkoks vienadienis projektas, o kolektyvas, kuris tikrai šį tą sugeba ir yra linkęs mokytis. Teliko laukti, kada ši kompanija „iššaus“. O iššovė ji dabar. Su savo trečiuoju darbu Given To The Wild, prieš kurį pirmieji du atrodo lyg kokie paaugliški pagrojimai.

Čia The Maccabees tokie pasikeitę ir subrendę, kad kartais net sunku juos ir atpažinti. Paaugliškų šelionių visiškai nebelikę, albumo dainos skamba rimtai ir užtikrintai. Grupė spinduliuoju didelį pasitikėjimą savimi ir tuo ką jie daro. Ir ne be reikalo. Pažanga padaryta tiesiog milžiniška. Jie geriau groja, geriau dainuoja, jų žodžiai protingesni, o melodijos turtingesnės. Tai jau nebe linksmas indie rokelis, o užburiantis alternatyvusis rokas. Vienintelė daina, kuri dar kažkiek atliepia senesnias dienas, yra pirmasis singlas „Pelican“, irgi kapoto ritmo, gan žaismingos nuotaikos. Jis suveikia tarsi koks virsmo taškas, nes daugiau atgal nebesigrežiojama ir visiškai pasineriama į naująjį stilių.

Given To The Wild dainos gerokai melodingesnės ir subtilesnės. Žaismingumą pakeitė ramybė ir atsipalaidavimas. Muzikuojama tarsi ir kažkaip nepersistengiant, lengvai ir atsipūtus, tačiau vis tiek išeina sukurti kažką tokio... Šie kūriniai dvelkia svajokliškumu, nostalgija. Tokią nuotaiką, ko gero, sukuria atidarančioji „Given To The Wild (Intro)“, bei po jos einanti „Child“, kurios iš tikrųjų skamba lyg malonus prisiminimas iš vaikystės. Ši dvasia ir išlaikoma visas penkiasdešimt su trupučiu minučių. Todėl albumas atrodo labai vientisas arba, kitaip tariant, albumas tikrąja ta žodžio prasme, nes jo dainos daug geriau veikia kartu nei atskirai.

Viso albumo pažiba – puikios gitarų linijos. Kaip ir priklauso roko grupei, jos čia atlieka pagrindinį vaidmenį. Jos diktuoja melodiją, tempą, bei formuoja atsmosferą. Verta paminėti ir grupės vokalistą. Jo balsas, kad ir ne yptingas, bet tikrai turi kažko išskirtinio. Jame susilieja santūrumas ir jautrumas, o tokiose dainose kaip „Go“ ar „Ayla“ jis suskamba tiesiog nuostabiai. Grupė kartais pasitelkia ir kitokių instrumentų: įsijungia viena kitą sintezatorių ar sugroja kelias natas pianinu. Visa tai tik paįvairina albumą, dar ryškiau nuspalvina ir taip puikias jo melodijas.

Given To The Wild gal yra kiek per ilgas. Į pačią pabaigą jis lyg ir kažkiek nusėda, klausant pasidaro sunkiau išlaikyti koncentraciją. Tai jokiu būdu nereiškia, kad antrosios pusės dainos siplnesnės, tiesiog albumo gali pasirodyti per daug. Kita vertus, gal tai netgi ir šioks toks pliusas. Tokiu būdu kiekvienos perklausos metu gali užsikabinti vis už ko nors naujo. Daina, kurią pirmą kartą pražiopsojai, antrą kartą klausant gali tapti prasminiu akcentu (man taip pavyzdžiui buvo su „Unknow“).

The Maccabess evoliucija žavi. Iš paauglių rokelio grupės jie išvirto į puikų kolektyvą su savitu skambesiu ir puikiomis, giliomis dainomis. Neabojotinai pirmasis tikrai geras ir įsimintinas šių metų albumas.

8.6

The Weeknd – Echoes Of Silence (2011)

Pačioje praeitų metų pabaigoje Toronto underground’inio r&b žvaigždė Abel’is Tesfaye į interneto platybes paleido trečiajį savo albumą, o tiksliau mixtape’ą pavadinimu Echoes of Silence. Produktyvumas iš tikrųjų įspūdingas. Per 2011-uosius pasirodė trys tokie įrašai paženklinti The Weeknd vardu. Prieš tai juk dar pasirodė House of Balloons ir Thursday. Kažkada rašydamas apie pastarąjį net suabejojau tokių tempų prasmingumu. Juk iš tikrųjų taip labai paprasta išsisemti. Echoes of Silence ir turėtų būti atsakymas į tai ar tokios baimės tikrai pagrįstos.

Tesfaye ir šiame įraše dviračio neišradinėja. Stilius daugiau mažiau toks pats. Nuotaiką galima pavadinti šokiu tokiu viduriuku tarp House of Balloons ir Thursday. Jis ne toks tamsus kaip pirmasis ir ne toks „vakarėliškas“ kaip antrasis. Iš visų trijų šis, ko gero, yra pats romantiškiausias bei ramiausias. Vis dėlto dainų temos nelabai pasikeitė. Vėl daugybė eilučių apie seksą, alkoholį, narkotikus, vakarėlius ir dar kartą seksą. Kreipimaisi į kažin kokią „mergytę“ ir raginimai „nusirengti drabužius“ pilasi kaip iš gausybės rago. Pasikartosiu, gal tai galima kažkaip paaiškinti žanro specifiką, bet tokie žodžiai labai greitai ima atrodyti banalūs.

The Weeknd pagrindiniu ginklu išlieka jo puikus vokalas. Jis jautrus, bet kartu ir stiprus. Dainuojama be galo emocingai, skausmingos patirtys perduodamas tikrai labai įtikinamai. Jeigu klausytum tiesiog kaip, o ne ką dainuoja Tesfaye, tai anksčiau išsakytos mintys, ko gero, net ir nekiltų.

Pasiklausius Echoes of Silence kelis kartus, baimė, kad The Weeknd greit išsisems tarsi ir pradingsta. Jis tikrai stipresnis už Thursday, o kai kuriais momentais ir už House of Baloons. Kai kurie šio įrašo kūriniai yra tiesiog nuostabūs. Štai pavyzdžiui „Montreal“ yra stipriausia jo iki šiol sukurta daina. Joje seksualumą pakeičia sena gera romantika. Išėjo nuostabi baladė, kurią puošia nešvarūs ritmai ir kelios prancūziškai sudainuotos eilutės. Dar būtina paminėti „XO/The Host“, „Same Old Song“, bei nuostabaus grožio „Echoes of Silence“.

The Weeknd trečiasis įrašas kažkokių revoliucijų nesukelia, bet tikrai demonstruoja šokią tokią atlikėjo evoliuciją. Jis pamažu atranda ir kitų temų nei tik seksas ir vakarėliai. Trečiojoje trilogijos dalyje yra dainų, kurių nepamėgti tiesiog neįmanoma.

7.8 

Guided By Voices – Let’s Go Eat The Factory (2012)

Džiugu, kai tokios legendos sugrįžta. Ir ne tik todėl, kad norisi naujo pamėgtos grupės albumo. Smagu ir tai, kad kolektyvai kažkada nesulaukę pelnyto dėmesio beigi tiesiog neužsidirbę visų jiems priklausančių pinigų gauna dar vieną progą pataisyti padėtį. Guided By Voices yra labai geras šito pavyzdys. Geriausius savo albumus Bee Thousand ir Alien Lanes jie išleido dar 90-ųjų viduryje, bet net ir su tais genialiais darbais į platesnius vandenis išplaukti nepajėgė. Gal dėl to kaltas tas jų firminis lo fi skambesys, kurį sunku būtų ir supainioti su kuo nors kitu. Populiariosioms radijo stotims jų dainos tiesiog netiko. Visgi grupė subūrė tikrai ištikimų gerbėjų armiją, kuri naujojo Let‘s Go Eat The Factory laukė tikrai nekantriai.

O laukė ne tik dėl to, kad pertraukos tarp albumų būta labai ilgos, bet ir todėl, kad šiame įraše Guided By Voices sugrįžta prie savo šaknų. Čia mes ir vėl girdime tą nešvarų, bet ausiai labai mielą lo fi skambesį. Praeito dešimtmečio pradžioje grupė jį buvo apleidusi. Gal todėl jų pati žinomiausia bei populiariausia daina „Hold On Hope“ ir yra iš tų laikų. Visgi ten tikrai nėra tikrieji Guided By Voices. Tai kažkas kito. Va Let‘s Go Eat The Factory, tuo tarpu, yra tikrų tikriausiai Guided By Voices. Čia randame visus jų firminius bruožus. Tai ne tik nešvarus skambesys, bet ir pačių dainų struktūra. O greičiau tas faktas, kad šių kūrinių dainomis net nelabai ir pavadinsi. Tai greičiau jų nuotrupos, trumpi muzikos gabalėliai sudėti krūvon. Todėl albumas yra tarsi melodijų koliažas. Kūriniai dažnai baigiasi netikėtai – tarsi nukerpami per patį vidurį. Kitais kartais apseinama be pradžios – be jokios įžangos pasigirsta epizodas, kuris tradicinės konstrukcijos dainoje būtų jos priedainis. Todėl, kaip beje ir visų geriausių grupės albumų, šio reikia klausyti nuo pradžios iki galo. Atskirai jo kūriniai tiesiog nelabai veikia.

Kompozicijos iš esmės yra gan paprastos ir nepretenzingos, bet Guided By Voices vis dėlto kartas nuo karto pabando ir paeksperimentuoti. Įprastinę ginkluotę dvi gitaros/bosas/būgnai/vokalas kartais papildo ir šiek tiek įdomesni instrumentai. Grupė išbando ir pučiamuosius, ir pianiną, ir styginius. Kartais visas epizodas yra vienas eksperimentas (žr. „The Things That Never Need“) Vaizdo tokie pabandymai kaip ir negadina, bet tradicinis skambesys visgi limpa kur kas geriau. Kūriniai varijuoja nuo trankumo iki melancholijos ir nostalgijos. Pastarieji epizodai gal kiek stipresni. Tokios „dainos“ kaip „Chocolate Boy“ ar „Doughnut For A Snowman“ nuteikia be galo maloniai. Jos tarsi iš geriausių grupės laikų.

Kita vertus, laikas nuo laiko tau vis primenama, kad tie laikai vis dėlto jau praeityje. Neretai Let‘s Eat The Factory tampa tiesiog pernelyg nuobodus. Kai kurios albumo kompozicijos atrodo paprasčiausiai pritemptos ir išstenėtos. Tokių kūrinių kaip „Cyclon Utilities (Remember Your Birthday)“ įsimintinais tikrai nepavadinsi. Galų gale pati albumo koncepcija byloja apie praeities vaikymąsi, siekį įtikti fanams. Sugrįžimas „prie šaknų“ yra tapatus bandymui būti tuo, kuo jau nebeesi.

Visgi tai nekeičia fakto, kad Guided By Voices sugrįžimas visai neblogai pavyko. Taip, šis albumas nei iš tolo neprilygsta tam pačiam Bee Thousand. Jame tiesiog yra per daug silpnų vietų. Tačiau čia taip pat yra apsčiai ausiai mielų epizodų, kurie privers nusišypsoti ir pripažinti, kad seniokai šiek tiek parako dar turi.

7.0

Albumas: The Black Keys - El Camino (2011)

Kai kiek anksčiau šiemet apie savo pasitraukimą nuo scenos pranešė The White Stripes, buvo sunku neliūdėti. Atrodė, kad kitos grupės, taip sėkmingai besiklaujančios minimalistiniu, nenupoliruotu skambesiu, bei gaivališka energija, nėra ir būti negali. Liūdesio akimirkoje žmogus dažnai sutirštini spalvas. Juk štai amerikiečių duetas The Black Keys kažką panašaus daro jau ilgus metus. Gal jų diskografijoje ir nėra kiekvienam paaugliui girdėtų hitų, bet tai nei kiek nekeičia fakto, kad jie kuria velniškai gerą ir kokybišką muziką. Naujasis El Camino tai tik dar sykį patvirtina.

The Black Keys žengė kiek rizikingą žingsnį. Nuo, ko gero, iki šiol sėkmingiausio jų darbo Brothers pasirodymo praėjo vos metai. Šiais laikais albumus tokiais intervalais retai kas leidžia. Gal kas pasakytų, kad duetas tiesiog nori likti ant bangos, bet pasiklausius El Camino taip tikrai neatrodo, nes tai visai kitoks albumas nei Brothers. Jis lengvesnės nuotaikos, nerūpestingesnis, gerokai laisvesnis. Vyrukai tarsi nutarė atsipalaiduoti nuo su Brothers susijusios įtampos ir prigrojo vienuolika dainų savo malonumui. Ir mūsų, savaime suprantama. El Camino savo pirmtakui niekuom nenusileidžia, o neretai pasirodo net ir geresnis.

Dueto įtakos ir sentimentai jų dainose juntami aiškiau nei aiškiai. The Black Keys mėgsta bliuzą ir garažinį roką, nespjauna ir psichodeliką. Būgnus jie tranko iš širdies, užkrečiančius, agresyvius gitaros riff’us groja akmeniniais veidas. Savitumo jiems dar prideda šiek tiek penkiasdešimtųjų rokenrolo motyvų (“Lonely Boy”), bei vienas kitas meksikietiškas motyvas (“Run Right Back”). Žinoma, vyrukai į pagalbą pasitelkia ir kviestinius muzikantus, bet klausant jų dainų labai aiškiai jauti, kad visa ko pagrindas yra būgnai ir elektrinė gitara. Visa kita – tai tik priedas, skirtas įvairovei padidinti.

El Camino primena kokį nenugludintą brangakmenį. Gitaros ūžia, būgnų partijos irgi ne visada iki galo išbaigtos. Tačiau tai nei kiek nekliūna. Atvirkščiai. Albumo dainos atrodo tokios gyvos, natūralios lyg būtų grojamos kur nors garaže. Grupė nevaržo savęs, leidžia sau paeksperimentuoti, kartais pasileidžia į improvizacijos platybes. Tempas ir nuotaika, keičiasi lengvai ir natūraliai. Štai labai ausiai miela “Little Black Submarines” lyg ir prasideda kaip akustinė baladė, bet nejučia patampa epišku kūriniu su didžiuliu energijos užtaisu. Žodį “energija” kalbant The Black Keys apskritai tenka vartoti taip dažnai, kad jis net subanalėja. Tačiau niekaip kitaip neišeina apibūdinti tos auros, kurią jie sukuria aplink save. Gražiausia yra tai, kad duetas nesidrasko lyg kokie paaugliai, kurie tik sukelia daug triukšmo dėl nieko. Jiems visa tai išeina tiesiog natūraliai.

Reikia pasakyti, kad El Camino kur kas šviesesnis albumas nei Brothers. Pastarajame tikrai būtų sunku išsivaizduoti tokias dainas kaip „Nova Boy“. Tačiau tai jokiu būdu nėra trūkumas. Duetas čia tiesiog parodo kitokią savo pusę. Apskritai šiame albume jie tiesiog atrodo labiau atsipalaidavę, besimėgaujantys tuom, ką daro.

Nieko daugiau ir nebepridursi: The Black Keys įrašė dar vieną puikų albumą, kuris dažnam gali tapti mėgstamiausiu grupės darbu. El Camino nei akimirkai nepraranda savo intensyvumo, lengvumo, užtikrintumo. Klausymo malonumas po kurio gal net paklausite: „Kas tie The White Stripes? Aš pamiršau...“

Įvertinimas: 8.5