Zach‘o Condon‘o kolektyvas pagaliau sugrįžta. Beirut yra vienas tų kolektyvų, kurie pamažu, bet labai užtikrintai
subūrė ištikimų gerbėjų būrį, kurio narių tikrai nemažai yra ir Lietuvoje. Nors
Condon‘as kilęs iš JAV glūdumos – Naujosios Meksikos, bet jo kuriama muzika
skamba labai europietiškai, o Naujasis Pasaulis dainose atsispindi tik per
žodžius. Žinoma, tai joks ne atsitiktinumas. Muzikantas dar būdamas paauglys
metė mokyklą ir keliavo po Europą, kurioje ir prisigaudė garsų sudarančių jo
muzikos pagrindiną. Pirmiausiai buvo balkaniškasis Gulag Orekestral ir jo mažasis brolis Lon Gisland EP, pašėlę, intesyvūs, trankūs įrašai. Vėliau – The Flying Club Cup, kuriame atsigręžta
į prancūziško chanson‘o tradiciją, leistasi į šiek asmeniškesnes erdves. O štai
dabar, po ketverius metus trukusios tylos, Beirut sugrįžta su The
Rip Tide.
Trečiasis kolektyvo albumas
kitoks. Ryškiai kitoks. Tai vis tie patys nesunkiai atpažįstami Beirut, bet ir
šįkart pasirinkta ne stovėti vietoje, o leistis tolyn, išbandyti kažką naujo.
Nei balkaniško šėlsmo, nei prancūziško subtilumo šiame įraše nėra. Atsigręžta į
europietiškas liaudies dainas, bei, regis, klasikinę muziką. Tačiau šios įtakos
nėra tokios ir akivaizdžios, tiesiog po pop dainų struktūra tarsi glūdi kažkoks
tradicijos, klasikos pagrindas. Styginiai ir pučiamieji instrumentai sudėlioti
griežtai. Jokių leidimųsi į improvizacijas, nei vieno žingsnio į šoną.
Atvirkščiai, šie instrumentai kaip tik padeda viską sustatyti į savo vietas. Labai
svarbią vietą užima pianinas. Jį gali girdėti net tose dainose, kuriose juo
negrojama... Tiesiog apima jausmas, kad daug dainų parašyta sėdint prie jo.
The Rip Tide kūriniai didingesni,
ambicingesni nei pirmųjų dviejų albumų. Tačiau tuo pat metu ir lyriškesni,
melancholiškesni. Juose persimaišo liūdesys, nostalgija, grožis ir šiek tiek džiaugsmo.
Z. Condon‘as niekad anksčiau nebuvo toks atviras ir pažeidžiamas kaip čia (na,
gal tik atskirose The Flying Club Cup dainose). Ir toks pasikeitęs tonas tikrai
išėjo į naudą. Tiek muzikoje, tiek žodžiuose atsirado kažkokio universalumo,
emocijų, jausmų, pažįstamų kone kiekvienam. Gal todėl šio įrašo klausytis ir
yra taip lengva.
Dainų čia tėra devynios. Sakytum
mažai, bet antra vertus, jos visos yra labai stiprios. Sunku būtų iš jų
išskirti kažkurią akivaizdžiai silpnesnę. Todėl albumas niekad tavęs
nepaleidžia, visada išlieki atidus. Kiekvienas kūrinys su savu kabliuku, savo
nuotaika. Nostalgiškoji „Santa Fe“, gražioji „East Harlem“, liūdnoji „Goshen“,
žaismingoji „Vagabond“... Vienas lobis po kito. Nenuostabu, kad klausydamasis
gauni šypsotis. Kartais net prieš savo valią.
Žinoma, Beirut čia groja geriau
nei bet kada anksčiau. Tie patys muzikantai, kurie prieš kelis metus tarsi
domėjosi, ką čia gali išspausti iš vieno ar kito instrumento, dabar pavirto
rimtais žmonėmis, kurie žino ką daro. Visa grupė atrodo labiau subrendusi,
pasitikinti savimi. Tačiau iš jų itin išsiskiria lyderis Z. Condon‘as, kuris
dainuoja taip emocingai ir išraiškingai, kad taip ir norisi su juo kartu
traukti: „And sound of your breath in the door, And oh, the sound will bring me home again.“ Arba: „And you, you had hope for me now, I danced all around it somehow, Be fair to me, I may
drift a while.“
Beirut sugrįžo geresni nei buvo iki šiol. The Rip Tide yra
kol kas stipriausias jų darbas, žavintis savo puikiomis dainomis bei atmosfera.
Jis prasideda ir baigiasi, rodos, per kelias sekundes, palikdamas tave su
klausimu„viskas?“. Tačiau šis įrašas iš tikrųjų yra visai ne per trumpas. Jis toks,
koks ir turi būti.
Įvertinimas: 9.0
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą