Švedai visada mane žavėjo. Tuo kad
turi vieną geresnių visuomenių šioje iš lėto merdėjančioje civilizacijoje. Tuo,
kad nesikiša ne į savo reikalus, o ramiai gyvena savo gyvenimus. Tuo, kad ir
nebūdami pernelyg didele tauta, gali pasigirti labai turtinga kultūra. Populiarioji
muzika tai tik patvirtina. Į tarptautinę areną vis išlenda koks įdomesnis
atlikėjas ar grupė. Prieš kelis metus tai buvo kad ir tokie Little Dragon, kurie štai dabar sugrįžta
jau su trečiuoju įrašu Ritual Union. Kaipgi
nepasiklausysi...
Groja jie kažką nelabai aiškaus.
Yra jų muzikoje ir trip-hopo elementų, ir synthpop
lengvumo. Vokalistė Yukimi Nagano
(žinau, ką pagalvojote...) dainuoja būk tai r&b,
būk tai soul maniera. Kai kurie
instrumentai gyvi, bet viršų lyg ir ima sintetiniai garsai. Žodžiu, kai viską
sumaišai į vieną krūvą, gaunasi tokia skystoka elektronika su jausmingu vokalu.
Visai įdomu. O grupės proveržio metais panašus stiliukas juk buvo ir šiek tiek
ant bangos.
Mažasis drakonas albumą pradeda
su tituline daina. Žaisminga atmosfera, paprastas popsiškas ritmas, kelios
sintezatorių linijos, r&b‘iškas vokalas. Smagu. Tikrų tikriausias singlas. Jeigu
paleistum tokį kūrinuką per kaimo šokius, gal net nebūtum nušvilptas. Toliau
jau šiek tiek tamsesnė, agresyvesnė, alternatyvesnė „Little Man“. Ši jau kvepia
trip-hopu. Žinoma, ne Portishead lygio, bet viskas vis tiek skamba rimtai ir
kokybiškai. Vėliau paaiškėja, kad Ritual Union taip ir balansuoja nuo vieno
prie kito. Viena daina lengvutė, synthpop stiliaus. Kita jau rimtesnė. Tarpinio
varianto nelabai ir pasitaiko. Sakytum įvairovė yra gerai, bet apima toks
jausmas, kad kompanija tarsi negali apsispręsti, kuo jie nori būti. Trečiajame albume
grupė juk jau turėtų kur kas užtikrinčiau. Ar bent jau norėtųsi, kad taip būtų.
Nemažai dainų lyg ir visai nieko,
lyg ir jas klausant atskirai kažkokių rimtesnių priekaištų neturi, bet po
tamsiai gražios „Precious“ pasigirdus bukai, neišmoningo ritmo „Nightlight“ net
susirauki. Pastaroji tai jau iš tikrųjų ir yra tetinkama kaimo šokiams. Kaip,
beje, ir koks pusė viso albumo. Puikiai pradėję Little Dragon vėliau taip sėda,
kad pasidaro net labai nyku. Tie patys ritmai, tie patys sintezatorių motyvai,
tie patys Nagano pavypavimai. Pusiaukelėje jau būna visiškai nuobodu.
Žinoma, nėra čia viskas taip
blogai. Nuobodulį ir monotoniją vis praskaidrina koks nors įdomesnis motyvas. Ilgoji
„When I Go Out“ pademonstruoja, kai ketveriukė, kai nori, gali pabūti net ir
psichodeliška. Uždarančioji „Seconds“ leidžia susipažinti ir su lyriškesne jų
puse. Gražių akimirkų apstu, tiesiog reikia atsispirti apatijai ir jas aptikti.
Klausimas tik ar beatsiras noro ir valios. Bent jau man teko šiek tiek
pavargti.
Ritual Union – vidutiniškas albumas.
Jame tikrai yra gražių ir įdomių momentų, bet jie stipriai nublanksta bendroje
monotonijoje. Grupė nepasiūlo nieko naujo, nieko šviežio. Jeigu ieškote kažko
negirdėto ir įdomaus – net nesivarginkite, nes šiuo metu ir šiaip yra apstu vertų dėmesio dalykų (kad ir koks
chillwaver‘is Washed Out – stilius juk šiek tiek panašus). Juk ar tikrai verta klausytis įrašo vien dėl
kelių gerų dainų?
Įvertinimas: 6.8
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą