Vieša paslaptis yra tai, kad moderniosios
muzikos istorijoje nebuvo baisesnio dalyko už 80-ųjų pop sceną (kita vertus,
mes lyg ir vejamės…). Tas dešimtmetis išskirtinis tuom ir išskirtinis, kad gana
aiškiai atskyrė populiariąją muziką nuo alternatyviosios. Taip ir išėjo, kad
kažkur pogrindyje grodavo tokie nuostabūs kolektyvai kaip My Bloody Valentine ar Pixies,
bet radijo, televizijos ir masių dėmesys vis tiek buvo skirtas atlikėjams,
kurių vardų dabar nelabai kas ir prisimena. Savotiškas vidurys tarp šių dviejų
kraštutinumų buvo žanras pavadinimu synth
pop. Šioje muzikoje, tegu populiarioje, bei ir diskotekose grojamoje, buvo
šis tas gilesnio, subtilesnio. Nuo synth
pop juk pradėjo ir stebukladariai Talk
Talk, vėliau išradę tokį žanrą kaip post-rokas. Jų nemirtingąją “It’s My
Life” tikrai esate girdėję. Iš synth pop
įkvėpimo semiamasi ir šiais laikais. Šiemet tai jau demonstravo australai Cut Copy, o štai dabar jiems įkandin
seka ir kanadiečiai Junior Boys su
savuoju It’s All True.
Dueto muzika pasižymi tokia
savotiška elegancija. Viskas plaukia taip ramiai, lengvai, tyliai, subtiliai. Kliaujamasi
ne tiek ritmu, kiek melodija. Ji sukuriama sintezatoriais, o po to jie tarsi
apipinami įvairesniais garsais. Išgirsi čia ir šiek tiek eksperimentinių
elektroninių garsų, ir gitarų, ir metalofono cinksėjimų, ir dar daug visko. Vokalistas
Jeremy Greenspan
dainuoja užtikrintai ir išraiškingai. Dažniausiai apie jau ne sykį nagrinėtus
dalykus pvz. jausmus ir panašiai. Frazės
lyg ir kažkur jau girdėtos, bet nėra tokios jau ir lėkštos, o prie bendros
lengvos albumo nuotaikos netgi ir visai tinka.
Reikia pripažinti, kad stipriau skamba šiek tiek lėtesni,
melancholiškesni epizodai, tokie kaip „Playtime“ ar „The Reservoir“. Juose tas
kokybiškas, bet gal kiek saldokas vokalas ir švelnios bei išmoningos
sintezatorių linijos taip gražiai susipina į vientisą lydinį, kad tampa
nebeaišku, kas ką papildo. Tuo tarpu bandant sukurti kažką greitesnio, galbūt
tinkamo šokių aikštelei, iškyla šiek tiek problemų. Tokios dainos kaip „Kick
the Can“ gal ir nėra tokios prastos, bet prieš anksčiau minėtasias atrodo kiek
nuobodokai ir skurdokai. Daug geriau viskas skamba, kai pabandoma pasiekti
šiokį tokį balansą. „A Truly Happy Ending“ ir viso įrašo pažiba – ilgoji „Banana
Ripple“ savyje sutalpina ir sveikai melancholišką nuotaiką, ir pasišokimui
visai tinkamus pagrojimus.
Kažkodėl norisi sakyti, kad „It‘s All True“ yra šiek tiek
per ilgas. Gal tos penkiasdešimt su trupučiu minučių iš tikrųjų yra per daug,
nes kažkuriuo momentu viskas tarsi nusėda, staiga prarandi koncentraciją,
pagauni save užsiimantį bet kuo, tik ne muzikos klausymu. Tokia duobelė atsiranda maždaug po „The
Reservoir“ ir iš jos išvelka tik jau minėta uždarančioji „Banana Ripple“. Tą lengvumo
pojūtį, kuriuo spinduliuoja įrašo pradžia, duetas vėliau tarsi kažkur pameta. Ir
tai šiek tiek nuvilia, nes pirmieji epizodai nuteikia išties viltingai.
It‘s All True tikrai nėra kažkoks labai išskirtinis reikalas, bet
išklausyti jo vis tiek verta. Nors ir menkinamas silpnesnių momentų, jis turi
savyje keletą tikrai puikių dainų, leisiančių tiesiog atsipalaiduoti ir
pasimėgauti gera, lengva muzika.
Įvertinimas: 8.0
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą