Albumas: Oneohtrix Point Never - Replica (2011)

Ne kartą ir ne du yra tekę įsivelti į tokį ginčą, kurio prasmės nelabai suprantu, nes atsakymas, bent jau man, akivaizdesnis už akivaizdų. Kas muzikoje svarbiau: pati muzika ar žodžiai? Kitaip tariant, kas ką papildo? Jeigu, jums irgi tenka leistis į panašias diskusijas, ir dargi ginti antrąją poziciją, tai Oneohtrix Point Never klausytis net nebandykite. Žodžių čia praktiškai nėra. Vokalo – juo labiau. Tad ir jokio grožio, jokios prasmės, ar ne? Tačiau jeigu teisinga jums atrodo pirmoji pozicija, spaudžiu jums dešinę ir kviečiu pasirenkti tikrai ausiai mielai patirčiai, nes Replica labai lengvai gali tapti vienu įsimintiniausių šių metų įrašų.

Po Oneotherix Point Never slapyvardžiu slepiasi Daniel‘is Lopatin‘as ir Bruklino, Niujorko. Jo muzikos stilių apibūdinti geriausiai tiktų terminas drone, arba dar tiksliau ambient drone. Tai instrumentinės kompozcijos, sukonstruotos minimalizmo dvasia, besiremiant dvidešimtojo amžiaus minimalistinės klasikos kūrėjo pavyzdžiu (pirmiausiai, žinoma, į galvą ateina Steve‘o Reich‘o pavardė), bet pasitelkiant ir elektroninės muzikos meistrų patirtį. Remiamasi daugiausiai sintezatoriais išgautais garsais, bet į pagalbą pasitelkiami ir sample‘ai bei kiti elektroninei muzikai būdingesni daiktai. Įraše ryškus ir psochodelinės muzikos motyvas. Viskas šiame albume dažnai tarsi be tvarkos skrajoja ore, įvairūs garsai vietomis gali ir paranoją sukelti. Kita vertus, psichodelinių spalvų čia nei su žiburiu nesurasite. Replica – šaltas ir nespalvotas albumas. Visai kaip tas vėlyvas ruduo už lango.

Drone atpažįstamas ne taip ir sunkiai. Jo charakteringiausias bruožas (o sykiu ir jo esmė) – tai vėl vėl su nedidelėmis variacijomis kartojami garsai, motyvai. Kartais tai gali būti vos viena ar dvi natos, o kartais ir ilgesnis muzikos gabalėlis. Lopatin‘as savo muzikoje naudoja tokią pačią formulę, bet ją šiek tiek praplėčia. Į savo kompozicijas jis sutalpina kelis ar net keliolika motyvų, kurie labai lengvai ir natūraliai susijungia į vientisą kūrinį. Štai pavyzdžiui kompozicijoje „Nassau“ sutelpa ir šiek tiek pianino garsų, ir šiek tiek gitaros, ir šiek sintezatorių, ir šioks toks beat‘as, ir iš kažkur paimtas sample‘as, ir dar šis bei tas. Visi šie ingridientai veikia savotišku užsikirtusios plokštelės principu – geriau įsiklausęs pastebi, kad motyvas vis toks pats, vis besikartojantis. Manytum, kad šitai turėtų atsiduoti kažkokiu chaosu, bet yra visiškai atvirkščiai. Šiame kratinyje gali išgirsti nemenką harmoniją. Jos pojūtis dar akivaizdesnis epizoduose, kuriuose labiau priartėjama prie ambient. Prie tokių priskirtinos atidarančiosioji „Andro“ ar „Submersible“. Jos dvelkte dvelkia ramybe, ir kartais gali būti supainiotos su už lango šėlstančiu vėju. Tačiau Replica gan įvairus įrašas ir vien tokia ramybe neapsiriboja. „Up“ ar „Child Soldier“ ambient beveik niekuom neprimena. Stiprūs ritmai, intensyvumo pojūtis gal net visai tiktų šokių aikštelei. Žinoma, toli gražu ne tradicinio klubo. Nors gal paryčiais, kai jau nemažai išgerta...

Oneohtrix Point Never muzika pakankamai specifinė, o Replica tikrai nėra lengvai klausomas albumas. Jam reikia laiko ir kantrybės. Galų gale, juk ne kiekvienas klausosi panašaus stiliaus muzikos. Tačiau Replica grožis ir puikumas atsiskleidžia ir per tai, kad jis yra palyginti universalus. Šiek tiek pasistengęs prie jos ras kaip prieiti ir elektronikos, ir ambient, ir klasikos mėgėjas. Įrašas tarsi prisitaiko prie klausytojo, kiekvieną sykį atskleidžia vis kitas savo puses. Pajausti, koks visgi puikus šis albumas – nuostabi patirtis. Juk tai vienas unikaliausių šių metų darbų.

Įvertinimas: 8.7

Albumas: Andrius Mamontovas - Elektroninis Dievas (2011)

Yra tokia grupė pavadinimu Sportas. Apie jos rimtumą atskirai kalbėti reikėtų, bet žinomi jie vis tiek labiausiai dėl kelių savo teminių dainų. Jos tikrai labai linskmos ir kabinančios. Yra viena apie ūdrą. Kita apie Kalėdas. O dar kita – apie mūsų muzikinio pasaulio guru, didžiavyrį ir tt. Andrių Mamontovą. Žinoma, akiplėšiška kurti ironiškas dainas apie šį žmogų. Jo prisiekę fanai tai, ko gero, net nusikaltimu palaikė. Andrius Mamontovas juk yra šventa karvė, kurios kritikuoti negalima. Čia gal ir yra didžiausia Mamontovo tragedija. Jo genijaus tarsi niekas nekvestionuoja, nors tikrai derėtų. Jo ilgoje karjeroje būtų ne vieno ir ne dviejų paslydimų. Vis dėlto visi jie nublanksta prieš patį naujausią - skambiai ir ambicingai pavadintą Elektroniniu Dievu.

Mamontovas nusprendė pabūti altruistu ir Elektroninį Dievą išdalinti nemokamai. Sakė, kad vis tiek nieks nebeperka fizinių albumo variantų, tad nėr čia ko plėšytis. Ačiū. Malonu. Ir gražu savotiškai. Štai spjovė žmogus į tą buką komerciją. Puiku. Tačiau kažkodėl albumą siųstis reikėjo iš labai jau komformistinės sveitainės – LNK puslapio. Čia lyg ir komercinis televizijos kanalas, ar ne? Kodėl ne iš kokio soundcloud ar last.fm? Atsakymą aš nujaučiu. Ir jūs, tikriausiai, nujaučiat. Nesupraskit neteisingai – man tikrai negaila. Prie duonos ir sviesto norisi. Tik kam ta poza?

Dar apie pozą. Seniai jau praėjo laikai, kai Mamontovas dainavo apie save gulintį kraujo krešulių baloj, ar belipantį laiptais su troškimu patekti į kažkieno rankas. Dabar jam rūpi visai kas kita. Ką čia tie vidiniai išgyvenimai, su kuriais gali susisieti klausytojas, kai galima žvelgti plačiau. Gerokai plačiau! Ėmė ir nusprendė žmogus pamokyti mus visus kaip čia reikėtų gyventi, ir apskritai kaip žvelgti į pasaulį. Manote ambicinga? Kur jau ten! Kai esi perskaites tokią didžiai išmintingą knygą kaip „Alchemikas“, vieną kitą brošiūrėlę su new age stiliaus kliedesiais, matęs „Avatarą“ ir šį bei tą girdėjęs apie lietuvių mitologiją, tai tokios misijos gali imtis drąsiai.

Kai turi tokį idėjinį užtaisą, jau esi pasirengęs sukurti ir puikų albumą. Trūksta tik vieno elemento, tokio tikrai neesminio, – gerų dainų! Jų šįkart ponui Mamontovui ir pritrūko. Deja. Būkite ir didžiausias šio atlikėjo gerbėjas, atsibundantis ir užmiegantis su jo dainomis, bet idant nesuprastum šito tiesiog privalai būti kurčias. Elektroninio Dievo dainos – tai klišių, banalybių ir pseudointelektualumo tingus kratinys, kurio net paleisti į šį pasaulį, ko gero, nederėjo.

Ką naujo galime išgirsti šiame įraše. Vieną kitą pagonišką simbolį? Tuo viskas ir pasibaigia. Tik teisybės dėlei dar reikia pastebėti, kad tie patys pagoniški simboliai šio albumo kontekste atrodo kažkokie nuskurdinti ir beviltiškai subanalinti. Apskritai, lyrine prasme albumas skamba tiesiog groteskiškai skurdžiai. Taip sakant, iš didelio rašto išeita iš krašto... Panašios retorikos galima prisiskaityti įvairiose self-help knygose ar išgirsti pasižiūrėjus kažkurią Zeitgeist dalį. Penkiolikmetei mergaitei visai tai gal ir paveiku, bet bent šiek tiek apibrendusiam žmogui visi šie kliedesiai kels tik juoką. Ką reikėtų manyti apie tokias eilutes: „Tu įkvepi tai, ką iškvepia medžiai įkvepia tai, ką iškvepi tu ir tt.“ Andriau, tikrai? Ar šito trejus metus reikėjo laukti? Kas tai? Įkvėpimo stoka? Tinginystė? O gal faktas, kad tavo „tėvas akmuo, motina upė rami, o tu tiktai ratilai šitam giliame vandeny?“ įtaką padarė? Tokius tekstus kiekvienas muzikuojantis paauglys galėtų parašyti. Kokią savaitę užtruktų.

Gal bent jau muzika gelbėja padėtį? Nelabai. Lyg ir bandoma derinti akustinius elementus su šiek tiek elektronikos, bet visa tai daroma tiesiog nepakankamai išmoningai. Klausaisi kokių „Kalėdų“, dainos, kuri, greičiausiai, žymi žemiausią tašką per visą Mamontovo karjerą, o tie banalūs, juodo popso lygio sintezatorių pasažai tiesiog juoką kelia ir tiek. KalEEEEdos, taip sakant... Kitose dainose situacija lyg ir šiek tiek geresnė. Pirmasis singlas „Rudenio vėjas“ visai įdomus. Juo tarsi mesta užuomina, kad bus grįžtama prie ankstyvųjų solinių dienų, bet nieko panašiai gero Elektroniniame Dieve tiesiog nėra.

Esminis pastebėjimas. Mamontovas savo muziką, regis, kuria pats vienas ir į pagalbą net prodiuserio nepasikviečia. Čia gal ir visų bėdų priežastis, nes aplinkui jį visi tik garbsto, o tiesiai šviesiai rėžti aštrios, bet teisingos, kritikos niekas taip ir neišdrįsta. Ir labai blogai daro, nes apie šūdmalystes reikia kalbėti ir jų vengti. Reikėtų, kad kažkas imtų ir pasakytų: Andriau, kokio dar „rudenio“? juk nėra lietuvių kalboje tokios konstrukcijos, kilmininkas būtų „rudens“, kaip tu gali sau leisti tokią kvailą klaidą, kurios penktokai nebedaro? Arba kodėl niekas jam nepapriekaištauja dėl nevykusios artikuliacijos, nesuprantamų intonacijų ir tt.? Juk Mamontovas scenoje jau trečias dešimtmetis, gal bent raiškiai tarti žodžius per šį laiką būtų buvę galima išmokti?

Ech... kaip suprantamai dabar skamba ta Sporto daina. Elektroninis Dievas – tai klaida, kurios turėjo nebūti. Kliedesiai. Ir tiek.

Įvertinimas: 4.0

Albumas: King Krule - King Krule EP (2011)

Štai jums jaunuolis į kurį verta atkreipti dėmesį. Septyniolikmetis Archy Marshall‘as stebina keliais dalykais. Savo kaip dainų autoriaus brandumu, itin charakteringu balsu ir labai įdomia grojimo elektrine gitara technika. Savo kompozicijas į internetinius vandenis jis mėto jau kuris laikas. Tiesa kol kas ne visai apsisprendžia dėl tinkamo pseudonimo (tėvų duotas vardas mat netinka). Iš pradžių jis norėjo būti žinomas kaip Zoo Kid, o dabar, regis, apsistojo ties King Krule. Tokį pavadinimą jis davė ir debiutiniam savo EP. Jame randame trylikos minučių prezentaciją kūrėjo, kuris ateityje turėtų nuveikti tikrai daug.

Marshall‘o muzikai akivaizdžiai nemenką įtaką yra padaręs aštuntojo dešimtmečio punk‘as. Kartais taip ir girdi Joe Strummer‘į. Tiesa, čia gerokai mažiau pykčio, viduriniojo piršto rodymo ir kur kas daugiau mūsų laikams būdingos desperacijos, izoliacijos, susvetimėjimo, ilgesio. Vienok King Krule balsas ir gitara dažnai skamba šaltai, o kartais netgi ir agresyviai, bet po savotišku ledu slypi labai jautri, romantiška, pažeidžiama siela. Marshall‘o mintys visai nepaaugliškos. Apie kančią, kaltę, tikėjimo stygių ir tt..  Jokių bitučių ir gėlelių.

Muzikine prasme King Krule dainos gana minimalistiškos. Viso ko centre – jo elektrinė gitara. Ja kuriama melodija, diktuojamas tempas ir nuotaika. Ant viršaus užmetama šiek tiek būgnų ir elektroninių garsų, bet būtų buvę galima drąsiai apsieiti ir be jų. Esmė vis tiek yra balse ir gitaroje. Dar šiek tiek apie balsą. Ne man pirmam ir tikrai ne paskutiniam kilo toks klausimas: čia tikrai šito vaiko balsas? Žiūri į tą liesą ginger‘į ir negali atsistebėti. Kaip? Iš kur?

Jaunuoliui būdinga savotiška working class etika. Net ir jo įvaizdis apie tai byloja. Kiek jis pagrįstas - jau kita kalba. Laikas pelus nuo grūdų atskiria geriausiai. Aišku tik tai, kad King Krule EP yra pareiškimas padarytas nenuginčijamai talentingo asmens.

Įvertinimas: 7.8

Reissue: The Beach Boys - The Smile Sessions (2011)

Seniai seniai, berods 1966-aisiais, kažkur Vakaruose užgimė psichodelinė era. Prasidėjo jinai nuo tokių albumų kaip Revolver ir Psychedelic Sounds of 13th Floor Elevators, o visu gražumu išsiskleidė per taip vadinamą „Summer of Love“, kai jaunimas linksmai rūkydami žolę ir besimėgaudami LSD teikiamais džiaugsmais klausėsi tokių grupių kaip Jefferson Airplaine, Love, The Jimi Hendrix Experience, The Byrds ir tt.. Savaime suprantama, viso ko priešakyje buvo The Beatles su savuoju Seržantu Peperiu. Tačiau tai buvo, ko gero, vienintelis laikas, kai jie turėjo ir  savęs vertus oponentus (jei galima vartoti šį žodį). Tiek menine, tiek komercine prasme jiems tada  prilygo ir tokie The Beach Boys.

The Beach Boys veiklą pradėjo pačioje septintojo dešimtmečio pradžioje ir ilgai grojo tokį lengvą kalifornietišką surf popselį, kurio žmonės su malonumu klausėsi, bet kuris į gelmę net nelabai bandė taikyti. Viskas pradėjo keistis dešimtmečio viduryje, kai grupės lyderis Brian‘as Wilson‘as pradėjo šiek tiek eksperimentuoti su įvairiomis substancijomis bei išgirdo bitlų albumą Rubber Soul. Jis jį įkvėpė sukurti šedevrų šedevrą Pet Sounds, kurio pavadinimą dabar užtiksite praktiškai kiekviename „Greatest Albums...“ sąraše. Dažniausiai kažkur viršuje. Toks veikėjas kaip Paul‘as McCartney teikėsi pripažinti, jog tai yra jo mėgstamiausias albumas, o tas pats Seržantas Peperis buvo bandymas sukurti kažką tiek pat gero. Pet Sounds įpėdinis ir turėjo būti Smile, dar ambicingesnis ir epiškesnis įrašas. Deja, dėl įvairių vidinių ir išorinių priežasčių jis taip ir neišvydo dienos šviesos. Atskiros dainos vis rasdavo kelią į kitus grupės darbus, bet visumos išgirsti šanso iki šiol neturėjome (jei neminėsime solinio Wilson‘o bandymo atgaivinti projektą). Tačiau keturių dešimtmečių laukimas pagaliau pasibaigė. Smile pagaliau išvydo dienos šviesą.

Pet Sounds genialumas ir amžinumas slypėjo keliuose esminiuose momentuose: išmoningose, bet sykiu ir paprastose, įsimenančiose melodijose; didžiulėje įvairiausių garsų ir instrumentų įvairovėje; ir galų gale iki tobulumo išgrynintame vokale (tiek pagrindiniame, tiek pritariančiuose). Smile visas šias tradicijas labai sėkmingai pratęsia. Gal tik juntamas kur kas didesnis užmojis, siekis sukurti kažką didingo, netgi epiško. Ambicija drąsi, bet sykiu ir pavojinga. Kita vertus, grupės talentas leidžia išvengti galimų nuklydimų. Smile dainos, galima sakyti, niekuom nenusileidžia Pet Sounds dainoms. Vėl nuostabūs balsai, vėl psichodeliškai skambančių garsų jūra, vėl nuostabios melodijos. Vėl tas pats genialumas paprastume. Šiais laikais tokios muzikos niekas nebekuria...

Smile atidaroma su „Our Prayer“, kurioje grupės nariai tiesiog niūniuoja vieną melodiją. Daro jie tai velniškai gražiai. Ši melodija po to iš esmės atsikartoja kone kiekvienoje albumo kompozcijoje. Visas Smile yra tarsi savotiškas vokalinių ir instrumentinių gabaliukų koliažas. Ne visada lengvai atskirsi, kur pasibaigia vienas ir prasideda kitas, todėl didžiai patartina viską perklausyti vienu kartu (tai padaryti tikrai labai lengva). Žinoma, kaip ir priklauso tokiems leidimams, visko čia pridėta netgi per daug, bet esmingiausios vis tiek yra tos devyniolika dainų, kurios ir turėjo būti įtrauktos į originalųjį Smile.

Tuos minėtuosius gabaliukus į vietą surikiuoja ir visą albumą nuo chaoso gelbėja kelios dainos, kurias galima vadinti centrinėmis Smile kolonomis. Tai yra: „Heroes and Villains“, „Surf‘s Up“ ir „Good Vibrations“. Jų beklausydamas tarsi susipranti kaip atsidūrei būtent čia ir pradedi nujausti, kur keliausi toliau. „Heroes and Villains“ prasideda kaip gan tradiciškai skambanti pop daina, bet galiausiai išvirsta į nesibaigiančią eksperimentų su tempu, nuotaika ir instrumentais bei vokalu serija. Ši kompozicija, ko gero, geriausiai perteikia viso albumo dvasią. „Surf‘s Up“ pasigirsta maždaug įrašo viduryje ir po eksperimentų gausos tarsi vėl surenka viską į vieną vietą. Tai rami, svajinga baladė, kurios puošmena yra nuostabus Wilson‘o vokalas. Jokių fejerverkų, jokio triukšmo, tik keli muzikantai ir jų talentas. Viskas, dėl ko The Beach Boys ir yra taip mylimi. Galų gale „Good Vibrations“ yra tiesiog nuostabi pop daina, su iki pakvaišimo užkabinančiu priedainiu ir nepakartojama nuotaika. Ji tarsi viską apibendriną ir palieka išbaigtumo, pasitenkinimo jausmą.

Klausant The Smile Sessions negali nesižavėti The Beach Boys talentu ir išmone. Į juos panašių nebuvo, nėra ir, ko gero, nebebus. Tas pats Paul‘as McCartney Pet Sounds nupirko kiekvienam savo vaikui, kaip muzikinės edukacijos priemonę. Apie Smile galima pasakyti tą patį. Jį būtina perklausyti jau vien dėl savišvietos.

Įvertinimas: 10.0

Albumas: Justice – Audio, Video, Disco. (2011)

Nemenkas uždavinys – pateisinti lūkesčius. Ypač jeigu jie sukuriami pavykusio pirmojo albumo. Ne viena grupė tuo jau įsitikino, ne viena tuo dar įsitikins. Antro albumo problema dažna ir lengvai suprantama. Debiuto dainoms parašyti juk skirtas visas ligtolinis gyvenimas, o ir spaudimo iš nieko nejausti. Taip sakant, absoliuti laisvė kūrybiškumui skleistis. Kai prieš ketverius metus prancūzų duetas Justice išleido savąjį Cross, reakcija buvo ganėtinai entuziastinga. Tame albume šokių muzika buvo pagerinta tamsumu, agresyvumu, paslaptingumu, netgi savotišku mistiškumu. Tasai įrašas iki šiol išlieka gana įdomus. Tačiau štai galiausiai duetui prisireikė išleisti ir antrąjį darbą. Pasikankino vyrukai ketverius metelius ir sukūrė Audio, Video, Disco.

Duetas pamąstė pamąstė ir nusprendė sukti pop kryptimi. Originalu, ką jau čia ir bepridursi. Sentimentų senajai alternatyvumo dvasiai šiame albume nelabai besurasite. Nuo pradžios iki galo čia nieko daugiau nedaroma kaip tik bandoma pasiūlyti ką nors tinkamo šokių klubų aikštelėms. Apie tinkamumą tai erdvei aš net nebandysiu spręsti. Ritmai šiaip jau gana įsimenantys ir pakankamai trankūs, tad galbūt šioje vietoje ir neprašauta. Tačiau faktas kaip blynas, kad Audio, Video, Disco. spinduliuoja banalumu ir nuoboduliu. Kompozicijos neįmantrios, dažnai netgi primityvios. Visur tie patys beat‘ai, per garsiai skambantys sintezatoriai ir nieko nepasakantys žodžiai. Nuobodu ir tiek.

Kabintis galima nebent už to, kad Justice čia pridėjo šiek tiek roko elementų. Kartais ima visai gražiai ūžti gitaros, o kai jos susilieja su sintezatoriais jau išeina ir šis tas įdomesnio. Štai pavyzdžiui kokios „Brainvision“ visai įmanoma klausytis. Pakankamai miela ausiai ir elegantiška, disco stiliaus titulinė albumo daina. Jeigu visas įrašas būtų kažkuo panašus, jo perklausymas nereikalautų tiek daug pastangų.

Lyginant su debiutu Audio, Video, Disco. yra gerokai daugiau vokalo. Akivaizdu, kad juo čia bandoma privilioti tuos, kam kūriniai be vokalo yra tiesiog atgrasantys. Kitaip tariant, vis pataikavimas eilinio klausytojo skoniui. Žinia, pataikavimas dar niekam ir niekada neišėjo į naudą. Ne išimtis ir Justice. Tingiai parašytos eilės ir perdėtai nusaldintas balsas dueto darbui tik daro meškos paslaugą.

Justice sugrįžimas – tai visiškas nusivylimas. Įrašas nuobodus, nuspėjamas, banalus, pataikūniškas. Viena kita įdomesnė daina naudos atneša mažai. Jeigu projektas nuspręs nutraukti veiklą, dėl to, tikriausiai, niekas per daug ir nesupyks.

Įvertinimas: 5.0

Indie Kirtimuose 2011-11-08: mmpsuf

Žiemos artėjimas kiekvieną dieną tampa vis akivaizdesnis. Gal todėl grupės mmpsfu muzika dabar ir klausosi taip maloniai. Trijulės skandinaviško šalčio persmelkta minimalistinė elektronika su šokiais tokiais dream pop prieskoniais šiandienos lietuviškos indie scenos kontekste skamba tikrai labai orginaliai ir išskirtinai. Todėl šaltą, drėgną, rūku apsitraukusį lapkričio vakarą trenktis kažkur į Kirtimus nebuvo taip jau ir sunku pasiryžti.

Indie Kirtimuose renginiai jau tampa labai malonia tradicija. Kirtimų kultūros centre jau yra muzikavę ir Markas Palubenka ir ReedNoBrass. Renginio vieta kelia gal ir ne pačias maloniausias asociacijas, bet tokios išankstinės nuostatos, ko gero, yra šiek tiek perspaustos. Nieko baisaus aplinkui taip ir nepavyko pamatyti. O stengtasi!

Žmonių, vis dėlto, norėjosi šiek tiek daugiau. Galima prigalvoti įvairių pateisinimų: antradienis, šalta ir tt.. Kita vertas, maža klausytojų koncentracija koncertui tik pridėjo jaukumo. Salėje nesigirdėjo jokio triukšmo, jokio šiuršulio. mmpsfu  pasirodymą daugelis stebėjo susėdę ant žemės ir apsiginklavę kokio nors šildančio gėrimo talpomis.

Gal todėl ir pats koncertas buvo kažkoks ramus ir šiltas. Čia jau, žinoma, pirmiausiai yra vokalistės Eglės Sirvydytės nuopelnas. Net ir už techninius nesklandumus ji atsiprašinėjo taip gražiai, kad galėjai pagalvoti, jog tai yra pasirodymo dalis... Ne vienas jos balsą lygina su galbūt kam nors žinoma islande Björk. Palyginimas gal kiek ir drąsokas, bet jo priežastis suprasti tikrai nesunku. Eglės vokale ribos tarp tyliai/garsiai ir švelnumo/agresyvumo irgi labai neaiškios, o angliški žodžiai tariami su tokiu mielu ausiai netaisyklingumu.

mmpsfu šiemet išleido penkių dainų mini albumą (kitaip tariant, EP) pavadinimu Expeditors, skirtą kosmose pabūvojusiems gyvūnams (Strielkai, Bielkai ir kitiems). Šio įrašo perliukai „Sleepy Animals“ ir „Human Unkind“ sugroti ir Kirtimuose. Gyvai jos skambėjo gal net geriau. Šių eilučių autorius lietuviškų radijo stočių jau seniai neklauso, bet, jeigu jos negroja šių dainų, tai man belieka tik gailėtis jų klausytojų.

Setlist‘as, vis dėlto, pasirodė šiek tiek per trumpas. Kolektyvas sugrojo manding tik kokias penkias dainas. Mažoka. Per jas tik spėta įsijausti. Vienok, viskas atlikta labai kokybiškai ir stipriai, bet po visko pasijunti lyg iš tavęs būtų kažkas atimta. Tik spėjai priprasti prie tylių, lengvų ritmų bei liūliuojančio balso, o štai ir pabaiga. Kita vertus, gal čia ir būta tokio sumanymo?

Tačiau net ir tokio trumpo pasirodymo visiškai užtenka, kad įsitikintum, jog mmspfu talento turi tikrai pakankamai. Sugrota kokybiškai ir užtikrintai. Dabar tik norisi, kad šis kolektyvas, kaip kad Lietuvoje neretai nutinka, niekur nepradingtų. Šie žmonės savyje tikrai turi dar daug puikių dainų. Bent jau aš jų lauksiu su didžiuliu nekantrumu.

 

O Indie Kirtimuose, regis, dabar išeina šokių tokių atostogų. Reikia manyti, kad jos neužsitęs labai ilgai. Čia groja gera muzika, o vietiniame barelyje visai pigus džinas.

Proga apsilankyti Kirtimuose juk taip dažnai nepasitaiko... 

Albumas: M83 - Hurry Up, We're Dreaming (2011)

Ko gero, kiekvienos grupės (kokia alternatyvi ji bebūtų) karjeroje ateina metas išleisti (ar bent jau pabandyti tai padaryti) pop albumą. Tokį kuriame išliktų visos gerosios grupės savybės, bet tuo pat metu būtų galima rasti tuntą singlų, užkabinančių melodijų ir įsimintinų priedainių. Rezultatų būna labai įvairių. Vieniems pavyksta, o kitus ištinka nesėkmė. Pavyzdžių galima atkapstyti apsčiai. Vykę: pernykštis Ariel Pink’s Haunted Graffiti darbas ar Sonic Youth įrašas Goo. Ne tokie vykę: kad ir visi Weezer albumai pasirodę po Pinkerton. Naujausias bandymo sukurti kažką pop orientuoto, angliškai tariant, accessible pavyzdys – prancūzų post roko projekto M83 dvigubas įrašas Hurry Up, We’re Dreaming. Kaip pasisekė jiems?

Nors gal ta post roko etiketė grupės sielai Anthony Gonzalez’ui jau kaip ir nebetinka. Taip, pradžia lyg ir buvo tokia. Kažkada seniai seniai (praeito dešimtmečio pradžioje) iš tikrųjų M83 grojo kažkokį shoegaze ir elektronikos, ambient miksą, ir apie pop muziką, turbūt, visiškai negalvojo. Net ir paskutinysis Saturdays=Youth skambėjo tikrai alternatyviai, nors jau ir turėjo vieną kitą pop kabliuką. Atvirai sakau – bent jau aš tikrai nesitikėjau, kad Hurry Up, We’re Dreaming bus toks, koks yra. Post roko dvasios čia jau beveik visiškai nebeliko. Gonzalez’as leidosi į elektronikos ir indie pop platybes atgal tarsi net nesižvalgydamas. Albumas kimšte prikimštas pop dainų su ryškiais priedainiais, kur kas tradiciškesnėmis dainų struktūromis ir emocingu vokalu (būtinas elementas gerai pop dainai). Kokie šių permainų rezultatai? Na, netgi labai įdomūs ir smagūs! Permainos M83 tikrai išėjo į naudą. Šis įrašas tikrai gali būti priskirtas pop kategorijai, bet banalumu ar primityvumu jo apkaltinti tiesiog neįmanoma.

Jau albumo pavadinimas byloja apie svajoklišką jo turinį. Taip ir yra. Kad įsitikintum, užtenka pasiklausyti mieliausio albumo epizodo “Raconte-moi Une Histoire”. Visi kūriniai persunkti žaismingumo, optimizmo. Net ir lėčiausiuose epizoduose ryškus vilties momentas. Žodžiu, muzika greičiau įkvepianti nei slopinanti. Maža to, nemažai kūrinių tarsi parašyti šokių aikštelėms. Ritmai stiprūs, greitai užsifiksuojantys, eilės dažniausiai pakankamai minimalistiškos, neapsunkinančios klausytojo. Puikus singlas “Midnight City” pasisekimo, tikriausiai, sulauktų net ir kaimo šokiuose. Visgi albumas labai protingai neperkrautas tokiais potencialiais hitais. Juos paprastai skiria trumpi, ambient’iški epizodai, kurie leidžia šiek tiek atsikvėpti, pasvajoti. Įrašo struktūra labai aiški, konkreti. Hurry Up, We’re Dreaming tarsi taip ir banguoja tarp šokių muzikos trankybių ir tos ambient’iškos ramybės. O krūvon viskas sukrenta labai gražiai ir natūraliai.

Aiški struktūra šiam albumui ne tik naudinga, bet ir reikalinga. Juk Anthony Gonzalez’as šį kart nesismulkino ir išsyk pristatė virš dvidešimties kūrinių. Muzikos porcija iš tiesų gausi. Jeigu viskas būtų sumesta vos ne kaip papuolė, turėtumėme tik sunkiai klausomą chaosą, bet kadangi viskas išdėliota taip preciziškai, tai Hurry Up, We’re Dreaming kartais net primena koncepcinį įrašą. dainos persijungia labai natūraliai. Mintis niekad nenutrūksta, o tiesiog būna pratęsiama. Tad ir ta gera valanda visai neprailgsta. Gal netgi atvirkščiai – pasirodo esanti per trumpa.

Visgi iškyla ir labai natūralus klausimas: kas toliau? Viena vertus, toks posūkis pop kryptimi lyg ir suprantamas bei vykęs, bet kur toliau eis M83? Leisis dar giliau į mišką? Tai jau būtų per daug pavojinga. Jau šiame įraše yra epizodų, kai riba tarp smagu ir banalu atsiduria visai šalia. Akivaizdu, kad Gonzalez’as fantazijos ir talento turi labai daug, tad tikrai nesinorėtų, kad jis jį švaistytų visokiems ten lia lia lia… Tiesą sakant, netgi norėtųsi šiokio tokio grįžimo atgal. Gal įmanoma suderinti post rock praeitį ir indie pop dabartį? Žinoma, čia tik labai naivūs pasvarstymai, atsiradę iš nerimo dėl kai kurių albume išlendančių momentų.

O šiaip Hurry Up, We’re Dreaming yra labai pavykęs įrašas. Projektas pabandė kažką pakeisti, atsinaujinti ir jiems tai puikiai pavyko. Dainos gaivios, užkabinančios, neatsibostančios. Maža to, jų pop struktūra garantuotai padės surasti naujų gerbėjų. Klausyti šio albumo – vienas malonumas.

Įvertinimas: 8.8