Na štai, dar vieni. Šiais metai jau
turėjome garbės pasimėgauti be galo subtiliu The Vaccines debiutu, o dabar jiems įkandin seka kiti britų
rokenrolo gelbėtojai Viva Brother. Jungtinės
Karalystės scena pasižymi tokia savotiška liga - ji labai jau myli jaunų berniukų mokančių
tris akordus ir kalbančių su ryškiu akcentu grupes. Tokių per metus į
platesnius vandenis išlenda bent jau kokios penkios ir absoliuti jų dauguma
pasirodo absoliučiai niekam tikusios. Paprastai jos išleidžia gan sėkmingą
debiutą, nuobodų antrąjį įrašą ir tada pamažu sugrįžta į vietinius barus, kur
joms ir vieta. Viva Brother kaip tik tokie ir yra. Kodėl jiems buvo suteiktas
šansas, kodėl sulaukė dėmesio iš per dažnai nusišnekančio NME? Galas žino, ko
gero dėl savo iššaukiančiai arogantiškos laikysenos, o gal dėl poros pusė
velnio priedainių. O kita vertus, gal Viva Brother dėmesio nusipelnė ir tikrai
yra verti dėmesio?
Ne, tai, ko gero, bus ta
arogantiška laikysena. Juk Viva Brother savo grojamai muzikai apibūdinti net
atskirą žanrą išgalvojo. Jų pagrindinė įtaka – britpopas, bet šis dalykas jau
kaip ir pasenęs beigi visiškai nemodernus, tad kompanija sau ėmė ir susigalvojo
žodį gritpopas. Prisipažinsiu, aš net žodyną atsiverčiau – labai jau norėjosi
platesnės žodelio „grit“ definicijos. Žinojau, kad tai turėtų reikšti „smėlis“
arba „žvyras“, bet gal čia dar slypi ir gilesnė reikšmė? Ir iš tikrųjų slypi. „Grit“
dar gali reikšti „ištvermė“, „būdo tvirtumas“. Gal šis ketvertukas kaip
asmenybės ir yra tvirto būdo, bet jų muzikėlė toks skystalas, kad kartais net
nervas ima. Ne atsitiktinai pabrėžiau tą jų arogantišką laikyseną. Kas panašiai
elgdavosi britpop laikas? Teisingai. Viva Brother turbūt labai jau mylėjo
Oasis, nes jų stilių nukopijavo be jokių ceremonijų. Juos čia primena viskas
pradedant nebrendylą Liam‘ą Galagher‘į atliepančiu vokalu ir baigiant kas
antroje dainoje besikartojančiomis trijų akordų sekomis (paklausykit „Electric
Daydream“ pradžią). Skirtumas tik tas, kad Noel‘is Galagher‘is sugebėdavo iš
savęs išspausti kažką tikrai neblogo, o šiems jaunuoliams pavyksta sukurti tik
kažkokią senų klišių maišalynę.
Visos Famous First Words dainos
tarsi jau kažkur girdėtos, kažkieno jau sugrotos. Tos pačios schemos
kiekvienamae kūrinyje: džeržgia gitaros, vokalistas kažką dėsto; bridge‘as
(suprask, tuoj bus priedainis); ir pagaliau kelis kartus pakartojamos pagrindinės
frazės. Kad visa tai nors sugrota būtų gerai. Toli gražu. Tie patys akordai,
tas pats ritmas, pora mėgėjiškai skambančių gitaros solo ir tiek. Nors viskas
šiek tiek pagarsinta, technika aptvarkyta. Čia matyt tam, kad trūkumus
paslėpti. Žinote, paprastai garsiausiai rėkiantis turi mažiausiai ką
pasakyti...
Žodžiai man kažkodėl labai
priminė tokias legendines Lietuvos grupes kaip Mango ar Yva. Cituoju „New Year‘s
Day“ priedainį: „When
you said I did losing faith, Well it s just like new years day, Fly
away, fly away, Yeah it s just like new years day, Fly away, fly
away, Yeah it s ba ba ba ba, Oh ah oh ah oh ah ah ah oh oh oh“.
„Darling Buds of May“ pirmasis stulpelis: „I burnt the kitchen down, You
told me ooo, We've got to get this right, right now, Uh oh oh“. Poetai, neieškantys
žodžio kišenėje, ką ir bepridursi. Tokių „oh oh oh“ ir „ah ah ah“ čia apstu. Ir
dainuojami tuo L.Galagher‘io balsu, kurio klausymasis greit tampa kankyne.
Viva Brother, žinoma, ilgai netemps. Gal dar išleis vieną
ar du albumus, bet po to ramia nugrims į užmarštį. Ir nieks jų net nepasiges. Tuščia
reikalas ir tiek.
Įvertinimas: 3.8
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą