Rašyti
apie Arctic Monkeys, ko gero, yra
vienas sunkesnių uždavinių iš visų galimų. Paprasčiausiai per savo ne tokią jau
ir ilgą karjerą jie sugebėjo įsigyti tiek daug gerbėjų, kad kiekviena recenzija
neišvengiamai kažką suerzins ar papiktins. Tačiau čia jau tikriausiai tokia
neišvengiamybė. Apie naująjį grupės įrašą Suck It and See vis tiek reikia
pakalbėti. Bet vis tiek pasistengsiu būti atsargus. Vis iš tos baimės...
Pirmieji
du kolektyvo albumai buvo smagūs bei jaunatviški, ir kartais susiklausydavo
labai lengvai ir maloniai. Tačiau jau tada buvo akivaizdu, kad ilgai šitai
tęstis tikrai negali. Neišliksi juk amžinai dvidešimties ir nepraleisi visos
savo muzikinės karjeros dainuodamas dainas apie tai kaip sunku patekti į klubą
ir pan.. Todėl 2009-ųjų Humbug buvo
labai savalaikis, logiškas ir teisingas žingsnis šiek tiek kita kryptimi.
Vyrukai prisiklausė septintojo dešimtmečio atlikėjų, pridėjo savo muzikai šiek
tiek psichodelinių motyvų, sutamsino savo skambesį ir sukūrė tikrai neprastą
albumą, kuris iškėlė klausimą „o kas toliau?“.
O kitas
žingsnis ir yra Suck It and See.
Sutikime, pavadinimas, kaip ir viršelis, niekam tikęs. Kita vertus, ne veltui
sakoma, kad apie knygą iš jo nereikėtų spręsti. Svarbiausia turinys. Muzikai
šitai irgi galioja. O tas turinys tikrai labai kokybiškas ir įdomus. Išsyk
tampa aišku, kad Humbug buvo tarsi virsmo taškas. Tie principai, kuriuos grupė
suformulavo jame, čia yra išlikę, bet viskas kur kas labiau ištobulinta, mažiau
broko, blaškymosi. Albumas atrodo labai išbaigtas. Dainoms būdingas toks savotiškas
lengvumas, atsipūtimas. Keista, nes, kai geriau įsiklausai, pastebi, kad
beždžionės čia groja smarkiau nei bet kada anksčiau: stiprūs boso riff‘ai, vis pasigirtantys agresyvūs
gitaros papjaustymai, dūslus būgnų skambesys. Labai įdomiai toks lengvumo ir
sunkumo derinys atsiskleidžia trumputėje „Library Pictures“, ko gero,
smagiausiame įrašo kūrinyje.
Vis dėlto
minėtoji daina yra visiška išimtis bendrame Suck
It and See kontekste. Gal čia kalta ta Kalifornija, kurioje ir įrašytas
albumas, o gal čia taip išėjo nejučia, bet bendra dainų nuotaika yra tokia... relaksacinė!
Kaip tai keistai beskambėtų... Dainos plaukia taip lengvai, nepastebimai. Alex‘as Turner‘is dainuoja labai
atsipūtęs, be jokios įtampos. Tokia jo spinduliuojama nuotaika labai lengvai
persiduoda ir klausytojui. Sėdi sau, žiūri pro langą, klausaisi šių melodijų ir
nori nenori gauni nusišypsoti. Ne veltui kažkuriame interviu grupė sakė, kad
šis įrašas bus labiau – angliškai tariant – „mellow“.
Tačiau lengva
nuotaika nepaslepia akivaizdaus fakto, kad grupė per šiuos metus tikrai labai
smarkiai patobulėjo. Užtenka atidžiau įsiklausyti į tai kaip jie groja. Taip užtikrintai
šie vyrukai dar niekad neskambėjo. Viskas puikiai dera kartu – tiek lengvos
gitaros melodijos, tiek ir agresyvesni „papjaustymai“, o kur dar tie labai
gražūs pa-ūūū-aaa-vimai ir pan.. Tik paklausykite kaip visai taip puikiai
skamba titulinėje albumo dainoje.
Žinoma,
Suck It And See tikrai nėra tobulas. Jame tikrai yra prie ko priskabinti. Pavyzdžiui
kokia „Brick by Brick“ jam tikrai nereikalinga ir tik gadina bendrą įspūdį. O ir
visas įrašas nėra iki galo patenkinantis. Lyg ir viskas gerai, bet kažko tarsi
trūksta. Gal ambicijos, gal stipriau išsiskiriančio singlo.
Tačiau nepaisant
tokių mažų trūkumų Suck It and See
vis tiek norisi vadinti šiai dienai geriausiu Arctic Monkeys darbu. Jie labai sėkmingai išsivadavo iš tų
paauglystės pančių, susiformavo kaip grupė, atrado savo išskirtinį skambesį. Šios dainos spinduliuoja lengva romantika,
kurią A. Turner‘is geriausiai išlieja tokiais žodžiais: "I poured my
aching heart into a pop song / I couldn't get the hang of poetry / That's not a
skirt, girl, that's a sawn-off shotgun / And I can only hope you've got it
aimed at me.". Vasaros lobis šiek tiek melancholiškesnėms
sieloms.
Įvertinimas: 8.4
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą