Yra tokia grupė pavadinimu Sportas. Apie jos rimtumą atskirai
kalbėti reikėtų, bet žinomi jie vis tiek labiausiai dėl kelių savo teminių
dainų. Jos tikrai labai linskmos ir kabinančios. Yra viena apie ūdrą. Kita apie
Kalėdas. O dar kita – apie mūsų muzikinio pasaulio guru, didžiavyrį ir tt. Andrių Mamontovą. Žinoma, akiplėšiška
kurti ironiškas dainas apie šį žmogų. Jo prisiekę fanai tai, ko gero, net
nusikaltimu palaikė. Andrius Mamontovas juk yra šventa karvė, kurios kritikuoti
negalima. Čia gal ir yra didžiausia Mamontovo tragedija. Jo genijaus tarsi niekas nekvestionuoja, nors tikrai derėtų. Jo ilgoje karjeroje būtų ne vieno ir ne dviejų paslydimų. Vis dėlto visi jie nublanksta prieš patį naujausią - skambiai ir ambicingai pavadintą Elektroniniu Dievu.
Mamontovas nusprendė pabūti
altruistu ir Elektroninį Dievą išdalinti nemokamai. Sakė, kad vis tiek nieks nebeperka
fizinių albumo variantų, tad nėr čia ko plėšytis. Ačiū. Malonu. Ir gražu
savotiškai. Štai spjovė žmogus į tą buką komerciją. Puiku. Tačiau kažkodėl
albumą siųstis reikėjo iš labai jau komformistinės sveitainės – LNK puslapio. Čia
lyg ir komercinis televizijos kanalas, ar ne? Kodėl ne iš kokio soundcloud ar last.fm? Atsakymą aš nujaučiu. Ir jūs, tikriausiai, nujaučiat. Nesupraskit
neteisingai – man tikrai negaila. Prie duonos ir sviesto norisi. Tik kam ta
poza?
Dar apie pozą. Seniai jau praėjo
laikai, kai Mamontovas dainavo apie save gulintį kraujo krešulių baloj, ar
belipantį laiptais su troškimu patekti į kažkieno rankas. Dabar jam rūpi visai
kas kita. Ką čia tie vidiniai išgyvenimai, su kuriais gali susisieti
klausytojas, kai galima žvelgti plačiau. Gerokai plačiau! Ėmė ir nusprendė
žmogus pamokyti mus visus kaip čia reikėtų gyventi, ir apskritai kaip žvelgti į
pasaulį. Manote ambicinga? Kur jau ten! Kai esi perskaites tokią didžiai
išmintingą knygą kaip „Alchemikas“, vieną kitą brošiūrėlę su new age stiliaus kliedesiais, matęs „Avatarą“
ir šį bei tą girdėjęs apie lietuvių mitologiją, tai tokios misijos gali imtis
drąsiai.
Kai turi tokį idėjinį užtaisą,
jau esi pasirengęs sukurti ir puikų albumą. Trūksta tik vieno elemento, tokio
tikrai neesminio, – gerų dainų! Jų šįkart ponui Mamontovui ir pritrūko. Deja. Būkite
ir didžiausias šio atlikėjo gerbėjas, atsibundantis ir užmiegantis su jo
dainomis, bet idant nesuprastum šito tiesiog privalai būti kurčias. Elektroninio
Dievo dainos – tai klišių, banalybių ir pseudointelektualumo tingus kratinys,
kurio net paleisti į šį pasaulį, ko gero, nederėjo.
Ką naujo galime išgirsti šiame
įraše. Vieną kitą pagonišką simbolį? Tuo viskas ir pasibaigia. Tik teisybės
dėlei dar reikia pastebėti, kad tie patys pagoniški simboliai šio albumo
kontekste atrodo kažkokie nuskurdinti ir beviltiškai subanalinti. Apskritai,
lyrine prasme albumas skamba tiesiog groteskiškai skurdžiai. Taip sakant, iš
didelio rašto išeita iš krašto... Panašios retorikos galima prisiskaityti
įvairiose self-help knygose ar
išgirsti pasižiūrėjus kažkurią Zeitgeist
dalį. Penkiolikmetei mergaitei visai tai gal ir paveiku, bet bent šiek tiek apibrendusiam
žmogui visi šie kliedesiai kels tik juoką. Ką reikėtų manyti apie tokias
eilutes: „Tu įkvepi tai, ką iškvepia
medžiai įkvepia tai, ką iškvepi tu ir tt.“ Andriau, tikrai? Ar šito trejus
metus reikėjo laukti? Kas tai? Įkvėpimo stoka? Tinginystė? O gal faktas, kad
tavo „tėvas akmuo, motina upė rami, o tu
tiktai ratilai šitam giliame vandeny?“ įtaką padarė? Tokius tekstus
kiekvienas muzikuojantis paauglys galėtų parašyti. Kokią savaitę užtruktų.
Gal bent jau muzika gelbėja
padėtį? Nelabai. Lyg ir bandoma derinti akustinius elementus su šiek tiek
elektronikos, bet visa tai daroma tiesiog nepakankamai išmoningai. Klausaisi
kokių „Kalėdų“, dainos, kuri, greičiausiai, žymi žemiausią tašką per visą
Mamontovo karjerą, o tie banalūs, juodo popso lygio sintezatorių pasažai
tiesiog juoką kelia ir tiek. KalEEEEdos,
taip sakant... Kitose dainose situacija lyg ir šiek tiek geresnė. Pirmasis singlas
„Rudenio vėjas“ visai įdomus. Juo tarsi mesta užuomina, kad bus grįžtama prie ankstyvųjų
solinių dienų, bet nieko panašiai gero Elektroniniame Dieve tiesiog nėra.
Esminis pastebėjimas. Mamontovas
savo muziką, regis, kuria pats vienas ir į pagalbą net prodiuserio
nepasikviečia. Čia gal ir visų bėdų priežastis, nes aplinkui jį visi tik
garbsto, o tiesiai šviesiai rėžti aštrios, bet teisingos, kritikos niekas taip
ir neišdrįsta. Ir labai blogai daro, nes apie šūdmalystes reikia kalbėti ir jų
vengti. Reikėtų, kad kažkas imtų ir pasakytų: Andriau, kokio dar „rudenio“? juk nėra lietuvių kalboje tokios
konstrukcijos, kilmininkas būtų „rudens“, kaip tu gali sau leisti tokią kvailą
klaidą, kurios penktokai nebedaro? Arba kodėl niekas jam nepapriekaištauja
dėl nevykusios artikuliacijos, nesuprantamų intonacijų ir tt.? Juk Mamontovas
scenoje jau trečias dešimtmetis, gal bent raiškiai tarti žodžius per šį laiką
būtų buvę galima išmokti?
Ech... kaip suprantamai dabar
skamba ta Sporto daina. Elektroninis Dievas – tai klaida, kurios turėjo nebūti.
Kliedesiai. Ir tiek.
Įvertinimas: 4.0
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą