Albumas: Ty Segall - Goodbye Bread (2011)

Yra indie pasaulyje tokių asmenybių, kurios šiaip sau nieko nerekomenduoja, ir kuriomis verta bei teisinga pasikliauti. Viena iš jų neabejotinai yra Stephen‘as Malkmus‘as. Visai neseniai jis savo gerbėjams patarė paklausyti ir įvertinti naująjį vieno žmogaus grupės Ty Segall albumą. Taigi ar tikrai vertas indie legendos pagyrų šis trumputis įrašas pavadinimu Goodbye Bread?

Pavement lyderio asmenybė pirmojoje pastraipoje šmėkštelėjo ir dėl  dar vienos priežasties. Ty Segall muzika iš tikrųjų šiek tiek primena šiuos žolės apsirūkiusius genijus. Ypač ankstyvąją jų kūrybą, kai viskas buvo dar labai lo fi. Kalbu apie laikus, kai jie net albumo neturėjo, o tik šusnelį EP, kurių pusė patys ir išleido. Su tomis dainomis galima susipažinti pasiklausius rinkinį Westin (By Musket and Sextant). Ty Segall kūryboje irgi girdimas tas pats padrikumas, triukšmingumas ir po jais besislepiančios stiprios melodijos. Dar yra garage rock pusė. Kažkuo panaši į ankstyvuosius, dar žvaigždėmis netapusius The White Stripes. „Comfortable Home“ atidarantis gitaros riff“as netgi kažkuo labai primena kažin kokią Detroito dueto dainą. Taigi Ty Segall taip ir skamba: lo fi laisvė, nešvarumas maišosi su garažine energija, griežtumu ir kartais trankumu. Rezultatas pakankamai savitas ir įdomus.

Pagrindinis instrumentas čia yra gitara. Viskas lipdoma aplink ją. Net ir vokalas tarsi eina iš paskos ir yra tarsi priedas prie šiuo instrumentu sukuriamų melodijų. O jos tikrai įsimintinos. Kartais dėl savo elementaraus paprastumo, kartais dėl agresyvumo, o kartais dėl improvizacijos jausmo.

Albumą pradedanti titulinė „Goodbye Bread“ labai nesudėtinga, bet užkabinanti savo nesumeluotu jautrumu ir nuoširdumu. Keli paprasti akordai ir svajingas, tolimas vokalas kažkuo taip primena jau per daug kartų šįkart paminėtą Malkmus‘ą. Tačiau tai, ko gero, ir išlieka pačiu lyriškiausiu įrašo epizodu. Kituose kūriniuose Ty Segall jau kur kas labiau kliaujasi „fūzais“, ritmu ir energija. „My Head Explodes“ žavi savo laisvumu, džeržgiančia gitara, bei vokale atsispindinčiu užsidegimu. Kai atlikėjas ūžiant gitaroms užkumusia gerkle rėkia pagrindinę dainos frazę, telieka pasiduoti jo keliamam siautuliui. Vienas ryškesnių kūrinių – „I Am With You“, prasidedantis akustinės gitaros melodija ir pamažu peraugantis į labai gyvą improvizaciją su netaisyklingu, bet entuziastingu gitaros solo. Visiška laisvė ir lengvumas.

Labai vykusi atrodo Goodbye Bread trukmė. Užsitęsiantis vos kiek ilgiau nei pusvalandį jis taip ir nespėja prarasti savo šarmo. Viskas kocentruota, konkretu bei tuo pat metu ir pakankamai įvairu. Albumą netgi norisi dalinti į dvi dalis. Pirmoji pusė – trumpi lo fi gabaliukai, kartais besibaigiantys tarsi ne laiku visai kaip Guided By Voices kompozicijos. Antroji pusė – garage rock šėlsmas, ir improvizacijos gaivališkumas. Kurią labiau mėgti – jau tik skonio reikalas.

Goodbye Bread gal ir ne šedevras, bet tikrai labai stiprus darbas. Ty Segall puikiai žino ką daro. Jis taip gražiai groja savo purviną roką, kad nejučia susimąstai, kad tai gali būti naujo indie genijaus gimimo pradžia.

Įvertinimas: 8.4

Albumas: Little Dragon - Ritual Union (2011)

Švedai visada mane žavėjo. Tuo kad turi vieną geresnių visuomenių šioje iš lėto merdėjančioje civilizacijoje. Tuo, kad nesikiša ne į savo reikalus, o ramiai gyvena savo gyvenimus. Tuo, kad ir nebūdami pernelyg didele tauta, gali pasigirti labai turtinga kultūra. Populiarioji muzika tai tik patvirtina. Į tarptautinę areną vis išlenda koks įdomesnis atlikėjas ar grupė. Prieš kelis metus tai buvo kad ir tokie Little Dragon, kurie štai dabar sugrįžta jau su trečiuoju įrašu Ritual Union. Kaipgi nepasiklausysi...

Groja jie kažką nelabai aiškaus. Yra jų muzikoje ir trip-hopo elementų, ir synthpop lengvumo. Vokalistė Yukimi Nagano (žinau, ką pagalvojote...) dainuoja būk tai r&b, būk tai soul maniera. Kai kurie instrumentai gyvi, bet viršų lyg ir ima sintetiniai garsai. Žodžiu, kai viską sumaišai į vieną krūvą, gaunasi tokia skystoka elektronika su jausmingu vokalu. Visai įdomu. O grupės proveržio metais panašus stiliukas juk buvo ir šiek tiek ant bangos.

Mažasis drakonas albumą pradeda su tituline daina. Žaisminga atmosfera, paprastas popsiškas ritmas, kelios sintezatorių linijos, r&b‘iškas vokalas. Smagu. Tikrų tikriausias singlas. Jeigu paleistum tokį kūrinuką per kaimo šokius, gal net nebūtum nušvilptas. Toliau jau šiek tiek tamsesnė, agresyvesnė, alternatyvesnė „Little Man“. Ši jau kvepia trip-hopu. Žinoma, ne Portishead lygio, bet viskas vis tiek skamba rimtai ir kokybiškai. Vėliau paaiškėja, kad Ritual Union taip ir balansuoja nuo vieno prie kito. Viena daina lengvutė, synthpop stiliaus. Kita jau rimtesnė. Tarpinio varianto nelabai ir pasitaiko. Sakytum įvairovė yra gerai, bet apima toks jausmas, kad kompanija tarsi negali apsispręsti, kuo jie nori būti. Trečiajame albume grupė juk jau turėtų kur kas užtikrinčiau. Ar bent jau norėtųsi, kad taip būtų.

Nemažai dainų lyg ir visai nieko, lyg ir jas klausant atskirai kažkokių rimtesnių priekaištų neturi, bet po tamsiai gražios „Precious“ pasigirdus bukai, neišmoningo ritmo „Nightlight“ net susirauki. Pastaroji tai jau iš tikrųjų ir yra tetinkama kaimo šokiams. Kaip, beje, ir koks pusė viso albumo. Puikiai pradėję Little Dragon vėliau taip sėda, kad pasidaro net labai nyku. Tie patys ritmai, tie patys sintezatorių motyvai, tie patys Nagano pavypavimai. Pusiaukelėje jau būna visiškai nuobodu.

Žinoma, nėra čia viskas taip blogai. Nuobodulį ir monotoniją vis praskaidrina koks nors įdomesnis motyvas. Ilgoji „When I Go Out“ pademonstruoja, kai ketveriukė, kai nori, gali pabūti net ir psichodeliška. Uždarančioji „Seconds“ leidžia susipažinti ir su lyriškesne jų puse. Gražių akimirkų apstu, tiesiog reikia atsispirti apatijai ir jas aptikti. Klausimas tik ar beatsiras noro ir valios. Bent jau man teko šiek tiek pavargti.

Ritual Union – vidutiniškas albumas. Jame tikrai yra gražių ir įdomių momentų, bet jie stipriai nublanksta bendroje monotonijoje. Grupė nepasiūlo nieko naujo, nieko šviežio. Jeigu ieškote kažko negirdėto ir įdomaus – net nesivarginkite, nes šiuo metu ir šiaip yra  apstu vertų dėmesio dalykų (kad ir koks chillwaver‘is Washed Out – stilius juk šiek tiek panašus).  Juk ar tikrai verta klausytis įrašo vien dėl kelių gerų dainų?

Įvertinimas: 6.8

Albumas: WU LYF - Go Tell Fire To The Mountain (2011)

Įdomi kompanija šitie britai WU LYF ("World Unite! Lucifer Youth Foundation"). Pavadinimas beveik toks pats paslaptingas kaip ir pačios grupės įvaizdis. O tikriau jo nebuvimas. Šie vyrukai labai stengiasi išlikti kone visiškais incognito. Last.fm apie juos nerasite jokie tekstuko, o net ir didžioji galingoji wikipedia skundžiasi, kad grupei skirtas puslapis vis paslaptingai ištrinamas. Nariai nedalina interviu, nesiveržia į televiziją. Kaip pasakytų žmonės, šnekantys svetima kalba, žūt būt stengiasi išlikti low profile… Nežinia, gal būti paslaptingais yra stengiamasi specialiai, o gal paprasčiausiai siekiama, kad už juos kalbėtų tik muzika. O ji dėmesio tikrai verta.

Grupės stilių apibūdinti be galo sunku. Jame tarsi susilydo keli žanrai. Dainų struktūra, užmojis demonstruoja didžiulę post-roko įtaką, tačiau tuo pat metu atsigręžiama ir į tradicinį roką. Dainos melodingos, priedainiai, kad ir nelabai ryškūs, bet visgi yra. Galų gale didelį vaidmenį atlieka ir vokalas, kurio emocingumas, įtaigumas yra vienas įsimintinesnių albumo atributų. O kur dar labai psichodeliškai skambantys sintezatoriai. Žodžiu, kolektyvo muzikoje persipina daugybė stilių, bet kažkokiu būdu viskas skamba labai natūraliai ir užtikrintai. Be to ir unikaliai. Klausydamasis WU LYF vis bandžiau surasti, su kuo galėčiau juos palyginti, bet visos mano paieškos buvo bevaisės. Vienu metu net pastačiau šalia jų Kings of Leon (gal dėl dainavimo manieros), bet galiausiai susipratau, kad šiems tai būtų pernelyg didelis komplimentas.

Dešimt albumo kūrinių tiesiog gniaužia kvapą. Seniai neteko girdėti nieko bent panašiai intensyvaus. Beklausant ima įspūdis, kad grupė turi labai aiškią viziją, tikslą, kurį nori pasiekti, ir ryžtingai bei užtikrintai eina jo link. Rodos, net gali užuosti jų prakaitą. Kiekvienas garselis turi savo funkciją, savo vietą. Jokų dvejonių, jokio blaškymosi. Tiesiog labai kantrus veržimasis pirmyn. Ketveriukė kada reikia patyli, kada reikia leidžiasi į psischodelinius paklejojimus, kada reikia kelia įtampą, kada reikia ir „sprogsta“.

Muzikuojama profesionaliai ir kokybiškai. Kiekvienas instrumentas skamba įdomiai, išskirtinai, o po to viskas puikiai sulimpa į vientisą lydinį. Gitara kuria gyvas, kartais gilias, o kartais visai nerūpestingas melodijas. Sintezatoriai suteikia tą psichodelinį prieskonį. O ritmo sekcija iš vis nusipelnė vien tik liaupsių ir yra viso albumo pažiba. Dar, žinoma, yra vokalisto balsas, kaip reta ekspresyvus, uždegantis.

Trūkumų Go Tell Fire To The Mountain surasti ne taip jau ir lengva. Gal dainos kiek ir panašios (schema: įtampos kėlimas; poilsis; sprogimas; epilogas), bet tai ne taip stipriai ir kliūna. Galų gale, pasiklausius įrašo daugiau kartų imi atskiruose kūriniuose pastebėti ir daugiau išskirtinimų. Tai gitara skamba įdomiau, tai bosas itin gražiai pulsuoja. Albumas apskritai reikalauja šiek tiek klausytojo kantrybės, pastangų, atidumo.

WU LYF debiutas, švelniai tariant, pavyko. Jei driokstelėjo su labai savitu ir įdomiu darbu, kurio klausytis vienas malonumas. Derindami įvairių žanrų įtakas jie atrado unikalų skambesį, kuriuo pasidomėti tikrai verta.

Įvertinimas: 8.7

Reissue: R.E.M. - Lifes Rich Pageant (1986/2011)

Yra tokių grupių, kurios muzikos istorijoje paliko tokį gilų įspaudą, kad bus atsimenamos dar labai ilgus metus. Yra tokių grupių, kurių bent vieną dainą yra girdėjęs kiekvienas. Tokia neabejotinai yra amerikiečiai alternatyviojo roko pradininkai R.E.M., labiausiai žinoma dėl tokių hitų kaip „Losing My Religion“, „Man On The Moon“ ar „Everybody Hurts“ (na, ir viso Automatic For The People – nuo pradžios iki galo). Kolektyvas pardavė milijonus įrašų ir iki šios dienos mėgaujasi populiarumu bei sėkme. Tačiau taip buvo toli gražu ne visada. Devintojo dešimtmečio pradžioje-viduryje R.E.M. buvo netgi visai nepopuliarūs. Anais laikais jie turėjo kontraktą su nepriklausoma įrašų kompanija, buvo grojami daugiausiai per koledžų radijus ir tūnojo, taip sakant, pogrindyje. Šiomis dienomis šio laikotarpio grupės kūrybos klausosi tik rimtesni jos gerbėjai. O gaila, nes tai neabejotinai buvo patys ryškiausi, produktyviausi ir geriausi jos metai. Tai dar sykį demonstruoja dvidešimt penkių metų sukakties proga perleistas ketvirtasis tada dar ketvertuko įrašas.

Su Lifes Rich Pageant R.E.M. žengia žingsnį link šiek tiek tradiciškesnio roko. Žinoma, visi charakteringiausi grupės bruožai išlikę – Peter‘io Buck‘o gitara tokia pat žaisminga, o Michael‘o Stipe‘o vokalas ir žodžiai vis tokie pat sunkiai perkandami. Tačiau dainų struktūra šiek tiek paprastesnė: ryškesni priedainiai, lengviau įsimenančios melodijos. Viskas kur kas labiau koncentruota, aiškiau, tiesmukiškiau. Muzikuojama ryžtingai, energingai. Visoje grupės diskografijoje tai, ko gero, labiausiai pašėlęs momentas. Tačiau ir rimties čia tikrai netrūksta.  Dainose ryški ekologijos tema (pora dainų net pavadinta gyvūnų vardais), nesislepiama ir nuo politikos. Žodžiu, R.E.M. kaip R.E.M.. Jų muzikos intelektualumas visada ir buvo tas bruožas, ryškiai išskiriantis iš kitų. Skirtumas tik tas, kad šįsyk tas intelektualumas reiškiasi kaip niekad energingai ir maištingai.

Visai nenuostabu, kad tuomet tai buvo pats sėkmingiausias grupės albumas pardavimų prasme. Dainos labai stiprios, užkabinančios. Kone visos galėtų būti singlais. Yra čia pačių įvairiausių momentų. Gali šėlti su „Heyna“ ar „I Believe“. Gali mėgautis vidutinio tempo „Cuyahoga“ ar „What If We Give It Away“. Gali ir leistis į svajones skambant melancholiškesnėms „The Flowers of Guatemala“ ir „Swan Swan H“. Silpnų akimirkų kaip ir nepasitaiko. Net ir pusantros minutės pagrojimas „Underneath the Bunker“ susiklauso visai maloniai.

Kaip ir priklauso, į šį pakartotiną leidimą sudėta ne tik originalusis dvyliktukas, bet ir tuntas papildomos medžiagos. Šiuo atveju tai devyniolika į albumą įėjusių dainų ir b-pusių demo versijų. Šis rinkinys turbūt skirtas tiems, kurie labai jau nori iš kuo arčiau pažvelgti į patį kūrybos procesą. Gal ir įdomu, bet ar tikrai būtina? Kita vertus, čia jau savotiška tokių leidimų bėda. Leidybinės kompanijos nori suvilioti pirkėjus mandresniu turiniu, bet tos „demo“ ir „unreleased“ dažniausiai tampa tik bereikalingu balastu. Bet koks kūrinys juk yra patraukliausias išlaikęs savo originalią formą.

Lifes Rich Pageant ryškus epizodas šios – nepabijokim to žodžio – legendinės grupės istorijoje. Ši sukaktis – tai puiki proga dar sykį jį prisiminti, perklausyti, įvertinti. Tokia muzika yra tikrų tikriausia atgaiva ausims ir sielai.

O savo eilės jau laukia ir Document...

Įvertinimas: 9.6

Albumas: Iceage - New Brigade (2011)

Buvo toks laikais kaip aštuntojo dešimtmečio antroji pusė. Kitaip dar žinomas kaip punk‘o aukso amžius. Tada suklestėjo tokios grupės kaip Sex Pistols, The Clash ar Wire. Stilius susiformavo kaip opozicija besišsikvepiančiai roko scenai ir sėkmingai įnešė į ją taip reikalingos naujos gyvybės. Juk post-punk – puikiausio devintojo dešimtmečio žanro – jau pats pavadinimas pasako, kame glūdi šaknys. Punk‘o dvasios labai reikia ir šiems laikams. Pop kultūra ritasi į nematytas žemumas, skystablauzdiškumas ir parsidavėliškumas tampa norma (tik pažiūrėkit į Kings of Leon...), todėl labai malonu sužinoti, kad yra jaunuolių vis dar entuaziastingai užsiimančiu senu geru šiknų spardymu. Ir vyksta tai visai netoli nuo mūsų – kolektyvas Iceage yra iš Kopenhagos, Danijos.

Muzikinė įvairovė ir subtilumas niekad nebuvo charekteringas punk požymis. Atvirkščiai, ką nors primityvesnio sunku būtų ir surasti. Dažnai tas primityvumas yra netgi siekiamybė, juk eina kalbos, kad Sex Pistols savo pirmąjį bosistą lauk išmetė, nes anas pradėjo per gerai groti. Toks požiūris labai stipriai apriboja, bet neretai turi ir nemažai žavesio. Maišto, energijos pojūtis priverčia užmiršti muzikavimo netobulumus ir pasiduoti šėlsmui. Iceage su savo debiute New Brigade visai neblogai pavyksta pagauti tą dvasią. Trumputis, vos dvidešimt keturias minutes tetrunkantis, įrašas tiesiog pulsuote pulsuoja energija, gyvybe. Jaunimas nei akimirkai nesustoja, o vis nenuilstamai veržiasi į priekį sukandę dantis ir suspaudę kumščius.

Ir viso to rezultatas tikrai įdomus ir smagus. Nieko labai ypatingo ar negirdėto Iceage nepasiūlo, bet groja tikrai kokybišką punk/post-punk. Skambesys kažkuo primena jau minėtuosius Wire. Panašus ir vokalas, ir gitarų skambesys. Pastarosios yra kone svarbiausias akcentas šiose dainose. Grojama keliais akordais, bet jos kuria tokią šaltą, šiek tiek agresyvią nuotaiką, kurios jokiame šiuolaikiniame albume nesurasi. Rimtai dirba ir būgnininkas, negailintis nei savęs, nei instrumento ir besidarbuojantis lazdelėmis iš visų jėgų. Jo partijos kartais vis tokios pat punk‘iškai primityvios, o kartais demonstruoja ir kur kas didesnę įtakų įvairovę.

Didžiausias Iceage trūkumas – unikalumo stoka. Jų besiklausant vis neapleidžia nujautimas, kad čia kažkas kažką mėgdžioja. Tiesą sakant, netgi nejučia susikuri vaizdą kaip užgimė šita grupė. Turėjo būti maždaug taip: keli draugai labai mėgo britų punk ir jos įkvėpti įkūrė grupę. Skandinavų grupių vokalistai paprastai turi tokį mielą, lengvai atpažįstamą akcentą, o šis gal net labiau primena britą... Keista. Gal net kiek groteskiška. Dainos irgi lyg kažkur jau girdėtos, sugrotos gal Wire, o gal kokių Mission of Burma.

New Brigade tikrai nėra pats originaliausias įrašas. Tačiau niekaip neišeina paneikti jo smagumo. Koncentruotas, energingas, pilnas gyvybės, jis puikiai pagauna tą 70-ųjų pabaigos nuotaiką ir leidžia nors trumpam pamiršti tokius „punk“ nesusipratimus kaip Blink-182 ar Green Day. Taigi tai pakankamai naudingas ir gaivus įrašas. Reikia nepamiršti, kad visi grupės nariai dar labai jauni, todėl laiko atrasti savo unikalų balsą dar turės. Kol kas telieka juos pasveikinti su tuo, kad pirmasis blynas toli gražu neprisvilo.

Įvertinimas: 7.8

Albumas: Brian Eno - Drums Between the Bells (2011)

Išskirtinis žmogus tas Brian‘as Eno. Labiausiai jis žinomas kaip „ambient tėvas“, nes būtent jo Discreet Music laikomas pirmuoju šio žanro pavyzdžiu. Labai stiprūs ir jo art rock įrašai tokie kaip Another Green World ar Before and After Science. Juose jis daugiausiai derino savo išrastąjį ambient su kiek tradiciškesniu skambesiu bei eksperimentų gausa. Išėjo tikrai dėmesio verti darbai, kuriuos būtina perklausyti jau vien savišvietos sumetimais. Ne ką mažiau Eno nuveikęs ir tarnaudamas kaip prodiuseris ar sesijų muzikantas. Jis prisidėjo prie David‘o Bowie, Talking Heads šedevrų, padėjo susiformuoti U2 skambesiui. Žodžiu, nuveikė be galo daug gerų ir naudingų dalykų. Tiesa, pastaraisiais metais kažkodėl susidėjo su Coldplay, bet tokiam žmogui tokį paklydimą galima ir atleisti. Nepamiršta jis ir savo solo karjeros. Štai dabar jis mums pristato ir naująjį savo albumą pavadinimu Drums Between the Bells.

Eno niekad nebuvo talentingas žodžių autorius. Tiesą sakant, žodžių jis net nemėgo. Jo albumuose jų arba iš vis nėra, arba yra labai nedaug. Todėl nenuostabu, kad šis įrašas yra koloboracija su poetu Rick‘u Holland‘u, kuris jam ir parašė visas eiles. Pagal sumanymą Drums Between the Bells yra spoken word stiliaus įrašas. Holland‘o poezija skaitoma įvairių asmenų (dažniausiai neturinčių nieko bendro su muzika), o po to visai tai apipinama Eno kompozicijomis. Vis dėlto viskas yra tarsi atvirkščiai. Pagrindinis dalykas šiuose kūriniuose yra muzika, o žodžiai tik ją papildo. Gaunasi toks savotiškas ambient su žodžiais. Juolabiau, kad patys žodžiai tikrai nėra kažkas super gudraus ir intelektualaus. Dažniausiai piešiamos kažkokios scenos, kurioms muzika suteikia spalvą ir prasmę.

Derinys visai įdomus, įrašas dažniausiai klausosi pakankamai lengvai. Tačiau tikrai ne visada. Ramesni epizodai nuteikia labai tegiamai, bet juos pakeičiantys greitesni susivirškina jau visai ne taip maloniai. Kažkokie robotiški, primityvios elektronikos garsai ausiai greičiau jau kelia diskomfortą negu nuostabą. Tokie kūriniai kaip „Glitch“ ar „Dow“ primena kokius stipriai nusivažiavusius Kraftwrek. Jie tikrai puikus kolektyvas, bet dabar juk jau nebe aštuntasis dešimtmetis ir tokios dainos skamba paprasčiausiai pernelyg mėgėjiškai. Iš tokio atlikėjo tikėtumeisi kur kas daugiau.  Norisi imti ir perjungti kitą dainą. Bėda ta, kad tokių yra kone pusė, tad visada rizikuoji pataikyti ant panašios.

Kaip jau buvo užsiminta, įrašą gelbėja ramūs, kone meditaciniai kūriniai. Tokie, kuriuose tyliai ir ramiai liejasi sintezatorių, styginių instrumentų, gitarų melodijos. O jeigu dar tinkamai parinktas balsas sugeba sukurti svajoklišką atmosferą... Klausaisi kokios „Pour It Out“ ir džiaugiesi.  Eno talentas kurti muziką „iš kito pasaulio“ yra nenuginčijamas. Tokie epizodai gaivina kūną ir sielą.

Drums Between the Bells yra neblogas albumas, bet jame yra tiesiog per daug silpnų, neužtikrintų momentų. Jame tikrai yra nuostabių kūrinių, bet juos skandina silpnesni. Vietomis Eno atrodo per daug pavargęs, neapsisprendęs. Kažin ar jis bus atsimenamas dėl šio įrašo. Gal nebent dėl atskirų jo dalių.

Įvertinimas: 6.5

Albumas: Coldplay - Every Teardrop is a Waterfall EP (2011)

Jeigu jums šio naujojo Coldplay įrašo pavadinimas pasirodė perdėm hiperbolizuotas ir pretenzingas, tai tuojau pat klaupkitės ant žemės ir atgailaukite. Bet kokia neigiama reakcija į šias tris dainas yra tikrų tikriausias nusikaltimas prieš žmoniją. Bent jau tokia išvada peršasi pasiskaičius komentarus po youtube klipukais. Kam jau kam, bet šiai britų ketveriukei gerbėjų tikrai netrūksta. O tarp jų yra ne tik jūsų šešiolikmetė kaimynė ar pusseserė, bet net ir toks žmogus kaip Pepas Guardiola (pikti liežuviai plaka, kad jis prieš 2008-09 sezono varžybas persirengimo kambaryje leisdavo ne ką kitą, o „Viva la Vida“). Naujojo albumo jie laukia jau treti metai. Ir, tikriausiai, tuoj sulauks, nes Coldplay jau spėjo pristatyti EP pavadinimu Every Teardrop Is A Waterfall.

Nuo savo paprasto, jautraus, bet visai mielo stiliaus, dėl kurio ir išgarsėjo, Coldplay atsimetė su ketvirtuoju kūdikiu Viva la Vida. Pasitelkę į pagalbą visur suspėjantį Brian Eno, jie sukūrė kur kas popsiškesnį, lengvesnį, smagesnį albumą, kuris ne tik, kad neatbaidė senųjų, bet dargi pritraukė tuntą naujų gerbėjų. Iš visko sprendžiant, penktasis grupės darbas bus kažkuo panašus, tik gal dar labiau leisis į naujai atrastus klonius. Juk ir prodiuseris tas pats, ir stilius toks pats (o tikriau netgi labiau) spalvingas. Bent jau taip aiškėja perklausius šias tris naujas dainas.

Titulinis kūrinys, ko gero, yra labiausiai pop iš visų, kuriuos Coldplay kada paleido į pasaulį. Ritmas kažkuo primena jau minėtąją „Viva la Vida“. Ta pati pretenzija į epiškumą, tie patys įkvėpti bandantys žodžiai. Pridėta tik elektrinės gitaros riff‘as, šiek tiek linksmesnė būgnų partija (klipe būgnininkas toks užsivedęs, kad net kiek juokinga darosi) ir linksmesnė atmosfera. Daina vasarai tikrai tinkama ir radijo topuose greičiausiai kils labai aukštai. Vis dėlto nieko naujo jinai nepasiūlo, gal tik vykusiai sukuria įspūdį, kad besistengiant būti „savitais ir ypatingais“ gali šiek perspausti ir gauti kone kičinį variantą (čia jau aliuzija į dainos vaizdo klipą).

„Major Minus“ neabejotinai įdomiausias šio EP momentas. Labiausiai jį puošia akustinių gitarų riff‘as, kažkuo primenantis neištobulintą Radiohead‘ų „I Might Be Wrong“ versiją, ir toks smagus, paprastas priedainis (cituoju): „ooh-oooh-oooh, ooh-oooh-oooh-ooh“. Kažkuo labai kabinantis motyvas, o ir grupė čia skamba kažkaip vyriškiau, tvirčiau. Tokių dainų iš Coldplay norėtųsi daugiau.

Tačiau kaip Chris‘as Martin‘as susilaikys nepadainavęs ir kokios saldžios dainelės. Juk reikia kokią paauglę pravirkdyt... Kaipgi be to? Noras gal ir sveikinantis, bet šiuo atveju jis duoda gana banalų rezultatą kodiniu pavadinimu „Moving To Mars“. Kažkur jau girdėtas pianinas, labai švelnus balsas, dainos viduryje prabundantys būgnai... Ir tokie žodžiai: „8 to 9, 9 to 10 
We are meeting for the first time. We might never meet again you and me. We are meeting for the first time can't you see 7-6-5-4-3“. Sena gera „Amsterdam“ įtikindavo kur kas labiau.

Coldplay keičiasi. O permainos būna tik dviejų rūšių. Šis ketvertukas nusprendė žengti pop kryptimi. Tai jų apsisprendimo teisė. Tačiau būkim biedni, bet teisingi – jų muzikai kokybės tai tikrai neprideda.

Įvertinimas: 5.5

Albumas: Washed Out - Within and Without (2011)

Kartais jau taip būna, kad pamatai kokio nors albumo viršelį ir sau pagalvoji: gal visai reikėtų jo pasiklausyti... Tačiau čia tik tarp kitko. Ernest Greene yra dar vienas pavyzdys kaip internetas su visais savo myspace‘ais ir tinklaraščiais padeda prasimušti naujiems atlikėjams. Jo savo kambaryje kurtos ir įrašytos dainos labai greitai pasklido virtualiojoje erdvėje bei surado savus gerbėjus. Galiausiai sutartį jam pasiūlė ir viena didesnių indie (bent jau kol kas) kompanijų Sub Pop. Griebkime debiutinį Within and Without ir įvertinkime vertas jis to šiuršulio ar nelabai.

Washed Out kuriamos muzikos stilių apibūdinti toli gražu nėra paprastas uždavinys. Tai lyg ir lo-fi kokybės synth pop, bet toks apibrėžimas juk, galima sakyti, prieštarauja pats sau. Čia, norom nenorom, tenka pagalbon pasitelkti vos prieš kelis metu užgimusį terminą – chillwave. Regis, prie jo teks priprasti, nes pastaraisiais metais pasirodė visas tuntas šiam naujam žanrui priskirtinų grupių ir atlikėjų. Ir Within and Without labai lengvai gali tapti jo etalonu. Jame surandi viską, ko tikėtumeisi iš įrašo pažymėto tokia etikete: ne pati geriausia garso kokybė; daug ir įvairių sample‘ų, sintezatorių garsų; pakeistas vokalas; svajinga, kone ambient‘iška, atmosfera; lengvos, įsimenančios melodijos.

Tokio stiliaus albumai paprastai turi vieną didelį minusą – yra pernelyg nuobodūs. Dainos juose lyg ir neblogos, bet paprasčiausiai trūksta įvairovės. Gal čia dėl tos interneto prigimties – juk į jį paprastai metamos pavieniai bandymai. Vis dėlto, kai turimą medžiagą tenka suklijuoti į vientisą albumą, išryškėja jų paprasčiausias vienodumas. Washed Out tokios nelaimės pavyksta išvengti. Taip, stilistinės įvairovės čia tikrai nerasite, visos devynios dainos – tai tas pats chilwave. Tačiau kiekviename kūrinyje yra ir kažkas savito, išryškinamas koks nors bruožas, kurio nerasi kituose. Pavyzdžiui titulinė „Within and Without“ turi tokio trip-hop‘iško šarmo, „Amor Fati“ galėtų būti ir radijo stočių hitu (jeigu tik kas ją ten grotų...). Aiškiai jaučiasi ir tai, kad Ernest Greene įkvėpimo semiasi ne iš vieno muzikinio stiliaus. Jo vokale labai dažnai girdi shoegaze būdingą svajingumą, tarsi atsklindantį iš kokios tolimos vietos (gal ne tokį kvapą gniaužiantį kaip My Bloody Valentine „Sometimes“, bet vis tiek...), o kai kurios dainos byloja ir apie dream pop įtakas („A Dedication“).

Žinoma, didžiausias Within and Without turtas – jo nuostabi atmosfera. Sunku būtų surasti geresnį albumą ramiam vėlyvam vakarui. Šis įrašas suteiks malonumo tiek žvelgiant į sieną, tiek skaitant knygą, tiek ramiai vaišinantis su draugais. Iš šių dainų sklinda ramybė, romantika, grožis. Gal tik klausant „Amor Fati“ norisi pritarti balsu, visi kiti kūriniai paprasčiausiai verčia ramiai linguoti ir nežymiai šypsotis. Žodžiu, patikrintas senamadiškas klausymo malonumas.

Chillwave – žanras kūdikis, skaičiuojantis pirmuosius savo egzistavimo metus. Jo scenoje vis dar gausu broko, neapibrėžtumo, bet Washed Out su šiuo įrašu tarsi nubrėžia gaires savo kolegoms. Jis sukūrė albumą išsivaduojantį iš žanro ribotumo, neabejotinai surasiantį klausytojų iki tol apie jokį ten chillwave negirdėjusių, bei neišvengiamai sulauksiantį plataus pripažinimo.

Įvertinimas: 8.8