Praeitą vasarą pasivėlinęs pora
metų pasižiūrėjau filmą Into the Wild.
Tikra istorija apie vyruką, kuris baigęs universitetą atsisako tokių
nereikalingų dalykų kaip šeima ir pinigai, bei patraukia kažkur tolyn. Taip jis
ir keliauja: maitinasi miško uogomis, karts nuo karto kur nors padirba, pamoko
sutiktus žmones kaip reikia gyventi, o galiausiai apsinuodijęs numiršta kažkur
Aliaskoje. Puikus filmas. O jame tikrai ne paskutinę vietą užėmė ir originalus
garso takelis parašytas Eddie Vedder‘io.
Gal todėl ir nusprendžiau išklausyti naująjį jo albumą Ukelele Songs. Jame Pearl Jam lyderis groja šiuo
havajietišku instrumentu ir dainuoja tuo savo su niekuom nesupainiojamu
baritonu. Kas iš viso to išeina?
O galas žino... Visų pirma, ne
visai aišku, koks yra šio įrašo tikslas. Su Pearl
Jam kūryba jis neturi visiškai nieko bendro, Into the Wild dainoms irgi neprilygsta. Gal atlikėjas bręsdamas (o
gal jau sendamas) sugalvojo, kad pasauliui reiktų parodyti ir romantiškesnę
savo asmenybės pusę? Jeigu taip, tai sumanymas nevisai pavyko. Neseniai
aprašytas Thurston‘as Moore‘as tai padarė žymiai talentingiau ir kokybiškiau. Ukelele Songs kūriniai iš tikrųjų kažkuo
primena kokio nors jauno, neapsiplunksnavusio atlikėjo pastangas sukurti kažką
gražaus ir subtilaus. Na žinote, kad merginos nusišypsotų, ašarą nubrauktų, o
ją lydintis vaikinas gautų progą padėti savo ranką kur patogiau... Dainuojama
apie ilgesį, sudaužytą širdį, svajones etc.. Kodėl šis suaugęs vyras dainuoja
šias dainas aš taip iki galo ir nesupratau.
Viską gelbėjo atlikėjo vokalas.
Jis kažkuo tikrai išskirtinis. Jo su niekuom nesupainiosi. Tvirtas, vyriškas,
sykiu ir išlaikytas, ir emocionalus. Jis šias paprastutes, net kiek
primityvokas dainas paverčia gerokai gilesnėmis, subtilėsnėmis. Eddie Vedder
balsas ir havajietiškos gitaros derinys labai vykęs. Pirmas ir antras elementai
tiesiog natūraliai limpa vienas prie kito. Todėl albumas susiklauso labai
lengvai ir greitai. O kadangi viskas dargi ir skamba labai vasariškai, tai Ukelele Songs visai gera klausytis
skaitant knygą ir karts nuo karto pažvelgiant kaip pro atdarą langą
besiveržiantis šiltas vėjelis blaško užuolaidas. Tačiau tik tiek...
Šis įrašas tikrai nepretenduoja į
„šedevrų“ kategoriją, o ir šiaip po kurio laiko bus labai sėkmingai pamirštas.
Tačiau, kol už lango dar vasara ir kartais paprasčiausiai norisi patinginiauti,
šios dainos bus visai maloni atgaiva. Juk kartais muzika reikalinga ir tam.
Įvertinimas: 6.2
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą