Yra indie pasaulyje tokių
asmenybių, kurios šiaip sau nieko nerekomenduoja, ir kuriomis verta bei
teisinga pasikliauti. Viena iš jų neabejotinai yra Stephen‘as Malkmus‘as. Visai
neseniai jis savo gerbėjams patarė paklausyti ir įvertinti naująjį vieno
žmogaus grupės Ty Segall albumą.
Taigi ar tikrai vertas indie legendos pagyrų šis trumputis įrašas pavadinimu Goodbye
Bread?
Pavement lyderio asmenybė pirmojoje pastraipoje šmėkštelėjo ir dėl dar vienos priežasties. Ty Segall muzika iš
tikrųjų šiek tiek primena šiuos žolės apsirūkiusius genijus. Ypač ankstyvąją jų
kūrybą, kai viskas buvo dar labai lo fi.
Kalbu apie laikus, kai jie net albumo neturėjo, o tik šusnelį EP, kurių pusė
patys ir išleido. Su tomis dainomis galima susipažinti pasiklausius rinkinį
Westin (By Musket and Sextant). Ty
Segall kūryboje irgi girdimas tas pats padrikumas, triukšmingumas ir po jais
besislepiančios stiprios melodijos. Dar yra garage
rock pusė. Kažkuo panaši į ankstyvuosius, dar žvaigždėmis netapusius The White Stripes. „Comfortable Home“
atidarantis gitaros riff“as netgi kažkuo labai primena kažin kokią Detroito
dueto dainą. Taigi Ty Segall taip ir skamba: lo fi laisvė, nešvarumas maišosi
su garažine energija, griežtumu ir kartais trankumu. Rezultatas pakankamai
savitas ir įdomus.
Pagrindinis instrumentas čia yra
gitara. Viskas lipdoma aplink ją. Net ir vokalas tarsi eina iš paskos ir yra
tarsi priedas prie šiuo instrumentu sukuriamų melodijų. O jos tikrai
įsimintinos. Kartais dėl savo elementaraus paprastumo, kartais dėl agresyvumo,
o kartais dėl improvizacijos jausmo.
Albumą pradedanti titulinė „Goodbye
Bread“ labai nesudėtinga, bet užkabinanti savo nesumeluotu jautrumu ir
nuoširdumu. Keli paprasti akordai ir svajingas, tolimas vokalas kažkuo taip
primena jau per daug kartų šįkart paminėtą Malkmus‘ą. Tačiau tai, ko gero, ir
išlieka pačiu lyriškiausiu įrašo epizodu. Kituose kūriniuose Ty Segall jau kur
kas labiau kliaujasi „fūzais“, ritmu ir energija. „My Head Explodes“ žavi savo
laisvumu, džeržgiančia gitara, bei vokale atsispindinčiu užsidegimu. Kai atlikėjas
ūžiant gitaroms užkumusia gerkle rėkia pagrindinę dainos frazę, telieka
pasiduoti jo keliamam siautuliui. Vienas ryškesnių kūrinių – „I Am With You“,
prasidedantis akustinės gitaros melodija ir pamažu peraugantis į labai gyvą
improvizaciją su netaisyklingu, bet entuziastingu gitaros solo. Visiška laisvė
ir lengvumas.
Labai vykusi atrodo Goodbye Bread
trukmė. Užsitęsiantis vos kiek ilgiau nei pusvalandį jis taip ir nespėja
prarasti savo šarmo. Viskas kocentruota, konkretu bei tuo pat metu ir pakankamai
įvairu. Albumą netgi norisi dalinti į dvi dalis. Pirmoji pusė – trumpi lo fi
gabaliukai, kartais besibaigiantys tarsi ne laiku visai kaip Guided By Voices
kompozicijos. Antroji pusė – garage rock šėlsmas, ir improvizacijos gaivališkumas.
Kurią labiau mėgti – jau tik skonio reikalas.
Goodbye Bread gal ir ne šedevras,
bet tikrai labai stiprus darbas. Ty Segall puikiai žino ką daro. Jis taip
gražiai groja savo purviną roką, kad nejučia susimąstai, kad tai gali būti
naujo indie genijaus gimimo pradžia.
Įvertinimas: 8.4
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą