Rašau šiuos žodžius ir vis užmetu
žvilgsnį į tai, kas darosi anapus lango. O ten šveičia saulė ir žali medžių
lapai tik vos vos kruta nuo aptingusio vėjo. Taip sakant, paskutinis vasaros
pasispardymas. Tuojau, Donelaičio žodžiais tariant, būsim apipilti rudens
gėrybėmis, o po to ir žiemos vargais. Mano kompiuteris groja debiutinį švedų
dueto I Break Horses albumą Hearts.
Klausau ir galvoju, kad žmonės šiek tiek pasiankstino. Kasgi gali sugalvoti
vasarą išleisti tokį įrašą? Juk galėjo palaukti bent jau iki įpusės spalis. Nes
tokio vėsa dvelkiančio darbo po Silent
Shout, turbūt, dar niekas nebuvo pristatęs.
I Break Horses skambesį norisi
apibūdinti maždaug taip: ėmė ir susijungė The
Knife su My Bloody Valentine. Tas
firminis švediškas elektroninis šaltis ir agresyvumas čia susimaišo su shoegaze‘iškom
gitarom bei nušvelnintu, svajingu, tarsi iš tolimos šalies atsklindančiu
vokalu. Lydinys pakankamai įdomus, nors reikia pastebėti, kad duetui shoegaze‘inimas
tinka labiau. Kai tik jie įsijungia šiek
tiek daugiau sintezatorių, prasideda kažkoks chaosas kurio klausytis tikrai
nelabai malonu. Tuo tarpu lyriškesni epizodai kai kada ir ne juokais sužavi.
Hearts prasideda su viena
puikiausių šių metų dainų - „Winter Beats“. Viskas prasideda tokiu ilgoku
sintezatorių intro, tada įsijungia silpnas beat‘ukas ir Marijos Linden vokalas.
Pora minučių viskas tarsi kyla į kalną, kol galiausiai kūrinys pagarsėja,
pagreitėja taip, kad visai ir pašokti užsimanai. Žodžiu, tikrai nuostabus
singlas. Po to pasigirsta titulinė daina, kuri taip mielai primena My Bloody
Valentine, kad duetui imi jausti jau ir visai nemenką simpatiją. „Hearts“
vėliau pereina į chaotišką ir agresyvią „Wired“. Ausiai ji gal ir ne tokia
miela, bet vis tiek pakankamai savotiška ir įdomi. Tačiau maždaug čia ir
prasideda visos bėdos.
Po šių trijų dainų duetas jau
kaip ir būna pademonstravęs viską, ką turi. Taip, tokios dainos kaip „I Kill
Your Love, Baby!“ ar „Empty Bottles“ skamba tikrai gerai, bet kuo jos skiriasi
nuo pirmųjų trijų dainų? Šiek tiek pakeičiamas tempas, instrumentai, bet pačios
melodijos paprasčiausiai kartojasi. Ir tai galiausiai ima erzinti. Juk ne taip
ir smagu vėl ir vėl klausytis tų pačių motyvų.
Negali sakyti, kad duetas
nesistengia. Jie iš tikrųjų bando pabandyti kažką kitokio. Štai „Cancer“
daugiausiai kliaujamasi knife‘iškais sintezatoriais juos dar šiek tiek
papildant ūžiančiomis gitaromis. Visai gražu, bet kažkas labai panašaus jau
buvo ir tituliniame kūrinyje... Uždarančioji „No Way Outro“ skamba lyg būtų „Winter
Beats“ aidas... Gal čia ir buvo toks sumanymas, bet labiau susidaro įspūdis,
kad grupei paprasčiausiai šiek tiek pristigo idėjų.
Vis dėlto šiuos trūkumus galima
priskirti kategorijai „debiuto brokas“. Gal paprasčiausiai iš jų nereikėtų
tikėtis tiek daug. Juk iš tikrųjų I Break Horses tik pradeda savo karjerą. Užuot
niurnėjus galima susikoncentruoti ties pozityviais ženklais. Pavyzdžiui ties
puikiai skambančiomis gitaromis, labai gražiu Marijos Linden vokalu, bei tuo,
kad shoegaze‘o jaunos grupės vis dar nepamiršta.
Kad ir ne be trūkumų Hearts yra
gana neblogas debiutas. Grupė gali pasigirti savitu skambesiu ir keliomis
puikiomis dainomis. Kitos, tiesa, prieš jas gerokai nublanksta, bet pagrindas
judėti į priekį tikrai yra neblogas. Pirmas blynas tikrai neprisvilo.
Įvertinimas:
7.8
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą