Leslie Feist yra viena tų asmenybių, be kurių indie scena anapus Atlanto nelabai ir išsivaizduojama. Tokie atlikėjai
trina ribas tarp mainstream ir underground, kurdami kokybišką,
nebanalią, bet sykiu ir tikrai populiarią muziką. Feist tiek kaip solo atlikėja, tiek kaip Broken Social Scene dalis susilaukė ne tik kritikų liaupsių, bet ir
pardavė kalną įrašų. Štai, kad ir jos kiek paikokas singlas 1234 yra žinomas ir tiems, kas indie
muzika visai nesidomi. Tačiau kažin ar tokios sėkmės susilauks bent vienas
kūrinys iš naujausiojo kanadietės albumo Metals.
Ketverius metus lauktas Feist darbas kur kas santūresnis,
melancholiškesnis. Jokio atsainaus šėlsmo ar kvailiojimų. Metals tempas lėtas, banguojantis, romantiškas. Tiek viena kita
daina suskamba šiek tiek garsiau ir greičiau. Prie tokių galėtumėm priskirti
pirmąjjį singlą „How Come You Never Go There“ ir dar pora kūrinių. Visa kita –
tai minimalistinės baladės, kuriose remiamasi vos keliais instrumentais ir
atlikėjos balsu. Gražia, liūliuojančia, moteriškai jautria nuotaika persmelktos
dainos ne visada klausosi lengvai. Jos reikalauja šiek tiek pastangų ir
atitinkamo nusiteikimo, bet, kai visa tai yra, pasijunti įtrauktas.
Feist, ko gero, niekad ir neturėjo labai stipraus balso, bet reikia
pastebėti, kad jos dainavimo stilius jos muzikai prideda labai daug šarmo. Jos
vokalas tylus, kone šnabždantis. Niekaip neišsivaizduoju jos dainuojančios
kokiame stadione ar didelėje arenoje. Jai daug labiau tiktų mažos, intymios
erdvės, kur galėtum nesiblaškyti ir aiškiau girdėti jos tariamus žodžius.
Metals dainos tokios elegantiškos, grakščios, lengvos. Keistas dalykas,
jos lyg ir skamba pakankamai minimalistiškai, nes čia tikrai neišgirsite jokių
pasitrankymų būgnais ar agresyvesnių pagrojimų. Tačiau atidžiau įsiklausęs
pastebi, kad šie kūriniai tikrai turtingi įvairiais garsais. Taip, viskas
dažniausiai atsremia į gitarą arba pianiną, bet šalia jų suskamba ir styginiai,
ir vienas kitas pučiamasis instrumentas, ir tokie ne visai tradiciniai įrankiai
kaip pavyzdžiui metalofonas. Pačią Feist
dar dažnai papildo ir pagalbiniai vokalistai. Štai „Bittersweet Melodies“ iš jų
galėtumėm sudaryti ir nedidelį chorą. Visos tokios smulkmenos daro Metals tikrai įdomiu ir neatsibostančiu.
Šio albumo negalėtum pavadinti
niūriu, bet ir kokiam vakarėliui jis tikrai nėra skirtas. Visame įraše net ir
prie geriausių norų nesurasite nei vienos dainos, kurią galėtumėte pavadinti „linksma“.
Kita vertus, anoks čia ir minusas. Minorinės natos, melancholiška, svajinga
nuotaika Feist labai tinka. Tiesą sakant,
kai tik ji nusprendžia šiek tiek pasmarkauti, kaip kad pavyzdžiui kūrinyje „A
Commotion“, bendras įspūdis kaip tik nukenčia. Stipriausios yra tokios dainos
kaip „The Undiscovered First“ ar „Cicadas & Guls“, kurių klausant belieka
tik žavėtis atlikėjos talentu.
Vienintelis dalykas, kurio Metals trūksta, yra pora tikrų singlų. Dvylika
jo dainų geros, įsimintinos, kokybiškos, bet greičiausiai nei vienos iš jų
priedainio nepradėsite nejučia niūniuoti eidami gatve. Gal tik minėtoji „Cicadas
& Guls“ turi kažkokį stipriau užkabinantį motyvą, bet apskritai visam
albumui trūksta bent poros ryškesnių epizodų.
Tačiau tikrai galima
pasidžiaugti, kad Feist eilinį sykį
nenuvylė savo gerbėjų ir padovanojo dar vieną porciją širdžiai mielos muzikos. Gal
Metals ir nebus geriausias metų
albumas, bet tikrai pretenduoja tapti romantiškiausiu.
Įvertinimas: 8.3
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą