Įdomi kompanija šitie britai WU LYF ("World
Unite! Lucifer Youth Foundation"). Pavadinimas beveik toks pats paslaptingas
kaip ir pačios grupės įvaizdis. O tikriau jo nebuvimas. Šie vyrukai labai
stengiasi išlikti kone visiškais incognito.
Last.fm apie juos nerasite jokie
tekstuko, o net ir didžioji galingoji wikipedia
skundžiasi, kad grupei skirtas puslapis vis paslaptingai ištrinamas. Nariai
nedalina interviu, nesiveržia į televiziją. Kaip pasakytų žmonės, šnekantys
svetima kalba, žūt būt stengiasi išlikti low
profile… Nežinia, gal būti paslaptingais yra stengiamasi specialiai, o gal
paprasčiausiai siekiama, kad už juos kalbėtų tik muzika. O ji dėmesio tikrai
verta.
Grupės stilių apibūdinti be galo sunku.
Jame tarsi susilydo keli žanrai. Dainų struktūra, užmojis demonstruoja didžiulę
post-roko įtaką, tačiau tuo pat metu atsigręžiama ir į tradicinį roką. Dainos
melodingos, priedainiai, kad ir nelabai ryškūs, bet visgi yra. Galų gale didelį
vaidmenį atlieka ir vokalas, kurio emocingumas, įtaigumas yra vienas
įsimintinesnių albumo atributų. O kur dar labai psichodeliškai skambantys
sintezatoriai. Žodžiu, kolektyvo muzikoje persipina daugybė stilių, bet
kažkokiu būdu viskas skamba labai natūraliai ir užtikrintai. Be to ir unikaliai.
Klausydamasis WU LYF vis bandžiau
surasti, su kuo galėčiau juos palyginti, bet visos mano paieškos buvo bevaisės.
Vienu metu net pastačiau šalia jų Kings
of Leon (gal dėl dainavimo manieros), bet galiausiai susipratau, kad šiems
tai būtų pernelyg didelis komplimentas.
Dešimt albumo kūrinių tiesiog
gniaužia kvapą. Seniai neteko girdėti nieko bent panašiai intensyvaus.
Beklausant ima įspūdis, kad grupė turi labai aiškią viziją, tikslą, kurį nori
pasiekti, ir ryžtingai bei užtikrintai eina jo link. Rodos, net gali užuosti jų
prakaitą. Kiekvienas garselis turi savo funkciją, savo vietą. Jokų dvejonių,
jokio blaškymosi. Tiesiog labai kantrus veržimasis pirmyn. Ketveriukė kada
reikia patyli, kada reikia leidžiasi į psischodelinius paklejojimus, kada
reikia kelia įtampą, kada reikia ir „sprogsta“.
Muzikuojama profesionaliai ir
kokybiškai. Kiekvienas instrumentas skamba įdomiai, išskirtinai, o po to viskas
puikiai sulimpa į vientisą lydinį. Gitara kuria gyvas, kartais gilias, o
kartais visai nerūpestingas melodijas. Sintezatoriai suteikia tą psichodelinį
prieskonį. O ritmo sekcija iš vis nusipelnė vien tik liaupsių ir yra viso
albumo pažiba. Dar, žinoma, yra vokalisto balsas, kaip reta ekspresyvus,
uždegantis.
Trūkumų Go Tell Fire To The Mountain
surasti ne taip jau ir lengva. Gal dainos kiek ir panašios (schema: įtampos
kėlimas; poilsis; sprogimas; epilogas), bet tai ne taip stipriai ir kliūna. Galų
gale, pasiklausius įrašo daugiau kartų imi atskiruose kūriniuose pastebėti ir
daugiau išskirtinimų. Tai gitara skamba įdomiau, tai bosas itin gražiai
pulsuoja. Albumas apskritai reikalauja šiek tiek klausytojo kantrybės, pastangų,
atidumo.
WU LYF debiutas, švelniai
tariant, pavyko. Jei driokstelėjo su labai savitu ir įdomiu darbu, kurio
klausytis vienas malonumas. Derindami įvairių žanrų įtakas jie atrado unikalų
skambesį, kuriuo pasidomėti tikrai verta.
Įvertinimas: 8.7
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą