Yra tokios muzikos, kuriai negali
būti abejingas. Ji arba tau patinka, arba ne. Jeigu priklausai pastariesiems
bei nesi visiškas stačiokas, tai tau telieka pripažinti, kad pirmieji irgi turi
skonį, tik kad nutolusį nuo tavojo. Kažkodėl manau, kad Marissa‘os Nadler dainas kaip tik ir galima priskirti tokiai
kategorijai. Ji iš tikrųjų arba užkabina, arba varo nuobodulį. Todėl ir jos Self-titled
albumas vieniems patiks, o kitų bus tuojau pat ištrintas. Pabandykime pasiaiškinti,
kokių atvejų bus daugiau.
Jo klausytis nusprendžiau turbūt
todėl, kad esu labai didelis Joannos Newsom
pernykščio Have One On Me gerbėjas,
ir iki šiol beviltiškai ieškau kažko bent kiek prilygstančio jam. O Nadler ir
Newsom muziką tikrai galima lyginti. Kaip ne kaip jos abi slepiasi po terminu freak folk, kuriuo paprastai
pakrikštijami atlikėjai niekaip neįtelpantys į tradicinio folk rėmus. Vis dėlto toks lyginimas tikrai ne Nadler naudai. Jos ir
balsas ne toks įdomus, ir kompozicijos ne tokios sudėtingos, o ir šiaip viskas
gerokai paprasčiau – pradedant žodžiais ir baigiant melodijomis. Nadler kūryba
kur kas tradiciškesnė, jautresnė, saldesnė, o sykiu ir nuobodesnė.
Atlikėjos pagrindinis
instrumentas – akustinė gitara. Ja ji kurias ramias, nesudėtingas melodijas
savo eilėms, kurios paprastai yra skirtos kažkam. Pavyzdžiui kokiam tai Mažajam
karaliui („Little King“). Kitais kartais taip ir nesuprasi į ką ten
kreipiamasi. Čia jau turbūt jos asmeninio gyvenimo peripetijos... Visa
dažniausiai apipinama kitais instrumentais – tradiciniais būgnais, bosu,
elektrinėmis gitaromis, bet pasigirsta ir šiek tiek sintezatorių, pianino. Jie lyg
ir prideda įrašui įvairumo, bet kartais pagalvoji, kad buvo visai galima
apsieiti ir bė jų. Akustiškai sugrotos dainos gal net būtų skambėjusios
asmeniškiau ir intymiau.
Nadler balsas tikrai nėra kažkoks
išskirtinis, bet jame yra tokio unikalaus svajingumo. Jis turi savybę pasigauti
tave ir nunešti kažkur toli. Paprasčiau ir proziškiau tariant, mintimis
nuklaidinti kažkur kitur. Muzika tarsi tampa aplinkos detale, ne reikšmingesne
už paukščių čiulbėjimą anapus lango. Tai padaro Self-titled dainas puikiomis
teigiamo emocinio fono kūrėjomis.
Tačiau šiam įrašui trūksta
paprasčiausio universalumo. Jam niekaip nepavyksta peržengti savo žanro ribų. Folk ar freak folk mėgėjams šie vienuolika kūrinių tikrai neprailgs, bet
prisivilioti ne-etatinių šio žanro klausytojų Nadler vargu ar pavyks.
Self-titled visai įdomus įrašas,
dainos pakankamai stiprios, o atlikėjos balsas įdomus ir savotiškas, lengvai
atpažįstamas. Įrašas tikrai suras savo klausytoją, bet vargu ar metų pabaigoje
jis pateks į geriausiųjų sąrašus.
Įvertinimas: 7.4
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą