Šiemet anglų atlikėjai kažkaip
palinko į savo tautiškumo, šalies istorijos apmąstymus. Metų pradžioje jau
turėjome PJ Harvey darbą Let England Shake, kuris negalėjo būti
įvertintas niekaip kitaip kaip tik apvaliu dešimtuku, o štai dabar jos kolega Frank‘as Turner‘is pristato savo
naująjį albumą England Keep My Bones, kuriame irgi labai svarbų vaidmenį
vaidina Anglijos tradicijos, tautosaka ir tt.. Kaipgi šiam atlikėjui pavyko
panaudoti praeitį bandant sukurti kažką šiuolaikiško?
Turner‘io muzika į vientisą
lydinį sujungia folk tradiciją ir punk etiką. Dainos paprastai energingos,
griežtos. Tačiau pagrindinis instrumentas jose yra akustinė gitara. Tad ir
melodijos šiek tiek šiltesnės, gražesnės, ne tokios punk‘iškai primityvios. Gaunasi
pakankamai įdomus ir savitas skambesys, kurį ne taip ir paprasta su kuo nors
supainioti.
Šiame įraše Turner‘iui talkina ir
visa grupė. Nors jis pats ir kuria tikrai gražias akustinės gitaros linijas,
bet daugiau instrumentų bei muzikantų tikrai išeina jam į naudą. Be jų dainos
tikrai skambėtų nuobodžiau. Elektrinės gitaros, pianinas, akordionas tikrai
paverčia kompozicijas įdomesnėmis. O kur dar pagalbiniai vokalai ir plojimai į
ritmą. Jie sukuria labai gyvą atmosferą. Lyg klausytumeisi kokioj mažoj patalpoj
susirinkusios draugų šutvės.
Atlikėjo talentu rašyti dainų
žodžius galima tik žavėtis. Šiuos posmus galėtum skaityti ir atskirai. Juose labai
daug užuominų į istorinius įvykius, intertekstualumo. Paminimi čia (tiesiogiai
ir nelabai) ir Springsteen‘as, ir Hemingvėjus, ir Dostojevskis, ir Steinbeck‘as,
ir dar daugelis kitų. Eilėse grumiamasi ir su vidiniais išgyvenimais, ir
šiuolaikiniais visuomenės skauduliais, ir su istorija. Ir viskas labai gražiai
sugula kartu. Gražiausiai tai pasireiškia dainuose, kuriose Turner‘is tarsi
apmąsto savo kilmę, etniškumą. Tokia pavyzdžiui yra „Wessex Boy“ arba „One Foot
Before The Other“, kurioje atlikėjas dainuoja kaip norėtų, jog jam numirus būtų
sudegintas, o pelenai suberti į Londono geriamojo vandens rezurvuarus, ir jis
taip toliau gyventų kituose žmonėse. Gal ir gera idėja. Bet kas taip tikrai
nesugalvotų.
Dainos įraše pakankamai įvairios.
Yra ir linksmų punk‘iškų kūrinių. Toks be abejo yra pirmasis singlas „Peggy
Sang the Blues“ ir dar pora kitų. Yra ir baladžių, kurios leis šiek tiek
atsipūsti, pamąstyti apie šį bei tą. Dar yra albumą tarsi į dvi dalis
perskirianti „English Curse“, kurioje tėra tik vokalas dainuojantis kažką
panašaus į Šekspyro laikų anglų liaudies dainą. „But if you steel the land of
an Englishman, the you will know this curse, your first born son‘s blood will
run, upon the English earth.“ – eilutės labai lengvai galinčios tapti
priežodžiu. Ir žinoma albumo perliukas „Redemption“, prasidedantis iš lėto,
melancholiškai ir pamažu vis kylantis bei galų galų prasiveržiantis visu savo
grožiu. Ši gan paprastos kompozicijos, bet vis tiek kažkuo labai išskirtinė
daina apskritai yra vienas mieliausių šių metų kūrinėlių.
Žinoma, neišvengta ir trūkumų. Kartais
pasigendi šiek tiek išmonės. Kai kurios dainos pernelyg nuspėjamos, lyg
besikartojančios. Su aždarančiąja ateistine „Glory Hallelujah“ akivaizdžiai
norėta pademonstruoti savo gebėjimą ironizuoti, bet išėjas kažkas groteskiškai
juokingo, jeigu ne kvailo. Tad albumas pasibaigia nei šiaip, nei taip, net
bendras įspūdis šiek tiek sumenksta.
Šiaip ar taip Turner‘iui iki PJ
Harvey pasiekimo pritrūko tikrai nemažai. Tačiau išejo visai solidus albumas,
kuriame apstu gerų dainų. England Keep My Bones tikrai vertas perklausos ir
taip paprastai užmirštas tikrai nebus.
Įvertinimas: 8.1
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą