Kas negirdėjo albumo For Emma, Forever Ago ir po juo
besislpiančios istorijos..? Žmogus vardu Justin
D. Vernon išsiskyrė su savo mergina bei grupe, ir liūdesio apimtas
pasitraukė į nuošalią, šaltą trobelę, kurioje ir įrašė tas devynias dainas
pamažu išgarsinusias jį visame pasaulyje. Ko jums ne pasaka su laiminga
pabaiga? Ir iš tikrųjų Bon Iver
muzika kažkuo tikrai priminė pasaką, nes tarsi ataidėdavo iš kito pasaulio.
Tokio kur kas subtilesnio. Tačiau nuo debiuto pasirodymo praėjo jau ketveri
metai, per kuriuos jau tikrai išsiilgta kažko naujo. Ir pagaliau šie norai
įgyvendinti. Pakalbėkime apie naująjį Bon Bon, Bon Iver.
Jeigu For Emma, Forever Ago buvau labai žiemiškas įrašas, kuriame tiesiog
galėjai kone fiziškai jausti Vernon‘o
kūną ir sielą stingdantį šaltį, tai Bon
Iver, Bon Iver jau kvepia tikrų tikriausiu pavasariu. Jame kur kas daugiau
optimizmo, lengvumo, grakštumo. Net ir viršelis, kažkuo primenantis tradicinius
japonų paiveikslus, tarsi byloja apie tai, jog albumo turinys šiek tiek kitoks.
Tačiau nėra nukrypstama ir kažkur labai toli. Melancholiška dvasia vis dar
išlaikyta, o išgirdęs jau pirmuosius bet kurios dainos akordus lengvai
atpažįsti, kas juos groja.
Į Bon Iver, Bon Iver sudėta dešimt dainų, kurios visos pavadintos
kokio nors miesto ar miestelio vardu. Galbūt tai vietos, kurios suteikė
įkvėpimo būsimiems kūriniams, o gal kažkuo asmeniškai svarbios J. Vernon‘ui. Kaip ten bebūtų, jų
beklausydmas tarsi gauni pakeliauti ir nuspręsti, kurios vietos tau labiausiai
patiko. Jos visos gana skirtingos, bet sykiu ir kažkuo panašios. Visur tas pats
jautrus vokalas, rami, svajinga atmosfera.
Kelionė prasideda „Perth‘e“,
kurio įžanga su iš kažkur labai toli atklystančiomis gitaromis išsyk prikausto
dėmesį, priverčia pasakyti sau „aš šitą daiktą išklausysiu iki galo“. Apskritai
Bon Iver, Bon Iver nuo savo pirmtako
skiriasi kur kas įvairesnėmis ir turtingesnėmis instrumentuotėmis. Pirmajame
albume daugiausiai naudoda akustinė gitara ir balsas, tuo tarpu čia skamba ir
pianinas, ir sintezatoriai ir šiek tiek styginių bei pučiamųjų. Tačiau tas
intymumo jausmas taip puošęs debiutą, galima sakyti, visai neišnyko.
Atvirkščiai, kartais šis įrašas skamba dargi asmeniškiui. Dainų žodžiuose Vernon‘as grįžta į savo vaikystę, arba
tiesiog šiaip apmąsto savo gyvenimą.
Bon Iver, Bon Iver – labai išbaigtas albumas. Akivaizdžiai juntama,
kad prie jo dirbta labai ilgai, ieškota to vienintelio tinkama garso,
vienintelio žodžio. Ir priimti sprendimai atrodo esantys teisingi. Tarkim labai
įdomiai išpręsta perėjimo nuo pirmojo singlo „Calgary“ prie kur kas ramesnės
uždarančiosios „Beth/Rest“. Jos paprasčiausiai sujungtos trumpu instrumentiniu
epizodu „Lisbon, OH“, kuris pats iš savęs gal ir visai neįsimenantis, bet
puikiai pagauna viso albumo nuotaiką ir paruošia klausytoją pabaigai.
Tačiau tas išbaigtumas savotiškai
ir erzina. Viskas šiame įraša taip gražu, iščiustyta ir saldu, kad kartais net
koktu darosi. Neretai tas vokalo jautrumas ima rodytis perdėtas. Jautiesi tarsi
kažkas per prievartą norėtų suvirpinti tavo širdį. Tarytum priblokšti savo
grožiu ir būtų pagrindinis albumo tikslas. O taip norėtųsi nors šiek tiek
pykčio ar kančios, emocijų, kurias galėjai rasti debiuto kūriniuose „Skinny
Love“ bei „The Wolves (Act I and II)“. Todėl Bon Iver, Bon Iver yra ir šiek tiek nuobodesnis.
Vis dėlto niekaip neišeina
paneigti fakto, kad tai tikrai stiprus darbas. Jis puikiai pratęsia Bon Iver karjerą, nemėgdžioja debiuto, o
sėkmingai sukuria savo savitą pasaulį. Rudenį ir žiemą jis klausysis dar
maloniau nei dabar.
Įvertinimas: 8.5
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą