Buvo toks laikais kaip aštuntojo
dešimtmečio antroji pusė. Kitaip dar žinomas kaip punk‘o aukso amžius. Tada suklestėjo tokios grupės kaip Sex Pistols, The Clash ar Wire.
Stilius susiformavo kaip opozicija besišsikvepiančiai roko scenai ir sėkmingai
įnešė į ją taip reikalingos naujos gyvybės. Juk post-punk – puikiausio devintojo dešimtmečio žanro – jau pats
pavadinimas pasako, kame glūdi šaknys. Punk‘o
dvasios labai reikia ir šiems laikams. Pop kultūra ritasi į nematytas žemumas,
skystablauzdiškumas ir parsidavėliškumas tampa norma (tik pažiūrėkit į Kings of Leon...), todėl labai malonu
sužinoti, kad yra jaunuolių vis dar entuaziastingai užsiimančiu senu geru šiknų
spardymu. Ir vyksta tai visai netoli nuo mūsų – kolektyvas Iceage yra iš Kopenhagos, Danijos.
Muzikinė įvairovė ir subtilumas
niekad nebuvo charekteringas punk
požymis. Atvirkščiai, ką nors primityvesnio sunku būtų ir surasti. Dažnai tas
primityvumas yra netgi siekiamybė, juk eina kalbos, kad Sex Pistols savo
pirmąjį bosistą lauk išmetė, nes anas pradėjo per gerai groti. Toks požiūris
labai stipriai apriboja, bet neretai turi ir nemažai žavesio. Maišto, energijos
pojūtis priverčia užmiršti muzikavimo netobulumus ir pasiduoti šėlsmui. Iceage su savo debiute New
Brigade visai neblogai pavyksta pagauti tą dvasią. Trumputis, vos
dvidešimt keturias minutes tetrunkantis, įrašas tiesiog pulsuote pulsuoja
energija, gyvybe. Jaunimas nei akimirkai nesustoja, o vis nenuilstamai veržiasi
į priekį sukandę dantis ir suspaudę kumščius.
Ir viso to rezultatas tikrai
įdomus ir smagus. Nieko labai ypatingo ar negirdėto Iceage nepasiūlo, bet groja
tikrai kokybišką punk/post-punk. Skambesys kažkuo primena jau minėtuosius Wire.
Panašus ir vokalas, ir gitarų skambesys. Pastarosios yra kone svarbiausias
akcentas šiose dainose. Grojama keliais akordais, bet jos kuria tokią šaltą,
šiek tiek agresyvią nuotaiką, kurios jokiame šiuolaikiniame albume nesurasi. Rimtai
dirba ir būgnininkas, negailintis nei savęs, nei instrumento ir besidarbuojantis
lazdelėmis iš visų jėgų. Jo partijos kartais vis tokios pat punk‘iškai
primityvios, o kartais demonstruoja ir kur kas didesnę įtakų įvairovę.
Didžiausias Iceage trūkumas –
unikalumo stoka. Jų besiklausant vis neapleidžia nujautimas, kad čia kažkas
kažką mėgdžioja. Tiesą sakant, netgi nejučia susikuri vaizdą kaip užgimė šita
grupė. Turėjo būti maždaug taip: keli draugai labai mėgo britų punk ir jos
įkvėpti įkūrė grupę. Skandinavų grupių vokalistai paprastai turi tokį mielą,
lengvai atpažįstamą akcentą, o šis gal net labiau primena britą... Keista. Gal net
kiek groteskiška. Dainos irgi lyg kažkur jau girdėtos, sugrotos gal Wire, o gal
kokių Mission of Burma.
New Brigade tikrai nėra pats
originaliausias įrašas. Tačiau niekaip neišeina paneikti jo smagumo. Koncentruotas,
energingas, pilnas gyvybės, jis puikiai pagauna tą 70-ųjų pabaigos nuotaiką ir
leidžia nors trumpam pamiršti tokius „punk“ nesusipratimus kaip Blink-182 ar Green Day. Taigi tai pakankamai naudingas ir gaivus įrašas. Reikia nepamiršti,
kad visi grupės nariai dar labai jauni, todėl laiko atrasti savo unikalų balsą
dar turės. Kol kas telieka juos pasveikinti su tuo, kad pirmasis blynas toli
gražu neprisvilo.
Įvertinimas: 7.8
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą