Kai kiek anksčiau šiemet apie savo pasitraukimą
nuo scenos pranešė The White Stripes,
buvo sunku neliūdėti. Atrodė, kad kitos grupės, taip sėkmingai besiklaujančios
minimalistiniu, nenupoliruotu skambesiu, bei gaivališka energija, nėra ir būti
negali. Liūdesio akimirkoje žmogus dažnai sutirštini spalvas. Juk štai
amerikiečių duetas The Black Keys
kažką panašaus daro jau ilgus metus. Gal jų diskografijoje ir nėra kiekvienam
paaugliui girdėtų hitų, bet tai nei kiek nekeičia fakto, kad jie kuria
velniškai gerą
The Black Keys žengė kiek rizikingą žingsnį.
Nuo, ko gero, iki šiol sėkmingiausio jų darbo Brothers pasirodymo praėjo vos metai. Šiais laikais albumus tokiais
intervalais retai kas leidžia. Gal kas pasakytų, kad duetas tiesiog nori likti
ant bangos, bet pasiklausius El Camino taip tikrai neatrodo, nes tai visai
kitoks albumas nei Brothers. Jis lengvesnės nuotaikos, nerūpestingesnis,
gerokai laisvesnis. Vyrukai tarsi nutarė atsipalaiduoti nuo su Brothers
susijusios įtampos ir prigrojo vienuolika dainų savo malonumui. Ir mūsų,
savaime suprantama. El Camino savo pirmtakui niekuom nenusileidžia, o neretai
pasirodo net ir geresnis.
Dueto įtakos ir sentimentai jų dainose juntami
aiškiau nei aiškiai. The Black Keys mėgsta bliuzą ir garažinį roką, nespjauna
ir psichodeliką. Būgnus jie tranko iš širdies, užkrečiančius, agresyvius
gitaros riff’us groja akmeniniais veidas. Savitumo jiems dar prideda šiek tiek
penkiasdešimtųjų rokenrolo motyvų (“Lonely Boy”), bei vienas kitas
meksikietiškas motyvas (“Run Right Back”). Žinoma, vyrukai į pagalbą pasitelkia
ir kviestinius muzikantus, bet klausant jų dainų labai aiškiai jauti, kad visa
ko pagrindas yra būgnai ir elektrinė gitara. Visa kita – tai tik priedas,
skirtas įvairovei padidinti.
El Camino primena kokį nenugludintą
brangakmenį. Gitaros ūžia, būgnų partijos irgi ne visada iki galo išbaigtos.
Tačiau tai nei kiek nekliūna. Atvirkščiai. Albumo dainos atrodo tokios gyvos,
natūralios lyg būtų grojamos kur nors garaže. Grupė nevaržo savęs, leidžia sau
paeksperimentuoti, kartais pasileidžia į improvizacijos platybes. Tempas ir
nuotaika, keičiasi lengvai ir natūraliai. Štai labai ausiai miela “Little Black
Submarines” lyg ir prasideda kaip akustinė baladė, bet nejučia patampa epišku
kūriniu su didžiuliu energijos užtaisu. Žodį “energija” kalbant The Black Keys
apskritai tenka vartoti taip dažnai, kad jis net subanalėja. Tačiau niekaip
kitaip neišeina apibūdinti tos auros, kurią jie sukuria aplink save. Gražiausia
yra tai, kad duetas nesidrasko lyg kokie paaugliai, kurie tik sukelia daug
triukšmo dėl
Reikia pasakyti, kad El Camino
kur kas šviesesnis albumas nei Brothers. Pastarajame tikrai būtų sunku
išsivaizduoti tokias dainas kaip „Nova Boy“. Tačiau tai jokiu būdu nėra
trūkumas. Duetas čia tiesiog parodo kitokią savo pusę. Apskritai šiame albume
jie tiesiog atrodo labiau atsipalaidavę, besimėgaujantys tuom, ką daro.
Nieko daugiau ir nebepridursi:
The Black Keys įrašė dar vieną puikų albumą, kuris dažnam gali tapti
mėgstamiausiu grupės darbu. El Camino nei akimirkai nepraranda savo
intensyvumo, lengvumo, užtikrintumo. Klausymo malonumas po kurio gal net
paklausite: „Kas tie The White Stripes? Aš pamiršau...“
Įvertinimas: 8.5
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą