Vienas mėgstamiausių mano filmų yra
1982-ųjų epinis biopic‘as viską paaiškinančiu pavadinimu – „Gandhi“. Jo įžanginėje scenoje iš tolo matai vėlyvą vakarą prie
upės ar ežero drabužius skalbiantį žmogų, o tuo metu fone tyliai skamba
kažkokia giesmė ar mantra, o gal tiesiog beprasmis niūnavimas. Tos pora minučių
tarsi nustato toną likusioms trims valandoms. Panašų nūniavimą gali išgirsti ir
Shlohmo debiutinio albumo Bad
Vibes pirmosiomis minutėmis. Ir jis čia atlieka lygiai tokią pačią
funkciją – tarsi suformuoja nuotaiką valandai į priekį, per kurią, kaip vėliau
paaiškėja, susipažįstame su nauju talentu. Pasiruoškite dozei svajingų, šviežių
eksperimentinių garsų.
Shlohmo, kurio tikrasis vardas Henry Laufer, yra dvidešimt vienerių metų
jaunuolis iš Los Andželo, kuriantis eksperimentinę elektroninę muziką.
Struktūros jo kompozicijos nelabai rastum. Jis gal labiau remiasi Brian‘o Eno sukurta ambient tradicija. Įvairiausi garsai labai gerai įsipaišo į
kambario aplinką, tarsi išsisklaido jame. Muzika tokia savotiškai grakšti,
subtili, skleidžianti ramybę. Sakytum, hormonų pritvinkęs jaunuolis turėtų
aklai veržtis į priekį, bet Laufer‘is niekur neskuba ir į priekį žengia iš
lėto, pamatavęs kiekvieną žingsnį.
Bad Vibes kūrinių formulė visada
labai panaši ir sykiu visada kitokia. Juose girdisi toks prislopintas, lėto
tempo ritmas, dar papildytas smulkiais múm'iškais beat‘ais; šalia savo tylias melodijas
kuria elektrinė ir/ar akustinė gitaros; fone skamba tylus, iškraipytas vokalas,
o visa tai dar kartais papildo sintezatoriai ir sample‘ai. Viskas labai taupu,
ekonomiška.
Visa tai paverčia Bad Vibes labai
intymiu albumu. Jis turi tokią atmosferą tarsi būtų sukurtas atlikėjo kambaryje
kokią nors naktį, kai labai nesimiegojo. Iš tikrųjų tai ir yra nakties muzika.
Nesusidarykit klaidingo įspūdžio, dieną šios kompozicijos irgi skamba puikiai,
bet tikrąjį jų grožį supranti tik tamsiuoju paros metu. Nakties tyloje
paprasčiauisiai gali daugiau išgirsti.
O išgirsti čia tikrai yra ką.
Kiekvienas išgautas garselis ausiai suteikia vien tik malonumą. Ypač puikiai
skamba gitaros. Elektrinės skleidžia shoegaze‘išką nuotaiką, o akustinės
primena džiazą. Kai visa tai susimaišo, išeina kažkas negirdėto ir puikaus.
Sintezatoriai be galo spalvingi. Jų melodijomis Laufer‘is dirba nelyginant
tapytojas teptuku. Jais sukuriama atitinkamo kūrinio nuotaiką, dažniausiai
palaikomas tempas. Paties atlikėjo balsas skamba kažkaip siurrealitiškai. Jokių
žodžių čia nėra, paprasčiausiai kliaujamasi emocija. To visiškai ir pakanka.
Nostalgiška nuotaika, dažnai šiek
tiek tamsokas skambesys kažkuo primena Boards
of Canada šedevrą Geogaddi. Ypač
kai sintezatoriai įjungiami visu pajėgumu, ir kai kompozicojose pasigirsta ir
šiek tiek agresyvumo. Panašus ir tas toks paprastai skambantis nepaprastumas.
Viskas lyg ir minimalistiška, bet geriau įsiklausęs gali semti semti ir niekad
neišsemti. Ir vis dėlto Shlohmo turi ir labai daug savitumo. Įvairių grupių ir
atlikėjų įtakas jis sugeba absorbuoti, išmaišyti ir pateikti savaip.
Išskirtinai.
Bad Vibes labai stiprus debiutas.
Nuostabu, kad toks jaunas atlikėjas geba kurti tokias gilias kompozicijas.
Elektroninės muzikos scenoje neabejotinai pasirodė naujas siprus ir originalus
balsas. Belieka tikėtis, kad jis nenutils.
Įvertinimas: 8.6
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą