Albumas: M83 - Hurry Up, We're Dreaming (2011)

Ko gero, kiekvienos grupės (kokia alternatyvi ji bebūtų) karjeroje ateina metas išleisti (ar bent jau pabandyti tai padaryti) pop albumą. Tokį kuriame išliktų visos gerosios grupės savybės, bet tuo pat metu būtų galima rasti tuntą singlų, užkabinančių melodijų ir įsimintinų priedainių. Rezultatų būna labai įvairių. Vieniems pavyksta, o kitus ištinka nesėkmė. Pavyzdžių galima atkapstyti apsčiai. Vykę: pernykštis Ariel Pink’s Haunted Graffiti darbas ar Sonic Youth įrašas Goo. Ne tokie vykę: kad ir visi Weezer albumai pasirodę po Pinkerton. Naujausias bandymo sukurti kažką pop orientuoto, angliškai tariant, accessible pavyzdys – prancūzų post roko projekto M83 dvigubas įrašas Hurry Up, We’re Dreaming. Kaip pasisekė jiems?

Nors gal ta post roko etiketė grupės sielai Anthony Gonzalez’ui jau kaip ir nebetinka. Taip, pradžia lyg ir buvo tokia. Kažkada seniai seniai (praeito dešimtmečio pradžioje) iš tikrųjų M83 grojo kažkokį shoegaze ir elektronikos, ambient miksą, ir apie pop muziką, turbūt, visiškai negalvojo. Net ir paskutinysis Saturdays=Youth skambėjo tikrai alternatyviai, nors jau ir turėjo vieną kitą pop kabliuką. Atvirai sakau – bent jau aš tikrai nesitikėjau, kad Hurry Up, We’re Dreaming bus toks, koks yra. Post roko dvasios čia jau beveik visiškai nebeliko. Gonzalez’as leidosi į elektronikos ir indie pop platybes atgal tarsi net nesižvalgydamas. Albumas kimšte prikimštas pop dainų su ryškiais priedainiais, kur kas tradiciškesnėmis dainų struktūromis ir emocingu vokalu (būtinas elementas gerai pop dainai). Kokie šių permainų rezultatai? Na, netgi labai įdomūs ir smagūs! Permainos M83 tikrai išėjo į naudą. Šis įrašas tikrai gali būti priskirtas pop kategorijai, bet banalumu ar primityvumu jo apkaltinti tiesiog neįmanoma.

Jau albumo pavadinimas byloja apie svajoklišką jo turinį. Taip ir yra. Kad įsitikintum, užtenka pasiklausyti mieliausio albumo epizodo “Raconte-moi Une Histoire”. Visi kūriniai persunkti žaismingumo, optimizmo. Net ir lėčiausiuose epizoduose ryškus vilties momentas. Žodžiu, muzika greičiau įkvepianti nei slopinanti. Maža to, nemažai kūrinių tarsi parašyti šokių aikštelėms. Ritmai stiprūs, greitai užsifiksuojantys, eilės dažniausiai pakankamai minimalistiškos, neapsunkinančios klausytojo. Puikus singlas “Midnight City” pasisekimo, tikriausiai, sulauktų net ir kaimo šokiuose. Visgi albumas labai protingai neperkrautas tokiais potencialiais hitais. Juos paprastai skiria trumpi, ambient’iški epizodai, kurie leidžia šiek tiek atsikvėpti, pasvajoti. Įrašo struktūra labai aiški, konkreti. Hurry Up, We’re Dreaming tarsi taip ir banguoja tarp šokių muzikos trankybių ir tos ambient’iškos ramybės. O krūvon viskas sukrenta labai gražiai ir natūraliai.

Aiški struktūra šiam albumui ne tik naudinga, bet ir reikalinga. Juk Anthony Gonzalez’as šį kart nesismulkino ir išsyk pristatė virš dvidešimties kūrinių. Muzikos porcija iš tiesų gausi. Jeigu viskas būtų sumesta vos ne kaip papuolė, turėtumėme tik sunkiai klausomą chaosą, bet kadangi viskas išdėliota taip preciziškai, tai Hurry Up, We’re Dreaming kartais net primena koncepcinį įrašą. dainos persijungia labai natūraliai. Mintis niekad nenutrūksta, o tiesiog būna pratęsiama. Tad ir ta gera valanda visai neprailgsta. Gal netgi atvirkščiai – pasirodo esanti per trumpa.

Visgi iškyla ir labai natūralus klausimas: kas toliau? Viena vertus, toks posūkis pop kryptimi lyg ir suprantamas bei vykęs, bet kur toliau eis M83? Leisis dar giliau į mišką? Tai jau būtų per daug pavojinga. Jau šiame įraše yra epizodų, kai riba tarp smagu ir banalu atsiduria visai šalia. Akivaizdu, kad Gonzalez’as fantazijos ir talento turi labai daug, tad tikrai nesinorėtų, kad jis jį švaistytų visokiems ten lia lia lia… Tiesą sakant, netgi norėtųsi šiokio tokio grįžimo atgal. Gal įmanoma suderinti post rock praeitį ir indie pop dabartį? Žinoma, čia tik labai naivūs pasvarstymai, atsiradę iš nerimo dėl kai kurių albume išlendančių momentų.

O šiaip Hurry Up, We’re Dreaming yra labai pavykęs įrašas. Projektas pabandė kažką pakeisti, atsinaujinti ir jiems tai puikiai pavyko. Dainos gaivios, užkabinančios, neatsibostančios. Maža to, jų pop struktūra garantuotai padės surasti naujų gerbėjų. Klausyti šio albumo – vienas malonumas.

Įvertinimas: 8.8