Išskirtinis žmogus tas Brian‘as Eno. Labiausiai jis žinomas
kaip „ambient tėvas“, nes būtent jo Discreet Music laikomas pirmuoju šio
žanro pavyzdžiu. Labai stiprūs ir jo art
rock įrašai tokie kaip Another Green
World ar Before and After Science.
Juose jis daugiausiai derino savo išrastąjį ambient
su kiek tradiciškesniu skambesiu bei eksperimentų gausa. Išėjo tikrai dėmesio
verti darbai, kuriuos būtina perklausyti jau vien savišvietos sumetimais. Ne ką
mažiau Eno nuveikęs ir tarnaudamas kaip prodiuseris ar sesijų muzikantas. Jis prisidėjo
prie David‘o Bowie, Talking Heads šedevrų, padėjo
susiformuoti U2 skambesiui. Žodžiu,
nuveikė be galo daug gerų ir naudingų dalykų. Tiesa, pastaraisiais metais kažkodėl
susidėjo su Coldplay, bet tokiam
žmogui tokį paklydimą galima ir atleisti. Nepamiršta jis ir savo solo karjeros.
Štai dabar jis mums pristato ir naująjį savo albumą pavadinimu Drums
Between the Bells.
Eno niekad nebuvo talentingas
žodžių autorius. Tiesą sakant, žodžių jis net nemėgo. Jo albumuose jų arba iš
vis nėra, arba yra labai nedaug. Todėl nenuostabu, kad šis įrašas yra
koloboracija su poetu Rick‘u Holland‘u,
kuris jam ir parašė visas eiles. Pagal sumanymą Drums Between the Bells yra spoken
word stiliaus įrašas. Holland‘o poezija skaitoma įvairių asmenų
(dažniausiai neturinčių nieko bendro su muzika), o po to visai tai apipinama
Eno kompozicijomis. Vis dėlto viskas yra tarsi atvirkščiai. Pagrindinis dalykas
šiuose kūriniuose yra muzika, o žodžiai tik ją papildo. Gaunasi toks savotiškas
ambient su žodžiais. Juolabiau, kad patys žodžiai tikrai nėra kažkas super
gudraus ir intelektualaus. Dažniausiai piešiamos kažkokios scenos, kurioms
muzika suteikia spalvą ir prasmę.
Derinys visai įdomus, įrašas dažniausiai
klausosi pakankamai lengvai. Tačiau tikrai ne visada. Ramesni epizodai nuteikia
labai tegiamai, bet juos pakeičiantys greitesni susivirškina jau visai ne taip
maloniai. Kažkokie robotiški, primityvios elektronikos garsai ausiai greičiau
jau kelia diskomfortą negu nuostabą. Tokie kūriniai kaip „Glitch“ ar „Dow“ primena
kokius stipriai nusivažiavusius Kraftwrek.
Jie tikrai puikus kolektyvas, bet dabar juk jau nebe aštuntasis dešimtmetis ir tokios
dainos skamba paprasčiausiai pernelyg mėgėjiškai. Iš tokio atlikėjo tikėtumeisi
kur kas daugiau. Norisi imti ir
perjungti kitą dainą. Bėda ta, kad tokių yra kone pusė, tad visada rizikuoji
pataikyti ant panašios.
Kaip jau buvo užsiminta, įrašą
gelbėja ramūs, kone meditaciniai kūriniai. Tokie, kuriuose tyliai ir ramiai
liejasi sintezatorių, styginių instrumentų, gitarų melodijos. O jeigu dar
tinkamai parinktas balsas sugeba sukurti svajoklišką atmosferą... Klausaisi
kokios „Pour It Out“ ir džiaugiesi. Eno
talentas kurti muziką „iš kito pasaulio“ yra nenuginčijamas. Tokie epizodai
gaivina kūną ir sielą.
Drums Between the Bells yra
neblogas albumas, bet jame yra tiesiog per daug silpnų, neužtikrintų momentų. Jame
tikrai yra nuostabių kūrinių, bet juos skandina silpnesni. Vietomis Eno atrodo
per daug pavargęs, neapsisprendęs. Kažin ar jis bus atsimenamas dėl šio įrašo. Gal
nebent dėl atskirų jo dalių.
Įvertinimas: 6.5
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą