Kaip įdomu, kad kartais pastangos
palaikyti tokį, taip sakant, „low profile“ susimaišo su tikrai nemenkomis
ambicijomis. Kanadiečio Abel‘io
Tesfaye projektas The Weeknd yra labai
geras to pavyzdys. Viena vertus savo albumus jis atiduoda už dyką ir netgi
vadina juos tiesiog „mix tape“, bet kita vertus užsibrėžė šiemet sukurti tokių
įrašų trilogiją, o ir pati muzika tarsi bando užsimiegojusiam r&b žanrui įpūsti
šiek tiek gyvasties t.y. išmokyti seną šunį naujų triukų. Kovą pasirodęs House of
Baloons sulaukė gal
net kiek ir per daug pagyrų (metacritic byloja, kad
tai labiausiai pripažintas pirmojo pusmečio albumas), bet iš tikrųjų, bent jau
iš dalies, pademonstravo, kad tos ambicijos turi ir pakankamai realaus
pagrindo. O kas išėjo iš antrosios trilogijos dalies pavadintos Thursday?
Kažkokių ryškių naujovių į savo kūrybą
Tesfaye neįnešė. Žinoma, per tuos kelis mėnesius nieko gudraus juk ir
nesugalvosi. Gal tiesiog skambesys tapo šiek tiek šviesesnis, spalvingesnis.
House of Baloons buvo kur kas tamsesnis. Mušant minoriniams ritmams jame buvo
dainuojama apie narkotikus ir kiek purvinoką seksą. Žodžiu, nieko gražaus
senamadiškąja to žodžio prasme. Thursday jau ir nuotaika nebe tokia slogi, ir
Tesfaye daugiau pasakoja apie vakarėlius bei kitus romantiškus dalykus. Tiesa,
viskas vis tiek skamba melancholiškai ir toli gražu ne optimistiškai.
House of Baloons turėjo tokį subtilų
dubstep‘o, elektronikos prieskonį. Thursday šių dalykų beveik neliko. Ritmas
kur kas monotoniškesnis, labiau tradicinis šiam žanrui. Tačiau kūriniai
paįvairinti daugiau gyvų instrumentų. Skamba čia ir elektrinė bei akustinė
gitara, ir šiek tiek pianino. Ir šiaip viskas gerokai aiškiau. Praktiškai
nebeliko tos savotiškos miglos, kurioje tarsi skendėjo praeito įrašo dainos.
Kita vertus, tai ne toks ir teigiamas dalykas, nes dėl to The Weeknd prarado ir
dalį savo išskirtinumo.
Tesfaye balsas įdomus, bet ir
neišskirtinis. Įtaigumas ir jautrumas dideli, bet diapazonas - nelabai.
Kiekvienoje dainoje jis viską atlieka kokybiškai, bet ir daugmaž vienodai. Iš
šios pozicijos žiūrint, jo kolega How to
Dress Well savo kūrinius
atlieka tikrai įdomiau. Gal todėl The Weeknd labiau ir orientuojasi į atmosferą
bei instrumentuotes.
Žvelgiant į žodžius apima dvejopas
jausmas. Kaip jau buvo minėta, juose lyg ir atsirado daugiau šviesos, bet vis
tiek labiausiai koncentruojamasi į dvi ir anksčiau nagrinėtas temas – seksą ir
narkotikus. Nežinau ar Tesfaye jų gauna tiek daug ar atvirkščiai, bet argi jo
gyvenime nieko daugiau neegzistuoj?. Imtų ir apie politiką pasuoktų.
Ar apie Toronto panoramą... Ką nors. Nes atsibosta kiekvienoje dainoje
klausytis kažko panašaus į šitai: „It seems
like that over there are your best friends/Cause everything you do leads
to bad/You think I could be your bestfriend/Baby I could fuck you right“ . Kita
vertus, net ir tai geriau už ne kuriuos „šedevriukus“. Gerai, tuos be galo
dažnai pasitaikančius „oh, yeah“ pateisinsim žanro specifika, bet kaip
paaiškinti štai tokius stulpelius:„ Not on monday, tuesday, wednesday, friday,
Saturday/Sunday but on thursday Thursday/Not on monday, tuesday, wednesday,
friday, Saturday/Sunday but on thursday, make sure you are thirsty/Ohhhh on
thursday, baby get ready ohhh on Thursday/Woaahoooh hold it ohh on thursday,
just wait on thursday,/ Baby only Thursday. Poezija. Ir ne kitaip.
Thursday gana nuobodokas reikalas. Jam
paprasčiausiai stinga įvairovės. Tie kartais pasigirstantys instrumentai tik
šiek tiek praskaidrina nuotaiką. Ir beklausant vis susimąstai: kokio velnio jam
prisireikė įrašinėti tą trilogiją? Ar ne geriau būtų iš jau turimų dainų
atrinkti kokias dešimt geriausių. Juk tada ir įvairovė būtų didesnė ir kokybė
aukštesnė. Vis tos ambicijos. Dabar telieka laukti, kas gausis iš rudenį
pasirodysiančio Echoes of Silence.
Įvertinimas: 7.1
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą