Albumas: Marissa Nadler - Marissa Nadler (2011)

Yra tokios muzikos, kuriai negali būti abejingas. Ji arba tau patinka, arba ne. Jeigu priklausai pastariesiems bei nesi visiškas stačiokas, tai tau telieka pripažinti, kad pirmieji irgi turi skonį, tik kad nutolusį nuo tavojo. Kažkodėl manau, kad Marissa‘os Nadler dainas kaip tik ir galima priskirti tokiai kategorijai. Ji iš tikrųjų arba užkabina, arba varo nuobodulį. Todėl ir jos Self-titled albumas vieniems patiks, o kitų bus tuojau pat ištrintas. Pabandykime pasiaiškinti, kokių atvejų bus daugiau.

Jo klausytis nusprendžiau turbūt todėl, kad esu labai didelis Joannos Newsom pernykščio Have One On Me gerbėjas, ir iki šiol beviltiškai ieškau kažko bent kiek prilygstančio jam. O Nadler ir Newsom muziką tikrai galima lyginti. Kaip ne kaip jos abi slepiasi po terminu freak folk, kuriuo paprastai pakrikštijami atlikėjai niekaip neįtelpantys į tradicinio folk rėmus. Vis dėlto toks lyginimas tikrai ne Nadler naudai. Jos ir balsas ne toks įdomus, ir kompozicijos ne tokios sudėtingos, o ir šiaip viskas gerokai paprasčiau – pradedant žodžiais ir baigiant melodijomis. Nadler kūryba kur kas tradiciškesnė, jautresnė, saldesnė, o sykiu ir nuobodesnė.

Atlikėjos pagrindinis instrumentas – akustinė gitara. Ja ji kurias ramias, nesudėtingas melodijas savo eilėms, kurios paprastai yra skirtos kažkam. Pavyzdžiui kokiam tai Mažajam karaliui („Little King“). Kitais kartais taip ir nesuprasi į ką ten kreipiamasi. Čia jau turbūt jos asmeninio gyvenimo peripetijos... Visa dažniausiai apipinama kitais instrumentais – tradiciniais būgnais, bosu, elektrinėmis gitaromis, bet pasigirsta ir šiek tiek sintezatorių, pianino. Jie lyg ir prideda įrašui įvairumo, bet kartais pagalvoji, kad buvo visai galima apsieiti ir bė jų. Akustiškai sugrotos dainos gal net būtų skambėjusios asmeniškiau ir intymiau.

Nadler balsas tikrai nėra kažkoks išskirtinis, bet jame yra tokio unikalaus svajingumo. Jis turi savybę pasigauti tave ir nunešti kažkur toli. Paprasčiau ir proziškiau tariant, mintimis nuklaidinti kažkur kitur. Muzika tarsi tampa aplinkos detale, ne reikšmingesne už paukščių čiulbėjimą anapus lango. Tai padaro Self-titled dainas puikiomis teigiamo emocinio fono kūrėjomis.

Tačiau šiam įrašui trūksta paprasčiausio universalumo. Jam niekaip nepavyksta peržengti savo žanro ribų. Folk ar freak folk mėgėjams šie vienuolika kūrinių tikrai neprailgs, bet prisivilioti ne-etatinių šio žanro klausytojų Nadler vargu ar pavyks.

Self-titled visai įdomus įrašas, dainos pakankamai stiprios, o atlikėjos balsas įdomus ir savotiškas, lengvai atpažįstamas. Įrašas tikrai suras savo klausytoją, bet vargu ar metų pabaigoje jis pateks į geriausiųjų sąrašus.

Įvertinimas: 7.4

How To Dress Well - Just Once EP (2011)

Ar girdėjote pernykštį šio vieno žmogaus projekto debiutą Love Remains? Jeigu ne, tai nepasididžiuokite ir paklausykite. Tai labai nepretenzingai, naudojantis elementariausiomis prriemonėmis įrašytas albumas. Dainuojama lyg ir R&B maniera, bet Tom Krell(toks po pseudonimu besislepiančio žmogaus vardas) iš tikrųjų gerokai peržengia šio žanro ribas. Lo Fi skambesys, psichodeliška atmosfera ir ambient jausmas paverčia jo kuriamą muziką išties ypatinga. O dabar jis mus džiugina ir naujutėlaičiu Just Once EP – tikrai be galo gražia muzikos porcija.

Įrašą sudaro keturios dainos, trys iš kurių buvo ir debiute, bei vienu šviežiu kūriniu. Tačiau neapsigaukite – Tom Krell tikrai nesikartoja. Jau ir girdėtosios dainos skamba visiškai kitaip, tiesiog sunkiai atpažįstamai. Visas burtas slypi skliausteliuose įrašytuose žodžiuose – „Orchestral Version“. Visos dainos papuoštos styginių aranžuotėmės. Ir jos sukurptos tikrai ne tingiai. Atvirkščiai, jos labai sėkmingai galėtų būti klausomos ir atskirai, bet sumaišytos su subtiliu atlikėjo balsu sukuria tiesiog magišką derinį.

Dainos labai stiprios. Jose tikrai yra kažkas išskirtinio. Emocingas, tarsi persmelktas gilaus skausmo vokalas; silpnas, bet tvirtas ir užtikrintas ritmas; labai vykusios styginių partijos į vientisą lydinį sukrenta tarsi savaime. Nuotaika tamsi (trys dainos pavadintos „Suicide Dream“), ji įsiurbia, užvaldo.  Apskritai, šio įrašo vienintelis trūkumas yra tas, kad jis labai jau greitai pasibaigia.

Nežinia ar How to Dress Well kuria planus planuoja išleisti visą panašaus stiliaus albumą. Belieka tik tikėtis, kad taip. Tai tikrai būtų labai labai įdomus įrašas.

Įvertinimas: 8.4

Junior Boys - It's All True (2011)

Vieša paslaptis yra tai, kad moderniosios muzikos istorijoje nebuvo baisesnio dalyko už 80-ųjų pop sceną (kita vertus, mes lyg ir vejamės…). Tas dešimtmetis išskirtinis tuom ir išskirtinis, kad gana aiškiai atskyrė populiariąją muziką nuo alternatyviosios. Taip ir išėjo, kad kažkur pogrindyje grodavo tokie nuostabūs kolektyvai kaip My Bloody Valentine ar Pixies, bet radijo, televizijos ir masių dėmesys vis tiek buvo skirtas atlikėjams, kurių vardų dabar nelabai kas ir prisimena. Savotiškas vidurys tarp šių dviejų kraštutinumų buvo žanras pavadinimu synth pop. Šioje muzikoje, tegu populiarioje, bei ir diskotekose grojamoje, buvo šis tas gilesnio, subtilesnio. Nuo synth pop juk pradėjo ir stebukladariai Talk Talk, vėliau išradę tokį žanrą kaip post-rokas. Jų nemirtingąją “It’s My Life” tikrai esate girdėję. Iš synth pop įkvėpimo semiamasi ir šiais laikais. Šiemet tai jau demonstravo australai Cut Copy, o štai dabar jiems įkandin seka ir kanadiečiai Junior Boys su savuoju It’s All True.

Dueto muzika pasižymi tokia savotiška elegancija. Viskas plaukia taip ramiai, lengvai, tyliai, subtiliai. Kliaujamasi ne tiek ritmu, kiek melodija. Ji sukuriama sintezatoriais, o po to jie tarsi apipinami įvairesniais garsais. Išgirsi čia ir šiek tiek eksperimentinių elektroninių garsų, ir gitarų, ir metalofono cinksėjimų, ir dar daug visko. Vokalistas Jeremy Greenspan dainuoja užtikrintai ir išraiškingai. Dažniausiai apie jau ne sykį nagrinėtus dalykus pvz. jausmus ir panašiai.  Frazės lyg ir kažkur jau girdėtos, bet nėra tokios jau ir lėkštos, o prie bendros lengvos albumo nuotaikos netgi ir visai tinka.

Reikia pripažinti, kad stipriau skamba šiek tiek lėtesni, melancholiškesni epizodai, tokie kaip „Playtime“ ar „The Reservoir“. Juose tas kokybiškas, bet gal kiek saldokas vokalas ir švelnios bei išmoningos sintezatorių linijos taip gražiai susipina į vientisą lydinį, kad tampa nebeaišku, kas ką papildo. Tuo tarpu bandant sukurti kažką greitesnio, galbūt tinkamo šokių aikštelei, iškyla šiek tiek problemų. Tokios dainos kaip „Kick the Can“ gal ir nėra tokios prastos, bet prieš anksčiau minėtasias atrodo kiek nuobodokai ir skurdokai. Daug geriau viskas skamba, kai pabandoma pasiekti šiokį tokį balansą. „A Truly Happy Ending“ ir viso įrašo pažiba – ilgoji „Banana Ripple“ savyje sutalpina ir sveikai melancholišką nuotaiką, ir pasišokimui visai tinkamus pagrojimus.

Kažkodėl norisi sakyti, kad „It‘s All True“ yra šiek tiek per ilgas. Gal tos penkiasdešimt su trupučiu minučių iš tikrųjų yra per daug, nes kažkuriuo momentu viskas tarsi nusėda, staiga prarandi koncentraciją, pagauni save užsiimantį bet kuo, tik ne muzikos klausymu.  Tokia duobelė atsiranda maždaug po „The Reservoir“ ir iš jos išvelka tik jau minėta uždarančioji „Banana Ripple“. Tą lengvumo pojūtį, kuriuo spinduliuoja įrašo pradžia, duetas vėliau tarsi kažkur pameta. Ir tai šiek tiek nuvilia, nes pirmieji epizodai nuteikia išties viltingai.

It‘s All True tikrai nėra kažkoks labai išskirtinis reikalas, bet išklausyti jo vis tiek verta. Nors ir menkinamas silpnesnių momentų, jis turi savyje keletą tikrai puikių dainų, leisiančių tiesiog atsipalaiduoti ir pasimėgauti gera, lengva muzika.

Įvertinimas: 8.0

Albumas: Bon Iver - Bon Iver, Bon Iver (2011)

Kas negirdėjo albumo For Emma, Forever Ago ir po juo besislpiančios istorijos..? Žmogus vardu Justin D. Vernon išsiskyrė su savo mergina bei grupe, ir liūdesio apimtas pasitraukė į nuošalią, šaltą trobelę, kurioje ir įrašė tas devynias dainas pamažu išgarsinusias jį visame pasaulyje. Ko jums ne pasaka su laiminga pabaiga? Ir iš tikrųjų Bon Iver muzika kažkuo tikrai priminė pasaką, nes tarsi ataidėdavo iš kito pasaulio. Tokio kur kas subtilesnio. Tačiau nuo debiuto pasirodymo praėjo jau ketveri metai, per kuriuos jau tikrai išsiilgta kažko naujo. Ir pagaliau šie norai įgyvendinti. Pakalbėkime apie naująjį Bon Bon, Bon Iver.

Jeigu For Emma, Forever Ago buvau labai žiemiškas įrašas, kuriame tiesiog galėjai kone fiziškai jausti Vernon‘o kūną ir sielą stingdantį šaltį, tai Bon Iver, Bon Iver jau kvepia tikrų tikriausiu pavasariu. Jame kur kas daugiau optimizmo, lengvumo, grakštumo. Net ir viršelis, kažkuo primenantis tradicinius japonų paiveikslus, tarsi byloja apie tai, jog albumo turinys šiek tiek kitoks. Tačiau nėra nukrypstama ir kažkur labai toli. Melancholiška dvasia vis dar išlaikyta, o išgirdęs jau pirmuosius bet kurios dainos akordus lengvai atpažįsti, kas juos groja.

Į Bon Iver, Bon Iver sudėta dešimt dainų, kurios visos pavadintos kokio nors miesto ar miestelio vardu. Galbūt tai vietos, kurios suteikė įkvėpimo būsimiems kūriniams, o gal kažkuo asmeniškai svarbios J. Vernon‘ui. Kaip ten bebūtų, jų beklausydmas tarsi gauni pakeliauti ir nuspręsti, kurios vietos tau labiausiai patiko. Jos visos gana skirtingos, bet sykiu ir kažkuo panašios. Visur tas pats jautrus vokalas, rami, svajinga atmosfera.

Kelionė prasideda „Perth‘e“, kurio įžanga su iš kažkur labai toli atklystančiomis gitaromis išsyk prikausto dėmesį, priverčia pasakyti sau „aš šitą daiktą išklausysiu iki galo“. Apskritai Bon Iver, Bon Iver nuo savo pirmtako skiriasi kur kas įvairesnėmis ir turtingesnėmis instrumentuotėmis. Pirmajame albume daugiausiai naudoda akustinė gitara ir balsas, tuo tarpu čia skamba ir pianinas, ir sintezatoriai ir šiek tiek styginių bei pučiamųjų. Tačiau tas intymumo jausmas taip puošęs debiutą, galima sakyti, visai neišnyko. Atvirkščiai, kartais šis įrašas skamba dargi asmeniškiui. Dainų žodžiuose Vernon‘as grįžta į savo vaikystę, arba tiesiog šiaip apmąsto savo gyvenimą.

Bon Iver, Bon Iver – labai išbaigtas albumas. Akivaizdžiai juntama, kad prie jo dirbta labai ilgai, ieškota to vienintelio tinkama garso, vienintelio žodžio. Ir priimti sprendimai atrodo esantys teisingi. Tarkim labai įdomiai išpręsta perėjimo nuo pirmojo singlo „Calgary“ prie kur kas ramesnės uždarančiosios „Beth/Rest“. Jos paprasčiausiai sujungtos trumpu instrumentiniu epizodu „Lisbon, OH“, kuris pats iš savęs gal ir visai neįsimenantis, bet puikiai pagauna viso albumo nuotaiką ir paruošia klausytoją pabaigai.

Tačiau tas išbaigtumas savotiškai ir erzina. Viskas šiame įraša taip gražu, iščiustyta ir saldu, kad kartais net koktu darosi. Neretai tas vokalo jautrumas ima rodytis perdėtas. Jautiesi tarsi kažkas per prievartą norėtų suvirpinti tavo širdį. Tarytum priblokšti savo grožiu ir būtų pagrindinis albumo tikslas. O taip norėtųsi nors šiek tiek pykčio ar kančios, emocijų, kurias galėjai rasti debiuto kūriniuose „Skinny Love“ bei „The Wolves (Act I and II)“. Todėl Bon Iver, Bon Iver yra ir šiek tiek nuobodesnis.

Vis dėlto niekaip neišeina paneigti fakto, kad tai tikrai stiprus darbas. Jis puikiai pratęsia Bon Iver karjerą, nemėgdžioja debiuto, o sėkmingai sukuria savo savitą pasaulį. Rudenį ir žiemą jis klausysis dar maloniau nei dabar.

Įvertinimas: 8.5

Albumas: Fucked Up - David Comes To Life (2011)

Vienas puikesnių praeitų metų įrašų neabejotinai buvo hardcore punk grupės Titus Andronicus epas The Monitor. Grupė iš Naujojo Džersio taip įtaigiai trankė būgnus, pjaustė gitaras ir iki užkimimo rėkė į mikrofoną, kad  norom nenorom užsinorėdavai ilgesnių plaukų, kuriais galėtum plaikstytis iš entuziazmo kratant galvą. Maža to The Monitor pasižymėjo ir žodžių intelektualumu, o visas dainas vienijo bendra koncepcija. Tiesiog puikus įrašas. O kol Titus Andronicus šiek tiek ilsisi ir, reikia manyti, pradeda dirbti prie naujos muzikos, iš jų estafetės lazdelę perima šiauriniai kaimynai -  kanadiečių kolektyvas tiesmuku pavadinimu Fucked Up, kuris pasauliui pristato ne ką mažiau ambicingesnį David Comes To Life.

Ne taip dažnai išgirsi, kad punk ar hardcore punk grupė imtųsi kurti roko operą. Gal žanro etika tai daryti nelabai leidžia. Tačiau Fucked Up išdrįso imtis šios nelengvos misijos. Taip, koncepcija nėra labai griežta, bet istoriją tikrai galima sekti (jeigu tik, žinoma, pavyks lengvai suprasti ką ten krokia grupės vokalistas). David Comes To Life lyg ir pasakoja meilės istoriją tarp pagrindinio veikėjo Deivido(!) ir Veronikos. Ir pasakojama ji labai talentingai ir... na, romantiškai! Lai nesuklaidina klausytojo tas agresyvumas ir frustracija, kuri tik šiek tiek paslepia tą žodžių grožį ir lyriškumą. Veikėjai susipažįsta prie fabriko, kur dirba Deividas. Veronika pasirodo esanti kairiųjų aktyvistė dalijanti gatvėje atsišaukimus. Ir prasideda: “Hello, my name is David, your name is Veronica, let’s be together, let’s fall in love. Hello, my name is David, your name is Veronica - let’s be together, until the stars go out.” Labai vykęs sprendimas į pagalbą pasikviesti ir kviestinių vokalisčių (tarp jų ir gražioji Cults pusė), kurios savo balsu suteikia albumo atmosferai daugiau subtilumo. Jos dainuoja: „Hello, your name is David, I am Veronica, let’s be together, until the water swallows us.
Hello, you must be David, I am Veronica - let’s be together, until we’re all finally crushed.” Šių dviejų žmonių jausmai ir vystosi visos istorijos metu. Išduosiu, kad toliau viskas jau tampa nebe taip romantiška, bet tikrai ne ką mažiau įdomu. Čia įsipina ir daugybė kitų temų – politika, sociologija, filosofija etc.. Kontrastas iš tikrųjų įstabus. Viena vertus pati muzika tarsi ir yra chaotiška, gaivališka su stipriu primityvumo pojūčiu, bet tuo pat metu žodžiai byloja apie didžiulę šios grupės erudiciją ir interesų spektrą.

Kad jau prakalbom apie pačią muziką... Jos šiame albume yra daug. Iš viso aštuoniolika dainų, kurios išsitęsia beveik iki aštuoniasdešimties minučių. Tačiau nepaisant to David Comes To Life tikrai neprailgsta ir nepradeda varginti. Nors tas minėtasis chaosas ir gaivališkumas išlieka visą laiką, bet prie jo pripratus imi šiose dainose įžvelgti ir daug daugiau. Ir tai ne tik puikūs žodžiai, bet ir įdomios gitaros melodijos (iš viso jų džeržgia bent kokios trys, bet viena visąlaik yra pagrindinė, tarsi nurodo kryptį likusioms), stiprios būgnų partijos bei kažkuo pakerintis vokalisto užsidegimas ir ryžtas. Po chaosu iš tikrųjų slypi tvirtos struktūros dainos, kurios nesikartoja – kiekviena turi kažką savitesnio, išskirtinio.

Nuo grupę išgarsinusio 2008-ųjų The Chemistry of Common Life laikų stipriai pasistūmėta į priekį. Čia mažiau blaškomasi, mažiau perteklinės energijos bereikalingai eikvojama. Tačiau tuo pat metu išlaikyta ta pati agresija, užsivedimas, tiesmukiškumas. Kartais beklausant tiesiog taip ir norisi lipti sienomis, ką nors sudaužyti ar panašiai. Sakysite, kad gal toks poveikis ne visai pozityvus. Tikriausiai, bet tai vis tiek byloja apie šios muzikos jėgą. Tad velniop...

David Comes To Life – puikus įrašas, pulsuote pulsuojantis gyvybe. Grupė išsikėlė sau ambicingus tikslus ir juos pasiekė. Albumui sunku surasti kokių nors trūkumų, gal jų paprasčiausiai nelabai ir yra. Tai tikrų tikriausia bomba. Saugokitės sprogimo.

Įvertinimas: 9.4

Albumas: Arctic Monkeys - Suck It and See (2011)

Rašyti apie Arctic Monkeys, ko gero, yra vienas sunkesnių uždavinių iš visų galimų. Paprasčiausiai per savo ne tokią jau ir ilgą karjerą jie sugebėjo įsigyti tiek daug gerbėjų, kad kiekviena recenzija neišvengiamai kažką suerzins ar papiktins. Tačiau čia jau tikriausiai tokia neišvengiamybė. Apie naująjį grupės įrašą Suck It and See vis tiek reikia pakalbėti. Bet vis tiek pasistengsiu būti atsargus. Vis iš tos baimės...

Pirmieji du kolektyvo albumai buvo smagūs bei jaunatviški, ir kartais susiklausydavo labai lengvai ir maloniai. Tačiau jau tada buvo akivaizdu, kad ilgai šitai tęstis tikrai negali. Neišliksi juk amžinai dvidešimties ir nepraleisi visos savo muzikinės karjeros dainuodamas dainas apie tai kaip sunku patekti į klubą ir pan.. Todėl 2009-ųjų Humbug buvo labai savalaikis, logiškas ir teisingas žingsnis šiek tiek kita kryptimi. Vyrukai prisiklausė septintojo dešimtmečio atlikėjų, pridėjo savo muzikai šiek tiek psichodelinių motyvų, sutamsino savo skambesį ir sukūrė tikrai neprastą albumą, kuris iškėlė klausimą „o kas toliau?“.

O kitas žingsnis ir yra Suck It and See. Sutikime, pavadinimas, kaip ir viršelis, niekam tikęs. Kita vertus, ne veltui sakoma, kad apie knygą iš jo nereikėtų spręsti. Svarbiausia turinys. Muzikai šitai irgi galioja. O tas turinys tikrai labai kokybiškas ir įdomus. Išsyk tampa aišku, kad Humbug buvo tarsi virsmo taškas. Tie principai, kuriuos grupė suformulavo jame, čia yra išlikę, bet viskas kur kas labiau ištobulinta, mažiau broko, blaškymosi. Albumas atrodo labai išbaigtas. Dainoms būdingas toks savotiškas lengvumas, atsipūtimas. Keista, nes, kai geriau įsiklausai, pastebi, kad beždžionės čia groja smarkiau nei bet kada anksčiau: stiprūs boso riff‘ai, vis pasigirtantys agresyvūs gitaros papjaustymai, dūslus būgnų skambesys. Labai įdomiai toks lengvumo ir sunkumo derinys atsiskleidžia trumputėje „Library Pictures“, ko gero, smagiausiame įrašo kūrinyje.

Vis dėlto minėtoji daina yra visiška išimtis bendrame Suck It and See kontekste. Gal čia kalta ta Kalifornija, kurioje ir įrašytas albumas, o gal čia taip išėjo nejučia, bet bendra dainų nuotaika yra tokia... relaksacinė! Kaip tai keistai beskambėtų... Dainos plaukia taip lengvai, nepastebimai. Alex‘as Turner‘is dainuoja labai atsipūtęs, be jokios įtampos. Tokia jo spinduliuojama nuotaika labai lengvai persiduoda ir klausytojui. Sėdi sau, žiūri pro langą, klausaisi šių melodijų ir nori nenori gauni nusišypsoti. Ne veltui kažkuriame interviu grupė sakė, kad šis įrašas bus labiau – angliškai tariant – „mellow“.

Tačiau lengva nuotaika nepaslepia akivaizdaus fakto, kad grupė per šiuos metus tikrai labai smarkiai patobulėjo. Užtenka atidžiau įsiklausyti į tai kaip jie groja. Taip užtikrintai šie vyrukai dar niekad neskambėjo. Viskas puikiai dera kartu – tiek lengvos gitaros melodijos, tiek ir agresyvesni „papjaustymai“, o kur dar tie labai gražūs pa-ūūū-aaa-vimai ir pan.. Tik paklausykite kaip visai taip puikiai skamba titulinėje albumo dainoje.

Žinoma, Suck It And See tikrai nėra tobulas. Jame tikrai yra prie ko priskabinti. Pavyzdžiui kokia „Brick by Brick“ jam tikrai nereikalinga ir tik gadina bendrą įspūdį. O ir visas įrašas nėra iki galo patenkinantis. Lyg ir viskas gerai, bet kažko tarsi trūksta. Gal ambicijos, gal stipriau išsiskiriančio singlo.

Tačiau nepaisant tokių mažų trūkumų Suck It and See vis tiek norisi vadinti šiai dienai geriausiu Arctic Monkeys darbu. Jie labai sėkmingai išsivadavo iš tų paauglystės pančių, susiformavo kaip grupė, atrado savo išskirtinį skambesį.  Šios dainos spinduliuoja lengva romantika, kurią A. Turner‘is geriausiai išlieja tokiais žodžiais: "I poured my aching heart into a pop song / I couldn't get the hang of poetry / That's not a skirt, girl, that's a sawn-off shotgun  / And I can only hope you've got it aimed at me.". Vasaros lobis šiek tiek melancholiškesnėms sieloms.

Įvertinimas: 8.4

Albumas: Eddie Vedder - Ukelele Songs (2011)

Praeitą vasarą pasivėlinęs pora metų pasižiūrėjau filmą Into the Wild. Tikra istorija apie vyruką, kuris baigęs universitetą atsisako tokių nereikalingų dalykų kaip šeima ir pinigai, bei patraukia kažkur tolyn. Taip jis ir keliauja: maitinasi miško uogomis, karts nuo karto kur nors padirba, pamoko sutiktus žmones kaip reikia gyventi, o galiausiai apsinuodijęs numiršta kažkur Aliaskoje. Puikus filmas. O jame tikrai ne paskutinę vietą užėmė ir originalus garso takelis parašytas Eddie Vedder‘io. Gal todėl ir nusprendžiau išklausyti naująjį jo albumą Ukelele Songs. Jame Pearl Jam lyderis groja šiuo havajietišku instrumentu ir dainuoja tuo savo su niekuom nesupainiojamu baritonu. Kas iš viso to išeina?

O galas žino... Visų pirma, ne visai aišku, koks yra šio įrašo tikslas. Su Pearl Jam kūryba jis neturi visiškai nieko bendro, Into the Wild dainoms irgi neprilygsta. Gal atlikėjas bręsdamas (o gal jau sendamas) sugalvojo, kad pasauliui reiktų parodyti ir romantiškesnę savo asmenybės pusę? Jeigu taip, tai sumanymas nevisai pavyko. Neseniai aprašytas Thurston‘as Moore‘as tai padarė žymiai talentingiau ir kokybiškiau. Ukelele Songs kūriniai iš tikrųjų kažkuo primena kokio nors jauno, neapsiplunksnavusio atlikėjo pastangas sukurti kažką gražaus ir subtilaus. Na žinote, kad merginos nusišypsotų, ašarą nubrauktų, o ją lydintis vaikinas gautų progą padėti savo ranką kur patogiau... Dainuojama apie ilgesį, sudaužytą širdį, svajones etc.. Kodėl šis suaugęs vyras dainuoja šias dainas aš taip iki galo ir nesupratau.

Viską gelbėjo atlikėjo vokalas. Jis kažkuo tikrai išskirtinis. Jo su niekuom nesupainiosi. Tvirtas, vyriškas, sykiu ir išlaikytas, ir emocionalus. Jis šias paprastutes, net kiek primityvokas dainas paverčia gerokai gilesnėmis, subtilėsnėmis. Eddie Vedder balsas ir havajietiškos gitaros derinys labai vykęs. Pirmas ir antras elementai tiesiog natūraliai limpa vienas prie kito. Todėl albumas susiklauso labai lengvai ir greitai. O kadangi viskas dargi ir skamba labai vasariškai, tai Ukelele Songs visai gera klausytis skaitant knygą ir karts nuo karto pažvelgiant kaip pro atdarą langą besiveržiantis šiltas vėjelis blaško užuolaidas. Tačiau tik tiek...

Šis įrašas tikrai nepretenduoja į „šedevrų“ kategoriją, o ir šiaip po kurio laiko bus labai sėkmingai pamirštas. Tačiau, kol už lango dar vasara ir kartais paprasčiausiai norisi patinginiauti, šios dainos bus visai maloni atgaiva. Juk kartais muzika reikalinga ir tam.

Įvertinimas: 6.2

Albumas: Cults - Cults (2011)

Prasidėjo vasara. Jos pradžią žymi ne tik karštis ir sunkiai pakeliama tvankuma, bet ir debiutinis Cults albumas, kurio pasirodymui sunku būtų ir besurasti tinkamesnį laiką. Niujorko duetas pasauliui prisitato su kaip reta lengvu ir gaiviu įrašu.

Pirmąsias porelės dainas buvo galima išgirsti dar praeitais metais, kai jos pasklido bekraštėse interneto platybėse. Jose žavėjo toks savotiškas genialumas paprastume. Tai lyg ir buvo tradicinės pop dainos, bet parašytos ir atliktos kažkaip subtiliai bei originaliai. Ne veltui kartais perdėtai skūpo ir nežinia ko laukiančio, bet dažnai gerų dalykų papasakojančio pitchfork‘o skaitytojai apklausoje suteikė jiems Metų Vilties titulą.

Pirmajame Cults albume tas septintojo dešimtmečio pop pojūtis labai sėkmingai išlaikytas bei dargi išpuoselėtas. Vienuolika palyginti neilgų dainų yra labai lengvai įsimenančios – stipri melodija, užkabinantis priedainis. Jau antros perklausos metu taip ir norisi drauge su Madeline Follin garsiai traukti: „Please , please come and save me. Tell me what‘s wrong with my brain, ‘cause I seem to have lost it...“. Viskas taip stipriai įstringa galvon. Cults muzika labai universali. Nors tai lyg ir indie, ir grupė kol kas žinoma tik rimtiesniems šio stiliaus mėgėjams, bet esu tikras, kad į juos nespjautų ir muzika besidomintys tik epizodiškai. Šis duetas savyje turi kažką, kas užkabins kone kiekvieną.

Dainų žodžiai tik patvirtina mintį apie grupės prieinamumą. Jie tikrai nėra kažkokie primityvūs, bet tuo pat metu nepavadintum jų ir labai sofistikuotais. Dažniausiai dainuojama apie tokius kiekvienam pažįstamus (daugiau ar mažiau) dalykus kaip liūdesys, vienatvė, na ir žinoma – kaipgi be jos - meilė. Reikia pasakyti, kad kūriniai, kuriuose juntama šiek tiek melancholijos, skamba kažkaip stipriau. Tada geriau atsiskleidžia ir gražus vokalistės balsas, o ir pačioje muzikoje atsiranda daugiau fantazijos. Štai pavyzdžiui „Oh My God“ gali išgirsti kažką panašaus į shoegaze‘išką gitarą, o „Rave On“ ima priminti senesniuose Holivudo filmuose matytą kabareto atmosferą.  

Kad Cults yra pavykęs debiutas, nekyla net menkiausių abejonių, bet beklausant jo apima ir šiokios tokios abejonės, neleidžiančios pasijausti visiškai, iki galo patenkintu. Nors albumas ir palyginti trumpas – vos vos siekia trisdešimt keturias minutes, bet vis tiek kartais sugeba atsibosti. Dainos – tegu ir geros - dažnai atrodo pernelyg vienodos. Norėtųsi daugiau įvairovės, eksperimentų. Semtis įkvepimo ir šešiasdešimtųjų pop gal ir vykęs sprendimas, bet grupė, regis, ten ir įstrigo, nesutinka pajudėti kažkur toliau. Be to, bent jau man, sunku būtų įsivaizduoti, koks galėtų būti antrasis grupės įrašas. Toks pats arba labai panašus? Nežinau...

Vis dėlto šios pastabos ir abejonės tikrai neturėtų atbaidyti nuo Cults, nes tai iš tikrųjų yra šios vasaros hitas. Tokios dainos kaip „Go Outside“, „You Know What I Mean“ ar jau minėtoji „Rave On“ tiesiog negali nepatikti. Duetas žavi savo sugebėjimu kurti įsimenančias, užkabinančias melodijas, kurias po to imi norom nenorom ir pats niūniuoti. O kur dar ta labai miela atmosfera, kurią kuria gražiu Madeline Follin vokalu tariami žodžiai apie liūdesį, vienatvę ir kitus linksmus dalykus. Būtent, „linksmus“, nes šis įrašas geriausiai ir tinka nuotaikos skaidrinimui.

Įvertinimas: 8.3