Jungtinėje Karalystėje visada
buvo ir bus grupių, kurioms taip ir norisi prilipdyti būdvardį „britiška“. Tokių
kolektyvų muzikoje labai aiškiai juntama šiai salai būdingų savybių rinktinė:
šiek tiek niūrumo, šiek melancholijos ir šiek tiek snobiškumo. Los Compesinos! kažkaip labai gražiai
įsipaišo į šį kontekstą. Nors pavadinimas lyg ir turėtų kelti aliuziją į
ispanijas ar pan., bet tuom čia viskas ir pasibaigia. Pati muzika – britiška visa
savo esybe. Naujasis Hello Sadness jokia ne išimtis.
Iš savęs laužti kažką subtilaus
ir įmantraus Los Compesinos! net ir nebando. Jie groja labai paprastą indie
roką, paremtą gitaromis ir skambiais priedainiais. Tiesa, viskas atliekama
tikrai labai kokybiškai ir profesionaliai, savitumo irgi esama, tad jų
klausytis tikrai nebūna nuobodu. Žinoma, tai tikrai nėra ta grupė, kuri pakeis
jūsų gyvenimą, bet malonių akimirkų suteikti ji tikrai gali. Juolabiau, kad
kolektyvas tikrai nestokoja nuoširdumo ir energijos.
Gal todėl ir šiek tiek keista,
kad albumas turi būtent tokį o ne kitokį pavadinimą. Jį net galima pavadinti
klaidinančiu. Žmogus tikiesi ramaus albumo, kuriame dominuotų melancholiškos,
skausmo persmelktos baladės, bet gauni šiek tiek nusivilti. Hello Sadness jus
pasitinka giedria nuotaika spinduliuojančia „By Your Hand“, kurios skanduotę
primenantis priedainis užkabina net prieš tavo valią. Panašiai skamba ir visos
likusios įrašo dainos. O ypač pirmoji jo pusė.
Tad kur tas liūdesys? Jo šiek
tiek visgi esama. Dainų žodžiai iš tikrųjų turi šiokį tokį melancholijos
užtaisą. Vokalistas padainuoja ir apie pavydą, ir apie išsiskyrimą, ir apie
sudužusią širdį, ir dar apie šį bei tą. Visgi albume kur kas daugiau vilties, nei
paties liūdesio. Jaunatviškas entuziazmas vis tiek paima viršų. Štai ir
titulinė daina spinduliuote spinduliuoja energija ir užsidegimu. Kaip ir likę
kūriniai. Los Compesinos! pristabdo tik kelis kartus: trumpiausioje „Hate For
The Island“ ir uždarančioje „Light Leaves, Dark Sees pt.II“. Visa kita – drąsus,
jaunatviškas veržimasis pirmyn. Jis visai neblogai įtikina ir keturiasdešimt
albumo minučių prabėga lengvai ir maloniai.
Tiesa, nesunku įžvelgti ir kelis
trūkumus. Los Compesinos! kompozicijos tikrai nėra kažkokios primityvios, bet
nėra jos ir labai novatoriškos. Tiksliau, jos visos tarsi ir šviežios, ir tuo
pat metu jau kažkur girdėtos. Todėl Hello Sadness dažnai klausytis nelabai
norisi. Čia kaip su kokiu Juozu Erlicku: kartais, nedidelėmis porcijomis labai
skanu, bet padauginus... Galų gale, labai abejoju, ar po kelių metų dar
prisiminsiu šį įrašą. Nėra jis labai laikiškas, bet paprasčiausiai tokios
muzikos visada galėsi susirasti neįdėjęs per daug pastangų.
Taigi Hello Sadness nėra kažkuo
išskirtinis ar privalomas perklausyti. Tačiau tai tikrai yra kokybiškas ir
maloniai susiklausantis darbas. Tiesiog norintiems pasiklausyti gero indie roko
Los Compesinos! dainos bus kaip tik.
Įvertinimas: 7.5
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą