Vasara štai jau patapo tik
prisiminimu. Medžiai demonstruoja savo keistumą imdami ir nusirengdami, bei
visai nekreipdami dėmesio į vis stiprėjantį šaltį. Prie jo dar gana sunkiai
sekasi priprasti. Ir kur ten priprasi, kai grotuvas be paliovos suka antrąjį Real Estate albumą Days. Čia reikia turėti
įžulumo – imk ir sugalvok tu man rudens viduryje išleisti patį vasariškiausią
metų albumą...
Kaip ir savo Self-Titled debiute, taip ir čia Real Estate toliau groja savo psichodelinėmis spalvomis paįvairintą
surf-pop. Labai melodingos, tokios
atsipūstusios dainos, kurios lyg ir skamba labai lengvai ir paprastai, bet turi
savyje kažką gerokai gilesnio. Šiuo aspektu gal norisi Real Estate palyginti su legendiniais Pavement, kurie irgi tarsi viską darė labai nerūpestingai, bet iš
savo muzikos vis tiek sugebėdavo išspausti labai daug. Tik va Real Estate yra iš visai kitos JAV pusės
– Bruklino, Niujorko. Kaip gyvendami ten jie įsigudrino groti surf-pop man taip ir išliks paslaptis. Faktas
tik tas, kad reta Kalifornijos grupė sugeba skambėti taip kalifornietiškai...
Real Estate tiki trim dalykais, kuriais, regis (ir deja), tiki vis
mažiau grupių: ryškiomis elektrinių gitarų melodijomis, harmoningomis vokalo
partijomis ir senu geru jammin‘imu. Pirmiausiai
apie pagrindinį ginklą – gitaras. Vienok, nieko ypatingo čia su jomis
nenuveikiama. Nei mandrų solo, nei netikėtų akordų sekų čia tikrai neišgirsite.
Grojama neįmantriai, netgi gana paprastai, bet labiausiai susikoncentruoja į
tai, kokia melodija kuriama. Gitaros (čia jų yra dvi ir kiekvienos linija
savaip įdomi) diktuoja tempą, nuotaiką. Skamba jos iškraipytai, stipriai
paveiktos lo fi (nors ir nebe taip
kaip debiute). Joms dar kartais pritaria ir koks sintezatorius, dar labiaus
pagilinantis tą psichodelišką atmosferą. Savita ir miela ausiai. Vokalas vėlgi ne iš stipriausiųjų, bet jis
tarsi kažkokiu būdu papildo gitarų melodijas, dar geriau perteikia muzikos
kuriamą nuotaiką. O kur dar gausūs pritariamieji balsai. Kartais pasijunti lyg
klausytum kokių Beach Boys. 60-ųjų
dvasia čia pasireiškia visu savo gražumu. Tuos laikus labai gražiai atliepia ir
ilgi, kantrūs, žaismingi pagrojimai-improvizacijos. Bent iš dalies tai
pasireiškia praktiškai kiekvienoje dainoje, bet instrumentinėje „Kinder Blumen“
ir uždarančioje „All the Same“ improvizacijai atsiduodama visiškai. Oj būtų
šokę hipiai suktinukę papsėdami...
Negali nežavėti ta jau anksčiau
paminėta laisva, atsipūtusi atmosfera. Real
Estate tarytum viską daro taip lengvai, visai nepervargdami. Būgnininkas
neskubėdamas muša savo gal net kiek primityvoką ritmelį, o likę grupės nariai
tarsi žaidžia su savo instrumentais. Viskas taip gaivu, svajokliška. Vyrauja tokia
šiek tiek melancholiška nuotaika. Days
lengvas, bet toli gražu ne paviršutiniškas ar nerūpestingas. Muzika tarsi
persmelkta kažkokio judėjimo. Ir iš tikrųjų, kur nors einant ar važiuojant šios
dainos susiklauso dar geriau.
Labai malonu palyginimui
pasiklausyti ir grupės debiuto. Tada dar geriau įvertini tai, kokį progresą per
pastaruosius dvejus metus padarė ši grupė. Regis, nieko naujo jie neišrado, bet
sugebėjo meistriškai išgryninti savo stilių ir taip tapti dar unikalesniais.
Daug kalbama ir rašoma apie taip
vadinamą „antrojo albumo sindromą“. Šiemet galėjome įsitikinti, kad tai nėra
toks jau ir masinis reiškinys. Šiemetiniai Fleet
Foxes ar Girls įrašai savo
pirmtakus netgi gerokai pranoko. Tą patį galima pasakyti ir apie Days. Tai albumas praktiškai be silpnų
vietų, kimšte prikimštas ausiai mielų epizodų. Tarsi geras prisiminimas iš
vasaros.
Įvertinimas: 9.1
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą