Albumas: The Black Keys - El Camino (2011)

Kai kiek anksčiau šiemet apie savo pasitraukimą nuo scenos pranešė The White Stripes, buvo sunku neliūdėti. Atrodė, kad kitos grupės, taip sėkmingai besiklaujančios minimalistiniu, nenupoliruotu skambesiu, bei gaivališka energija, nėra ir būti negali. Liūdesio akimirkoje žmogus dažnai sutirštini spalvas. Juk štai amerikiečių duetas The Black Keys kažką panašaus daro jau ilgus metus. Gal jų diskografijoje ir nėra kiekvienam paaugliui girdėtų hitų, bet tai nei kiek nekeičia fakto, kad jie kuria velniškai gerą ir kokybišką muziką. Naujasis El Camino tai tik dar sykį patvirtina.

The Black Keys žengė kiek rizikingą žingsnį. Nuo, ko gero, iki šiol sėkmingiausio jų darbo Brothers pasirodymo praėjo vos metai. Šiais laikais albumus tokiais intervalais retai kas leidžia. Gal kas pasakytų, kad duetas tiesiog nori likti ant bangos, bet pasiklausius El Camino taip tikrai neatrodo, nes tai visai kitoks albumas nei Brothers. Jis lengvesnės nuotaikos, nerūpestingesnis, gerokai laisvesnis. Vyrukai tarsi nutarė atsipalaiduoti nuo su Brothers susijusios įtampos ir prigrojo vienuolika dainų savo malonumui. Ir mūsų, savaime suprantama. El Camino savo pirmtakui niekuom nenusileidžia, o neretai pasirodo net ir geresnis.

Dueto įtakos ir sentimentai jų dainose juntami aiškiau nei aiškiai. The Black Keys mėgsta bliuzą ir garažinį roką, nespjauna ir psichodeliką. Būgnus jie tranko iš širdies, užkrečiančius, agresyvius gitaros riff’us groja akmeniniais veidas. Savitumo jiems dar prideda šiek tiek penkiasdešimtųjų rokenrolo motyvų (“Lonely Boy”), bei vienas kitas meksikietiškas motyvas (“Run Right Back”). Žinoma, vyrukai į pagalbą pasitelkia ir kviestinius muzikantus, bet klausant jų dainų labai aiškiai jauti, kad visa ko pagrindas yra būgnai ir elektrinė gitara. Visa kita – tai tik priedas, skirtas įvairovei padidinti.

El Camino primena kokį nenugludintą brangakmenį. Gitaros ūžia, būgnų partijos irgi ne visada iki galo išbaigtos. Tačiau tai nei kiek nekliūna. Atvirkščiai. Albumo dainos atrodo tokios gyvos, natūralios lyg būtų grojamos kur nors garaže. Grupė nevaržo savęs, leidžia sau paeksperimentuoti, kartais pasileidžia į improvizacijos platybes. Tempas ir nuotaika, keičiasi lengvai ir natūraliai. Štai labai ausiai miela “Little Black Submarines” lyg ir prasideda kaip akustinė baladė, bet nejučia patampa epišku kūriniu su didžiuliu energijos užtaisu. Žodį “energija” kalbant The Black Keys apskritai tenka vartoti taip dažnai, kad jis net subanalėja. Tačiau niekaip kitaip neišeina apibūdinti tos auros, kurią jie sukuria aplink save. Gražiausia yra tai, kad duetas nesidrasko lyg kokie paaugliai, kurie tik sukelia daug triukšmo dėl nieko. Jiems visa tai išeina tiesiog natūraliai.

Reikia pasakyti, kad El Camino kur kas šviesesnis albumas nei Brothers. Pastarajame tikrai būtų sunku išsivaizduoti tokias dainas kaip „Nova Boy“. Tačiau tai jokiu būdu nėra trūkumas. Duetas čia tiesiog parodo kitokią savo pusę. Apskritai šiame albume jie tiesiog atrodo labiau atsipalaidavę, besimėgaujantys tuom, ką daro.

Nieko daugiau ir nebepridursi: The Black Keys įrašė dar vieną puikų albumą, kuris dažnam gali tapti mėgstamiausiu grupės darbu. El Camino nei akimirkai nepraranda savo intensyvumo, lengvumo, užtikrintumo. Klausymo malonumas po kurio gal net paklausite: „Kas tie The White Stripes? Aš pamiršau...“

Įvertinimas: 8.5

Albumas: Los Compesinos! - Hello Sadness (2011)

Jungtinėje Karalystėje visada buvo ir bus grupių, kurioms taip ir norisi prilipdyti būdvardį „britiška“. Tokių kolektyvų muzikoje labai aiškiai juntama šiai salai būdingų savybių rinktinė: šiek tiek niūrumo, šiek melancholijos ir šiek tiek snobiškumo. Los Compesinos! kažkaip labai gražiai įsipaišo į šį kontekstą. Nors pavadinimas lyg ir turėtų kelti aliuziją į ispanijas ar pan., bet tuom čia viskas ir pasibaigia. Pati muzika – britiška visa savo esybe. Naujasis Hello Sadness jokia ne išimtis.

Iš savęs laužti kažką subtilaus ir įmantraus Los Compesinos! net ir nebando. Jie groja labai paprastą indie roką, paremtą gitaromis ir skambiais priedainiais. Tiesa, viskas atliekama tikrai labai kokybiškai ir profesionaliai, savitumo irgi esama, tad jų klausytis tikrai nebūna nuobodu. Žinoma, tai tikrai nėra ta grupė, kuri pakeis jūsų gyvenimą, bet malonių akimirkų suteikti ji tikrai gali. Juolabiau, kad kolektyvas tikrai nestokoja nuoširdumo ir energijos.

Gal todėl ir šiek tiek keista, kad albumas turi būtent tokį o ne kitokį pavadinimą. Jį net galima pavadinti klaidinančiu. Žmogus tikiesi ramaus albumo, kuriame dominuotų melancholiškos, skausmo persmelktos baladės, bet gauni šiek tiek nusivilti. Hello Sadness jus pasitinka giedria nuotaika spinduliuojančia „By Your Hand“, kurios skanduotę primenantis priedainis užkabina net prieš tavo valią. Panašiai skamba ir visos likusios įrašo dainos. O ypač pirmoji jo pusė.

Tad kur tas liūdesys? Jo šiek tiek visgi esama. Dainų žodžiai iš tikrųjų turi šiokį tokį melancholijos užtaisą. Vokalistas padainuoja ir apie pavydą, ir apie išsiskyrimą, ir apie sudužusią širdį, ir dar apie šį bei tą. Visgi albume kur kas daugiau vilties, nei paties liūdesio. Jaunatviškas entuziazmas vis tiek paima viršų. Štai ir titulinė daina spinduliuote spinduliuoja energija ir užsidegimu. Kaip ir likę kūriniai. Los Compesinos! pristabdo tik kelis kartus: trumpiausioje „Hate For The Island“ ir uždarančioje „Light Leaves, Dark Sees pt.II“. Visa kita – drąsus, jaunatviškas veržimasis pirmyn. Jis visai neblogai įtikina ir keturiasdešimt albumo minučių prabėga lengvai ir maloniai.

Tiesa, nesunku įžvelgti ir kelis trūkumus. Los Compesinos! kompozicijos tikrai nėra kažkokios primityvios, bet nėra jos ir labai novatoriškos. Tiksliau, jos visos tarsi ir šviežios, ir tuo pat metu jau kažkur girdėtos. Todėl Hello Sadness dažnai klausytis nelabai norisi. Čia kaip su kokiu Juozu Erlicku: kartais, nedidelėmis porcijomis labai skanu, bet padauginus... Galų gale, labai abejoju, ar po kelių metų dar prisiminsiu šį įrašą. Nėra jis labai laikiškas, bet paprasčiausiai tokios muzikos visada galėsi susirasti neįdėjęs per daug pastangų.

Taigi Hello Sadness nėra kažkuo išskirtinis ar privalomas perklausyti. Tačiau tai tikrai yra kokybiškas ir maloniai susiklausantis darbas. Tiesiog norintiems pasiklausyti gero indie roko Los Compesinos! dainos bus kaip tik.

Įvertinimas: 7.5