Kartais jau taip būna, kad
pamatai kokio nors albumo viršelį ir sau pagalvoji: gal visai reikėtų jo
pasiklausyti... Tačiau čia tik tarp kitko. Ernest
Greene yra dar vienas pavyzdys kaip internetas su visais savo myspace‘ais ir tinklaraščiais padeda
prasimušti naujiems atlikėjams. Jo savo kambaryje kurtos ir įrašytos dainos
labai greitai pasklido virtualiojoje erdvėje bei surado savus gerbėjus. Galiausiai
sutartį jam pasiūlė ir viena didesnių indie
(bent jau kol kas) kompanijų Sub Pop.
Griebkime debiutinį Within and Without ir įvertinkime vertas jis to šiuršulio ar
nelabai.
Washed Out kuriamos muzikos stilių apibūdinti toli gražu nėra
paprastas uždavinys. Tai lyg ir lo-fi kokybės
synth pop, bet toks apibrėžimas juk,
galima sakyti, prieštarauja pats sau. Čia, norom nenorom, tenka pagalbon
pasitelkti vos prieš kelis metu užgimusį terminą – chillwave. Regis, prie jo teks priprasti, nes pastaraisiais metais
pasirodė visas tuntas šiam naujam žanrui priskirtinų grupių ir atlikėjų. Ir Within and Without labai lengvai gali
tapti jo etalonu. Jame surandi viską, ko tikėtumeisi iš įrašo pažymėto tokia
etikete: ne pati geriausia garso kokybė; daug ir įvairių sample‘ų, sintezatorių
garsų; pakeistas vokalas; svajinga, kone ambient‘iška,
atmosfera; lengvos, įsimenančios melodijos.
Tokio stiliaus albumai paprastai
turi vieną didelį minusą – yra pernelyg nuobodūs. Dainos juose lyg ir neblogos,
bet paprasčiausiai trūksta įvairovės. Gal čia dėl tos interneto prigimties –
juk į jį paprastai metamos pavieniai bandymai. Vis dėlto, kai turimą medžiagą
tenka suklijuoti į vientisą albumą, išryškėja jų paprasčiausias vienodumas. Washed Out tokios nelaimės pavyksta
išvengti. Taip, stilistinės įvairovės čia tikrai nerasite, visos devynios
dainos – tai tas pats chilwave. Tačiau
kiekviename kūrinyje yra ir kažkas savito, išryškinamas koks nors bruožas,
kurio nerasi kituose. Pavyzdžiui titulinė „Within and Without“ turi tokio trip-hop‘iško šarmo, „Amor Fati“ galėtų
būti ir radijo stočių hitu (jeigu tik kas ją ten grotų...). Aiškiai jaučiasi ir
tai, kad Ernest Greene įkvėpimo
semiasi ne iš vieno muzikinio stiliaus. Jo vokale labai dažnai girdi shoegaze būdingą svajingumą, tarsi
atsklindantį iš kokios tolimos vietos (gal ne tokį kvapą gniaužiantį kaip My Bloody Valentine „Sometimes“, bet vis
tiek...), o kai kurios dainos byloja ir apie dream pop įtakas („A Dedication“).
Žinoma, didžiausias Within and Without turtas – jo nuostabi
atmosfera. Sunku būtų surasti geresnį albumą ramiam vėlyvam vakarui. Šis įrašas
suteiks malonumo tiek žvelgiant į sieną, tiek skaitant knygą, tiek ramiai
vaišinantis su draugais. Iš šių dainų sklinda ramybė, romantika, grožis. Gal tik
klausant „Amor Fati“ norisi pritarti balsu, visi kiti kūriniai paprasčiausiai
verčia ramiai linguoti ir nežymiai šypsotis. Žodžiu, patikrintas senamadiškas
klausymo malonumas.
Chillwave – žanras kūdikis, skaičiuojantis pirmuosius savo
egzistavimo metus. Jo scenoje vis dar gausu broko, neapibrėžtumo, bet Washed Out su šiuo įrašu tarsi nubrėžia
gaires savo kolegoms. Jis sukūrė albumą išsivaduojantį iš žanro ribotumo,
neabejotinai surasiantį klausytojų iki tol apie jokį ten chillwave negirdėjusių, bei neišvengiamai sulauksiantį plataus
pripažinimo.
Įvertinimas: 8.8
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą