Yra tokių grupių, kurios muzikos
istorijoje paliko tokį gilų įspaudą, kad bus atsimenamos dar labai ilgus metus.
Yra tokių grupių, kurių bent vieną dainą yra girdėjęs kiekvienas. Tokia neabejotinai
yra amerikiečiai alternatyviojo roko pradininkai R.E.M., labiausiai žinoma dėl tokių hitų kaip „Losing My Religion“,
„Man On The Moon“ ar „Everybody Hurts“ (na, ir viso Automatic For The People – nuo pradžios iki galo). Kolektyvas pardavė
milijonus įrašų ir iki šios dienos mėgaujasi populiarumu bei sėkme. Tačiau taip
buvo toli gražu ne visada. Devintojo dešimtmečio pradžioje-viduryje R.E.M. buvo
netgi visai nepopuliarūs. Anais laikais jie turėjo kontraktą su nepriklausoma
įrašų kompanija, buvo grojami daugiausiai per koledžų radijus ir tūnojo, taip
sakant, pogrindyje. Šiomis dienomis šio laikotarpio grupės kūrybos klausosi tik
rimtesni jos gerbėjai. O gaila, nes tai neabejotinai buvo patys ryškiausi,
produktyviausi ir geriausi jos metai. Tai dar sykį demonstruoja dvidešimt
penkių metų sukakties proga perleistas ketvirtasis tada dar ketvertuko įrašas.
Su Lifes Rich Pageant R.E.M.
žengia žingsnį link šiek tiek tradiciškesnio roko. Žinoma, visi charakteringiausi
grupės bruožai išlikę – Peter‘io Buck‘o gitara tokia pat žaisminga, o Michael‘o
Stipe‘o vokalas ir žodžiai vis tokie pat sunkiai perkandami. Tačiau dainų
struktūra šiek tiek paprastesnė: ryškesni priedainiai, lengviau įsimenančios
melodijos. Viskas kur kas labiau koncentruota, aiškiau, tiesmukiškiau. Muzikuojama
ryžtingai, energingai. Visoje grupės diskografijoje tai, ko gero, labiausiai
pašėlęs momentas. Tačiau ir rimties čia tikrai netrūksta. Dainose ryški ekologijos tema (pora dainų net
pavadinta gyvūnų vardais), nesislepiama ir nuo politikos. Žodžiu, R.E.M. kaip
R.E.M.. Jų muzikos intelektualumas visada ir buvo tas bruožas, ryškiai
išskiriantis iš kitų. Skirtumas tik tas, kad šįsyk tas intelektualumas
reiškiasi kaip niekad energingai ir maištingai.
Visai nenuostabu, kad tuomet tai
buvo pats sėkmingiausias grupės albumas pardavimų prasme. Dainos labai
stiprios, užkabinančios. Kone visos galėtų būti singlais. Yra čia pačių
įvairiausių momentų. Gali šėlti su „Heyna“ ar „I Believe“. Gali mėgautis
vidutinio tempo „Cuyahoga“ ar „What If We Give It Away“. Gali ir leistis į
svajones skambant melancholiškesnėms „The Flowers of Guatemala“ ir „Swan Swan H“.
Silpnų akimirkų kaip ir nepasitaiko. Net ir pusantros minutės pagrojimas „Underneath
the Bunker“ susiklauso visai maloniai.
Kaip ir priklauso, į šį
pakartotiną leidimą sudėta ne tik originalusis dvyliktukas, bet ir tuntas
papildomos medžiagos. Šiuo atveju tai devyniolika į albumą įėjusių dainų ir
b-pusių demo versijų. Šis rinkinys turbūt skirtas tiems, kurie labai jau nori
iš kuo arčiau pažvelgti į patį kūrybos procesą. Gal ir įdomu, bet ar tikrai
būtina? Kita vertus, čia jau savotiška tokių leidimų bėda. Leidybinės kompanijos
nori suvilioti pirkėjus mandresniu turiniu, bet tos „demo“ ir „unreleased“
dažniausiai tampa tik bereikalingu balastu. Bet koks kūrinys juk yra
patraukliausias išlaikęs savo originalią formą.
Lifes Rich Pageant ryškus
epizodas šios – nepabijokim to žodžio – legendinės grupės istorijoje. Ši sukaktis
– tai puiki proga dar sykį jį prisiminti, perklausyti, įvertinti. Tokia muzika
yra tikrų tikriausia atgaiva ausims ir sielai.
O savo eilės jau laukia ir Document...
Įvertinimas: 9.6
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą