Ne kartą ir ne du yra tekę įsivelti į tokį
ginčą, kurio prasmės nelabai suprantu, nes atsakymas, bent jau man,
akivaizdesnis už akivaizdų. Kas muzikoje
svarbiau: pati muzika ar žodžiai? Kitaip tariant, kas ką papildo?
Jeigu, jums irgi tenka leistis į panašias diskusijas, ir dargi ginti antrąją
poziciją, tai Oneohtrix Point Never
klausytis net nebandykite. Žodžių čia praktiškai nėra. Vokalo – juo labiau. Tad
ir jokio grožio, jokios prasmės, ar ne? Tačiau jeigu teisinga jums atrodo
pirmoji pozicija, spaudžiu jums dešinę ir kviečiu pasirenkti tikrai ausiai
mielai patirčiai, nes Replica labai lengvai gali tapti vienu
įsimintiniausių šių metų įrašų.
Po Oneotherix Point Never
slapyvardžiu slepiasi Daniel‘is
Lopatin‘as ir Bruklino, Niujorko. Jo muzikos stilių apibūdinti geriausiai
tiktų terminas drone, arba dar
tiksliau ambient drone. Tai
instrumentinės kompozcijos, sukonstruotos minimalizmo dvasia, besiremiant
dvidešimtojo amžiaus minimalistinės klasikos kūrėjo pavyzdžiu (pirmiausiai,
žinoma, į galvą ateina Steve‘o Reich‘o pavardė), bet pasitelkiant ir
elektroninės muzikos meistrų patirtį. Remiamasi daugiausiai sintezatoriais
išgautais garsais, bet į pagalbą pasitelkiami ir sample‘ai bei kiti elektroninei muzikai būdingesni daiktai. Įraše ryškus
ir psochodelinės muzikos motyvas. Viskas šiame albume dažnai tarsi be tvarkos
skrajoja ore, įvairūs garsai vietomis gali ir paranoją sukelti. Kita vertus,
psichodelinių spalvų čia nei su žiburiu nesurasite. Replica – šaltas ir
nespalvotas albumas. Visai kaip tas vėlyvas ruduo už lango.
Drone atpažįstamas ne taip ir sunkiai. Jo charakteringiausias
bruožas (o sykiu ir jo esmė) – tai vėl vėl su nedidelėmis variacijomis
kartojami garsai, motyvai. Kartais tai gali būti vos viena ar dvi natos, o
kartais ir ilgesnis muzikos gabalėlis. Lopatin‘as
savo muzikoje naudoja tokią pačią formulę, bet ją šiek tiek praplėčia. Į savo
kompozicijas jis sutalpina kelis ar net keliolika motyvų, kurie labai lengvai
ir natūraliai susijungia į vientisą kūrinį. Štai pavyzdžiui kompozicijoje
„Nassau“ sutelpa ir šiek tiek pianino garsų, ir šiek tiek gitaros, ir šiek
sintezatorių, ir šioks toks beat‘as,
ir iš kažkur paimtas sample‘as, ir dar
šis bei tas. Visi šie ingridientai veikia savotišku užsikirtusios plokštelės
principu – geriau įsiklausęs pastebi, kad motyvas vis toks pats, vis
besikartojantis. Manytum, kad šitai turėtų atsiduoti kažkokiu chaosu, bet yra
visiškai atvirkščiai. Šiame kratinyje gali išgirsti nemenką harmoniją. Jos
pojūtis dar akivaizdesnis epizoduose, kuriuose labiau priartėjama prie ambient. Prie tokių priskirtinos
atidarančiosioji „Andro“ ar „Submersible“. Jos dvelkte dvelkia ramybe, ir kartais
gali būti supainiotos su už lango šėlstančiu vėju. Tačiau Replica gan įvairus
įrašas ir vien tokia ramybe neapsiriboja. „Up“ ar „Child Soldier“ ambient beveik niekuom neprimena.
Stiprūs ritmai, intensyvumo pojūtis gal net visai tiktų šokių aikštelei. Žinoma,
toli gražu ne tradicinio klubo. Nors gal paryčiais, kai jau nemažai išgerta...
Oneohtrix Point Never muzika
pakankamai specifinė, o Replica tikrai nėra lengvai klausomas albumas. Jam
reikia laiko ir kantrybės. Galų gale, juk ne kiekvienas klausosi panašaus
stiliaus muzikos. Tačiau Replica grožis ir puikumas atsiskleidžia ir per tai,
kad jis yra palyginti universalus. Šiek tiek pasistengęs prie jos ras kaip
prieiti ir elektronikos, ir ambient,
ir klasikos mėgėjas. Įrašas tarsi prisitaiko prie klausytojo, kiekvieną sykį
atskleidžia vis kitas savo puses. Pajausti, koks visgi puikus šis albumas –
nuostabi patirtis. Juk tai vienas unikaliausių šių metų darbų.
Įvertinimas: 8.7
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą