Nepelnytai primiršti...

Taip jau atsitiko, kad kai kurie klausyti šiemečiai albumai taip ir nesulaukė savo recenzijos. Tai laiko pritrūkdavo, tai dar kas. Tačiau jau geriau vėliau nei niekada. Štai keli įrašai ir kelios mintys apie juos:

Iron & Wine – Kiss Each Other Clean (2011)

Sam‘o Beam‘o pristatinėti nelabai ir bereikia. Jo barzda plačiajai publikai ir taip pakankamai gerai pažįstama. Trijuose ankstesniuose albumuose jis dainuodavo gražias, ramias folk dainas, kurių viena net Twilight‘o garso takelyje atsidūrė (šiais laikas tatai yra didelis pasiekimas). Tačiau su savo ketvirtuoju įrašu Beam‘as nusprendė šiek tiek pasikeisti.

Kiss Each Other Clean skambesys nebe toks organiškas kaip jo pirmtakų. Čia naudojami iki tol Beam‘ui nebūdingi sintezatoriai, apie kuriuos kartais konstruojamos ir ištisos dainos. Apskritai, įrašas gerokai popsiškesnis, lengvesnio turinio. Tai galima priimti ir kaip pliusą, ir kaip minusą. Vieną vertus, trūksta ankstesniojo subtilumo, išskirtinumo, bet tuo pat metu tai yra lengviausiai klausomas bei smagiausias Iron & Wine albumas. Atlikėjas pasirinko šiek tiek kitokią kryptį ir tiek. Rezultatas vis tiek pakankamai geras ir kokybiškas.

Įvertinimas: 8.0

The Weeknd – House of Baloons (2011)

Tai net ne albumas tradicine to žodžio prasme. R&B atlikėjas iš Toronto Abel‘is Tesfaye vartoja terminą „mix tape“. Maždaug, aš čia šį bei tą įrašiau – imkit ir paklausykit. Iš tikrųjų taip ir buvo, nes House of Baloons juk ir išdalintas internete nemokamai.

Iš kitų šiuolaikinių R&B įrašų šis išsiskiria savo įdomesnėmis instrumentuotėmis ir akivaizdžia elektroninės muzikos įtaka. Atmosfera tokia paslaptinga, intymi. Susidaro įspūdis, kad tai ir yra pagrindiniai Tesfaye ginklai, nes tasai slaptingumas iš tikrųjų vykusiai paslepia paties albumo trūkumus.

Juk ilgiau pasiklausius ima rimtai kliūti melodijų vienodumas. Negelbėja net ir tos įdomesnės instrumentuotės. Iš pradžių kiek savo atvirumu gluminantys žodžiai, kurių esmę galima apibūdinti dviem žodžiais  - seksas ir narkotikai, galiausiai ima erzinti savo pasikartojimais ir klišėmis.

Kad ir įdomus, vertas dėmesio House of Balloons vis dėlto pretenduoja tapti labiausiai pervertintu metų įrašu.

Beje, jau pasirodė ir pirmasis iš dviejų numatytų jo tęsinių. Matyt apie Thursday jau teks pakalbėti ir plačiau.

Įvertinimas: 7.9

Cass McCombs – Wit‘s End (2011)

Cass McCombs albumas sudomina savo šaltu paprastumu. Aštuonios įrašo dainos pasižymi lėtu tempu, melancholiška nuotaika, o kartais net ir šiokia tokia desperacija. Čia tarsi nėra jokių spalvų. Viskas primena į pabaigą einantį lapkritį...

Jeigu klausote seno Foje patarimo ir nebijote liūdėti, Wit‘s End jums tikriausiai visai patiks. Tas giliai persismelkęs liūdesys čia yra įgavęs pakankamai patrauklią formą, besireiškiančią gražiomis akustinės gitaros, pianino melodijomis, bei kiek santūriu, bet įtaigiu atlikėjo vokalu.

Tačiau Wit‘s End dažnai paprasčiausiai atsibosta. Jame stinga elementarios įvairovės. Vis tas pats tempas, tos pačios intonacijos ir tt.. Nuobodoka. Klausant atskirų dainų visa tai nekliūna, bet perklausyti viską nuo pradžio iki galo būna pakankamai sunku.

Savo momentų Wit‘s End tikrai turi. Tik ne visada norisi jų ieškoti...

Įvertinimas: 7.6