Sunku būtų surasti kitą grupę,
kuri savo laiku būtų išspardžiusi tiek daug šiknų kiek – nepabijokim to žodžio
- legendiniai Sonic Youth. Devintajame dešimtmetyje jie buvo tikra JAV
altenatyviosios scenos pažiba, podovanojo triukšmo mėgėjams tokius
neužmirštamus darbus kaip EVOL, Sister
ir Daydream Nation. Jų stilius su
niekuom nesupainiojamas, o jų muzikos tiesiog privalu paklausyti kiekvienam
elektrinių gitarų garsų gerbėjui. Grupės nariai parako vis dar turi. Tai įrodo
ne tik jų vis dar puikūs gyvi pasirodymai, bet ir naujasis jos de facto lyderio solinis albumas Demolished
Thoughts.
Jeigu ir šįkart iš Thurston‘o Moore‘o tikėsitės kažko
trankaus ir triukšmingo, gausite nusivilti. Šiame albume jis rodo save tokį,
kokio Sonic Youth įrašuose
tikriausiai nebuvote girdėję. Demolished
Thoughts stilių teisingiausiai apibūdintų apibrėžimas „akustinis rokas“.
Viskas čia sukasi apie atlikėjo gitarą, kuriama rami, romantiška, svajinga
atmosfera. Viskas pagražinama tik taupiomis styginių aranžuotėmis, kurios
tarnauja nelyginant kokie prieskoniai.
Turbūt smagiausias ir
stebuklingiausias albumo aspektas – jo nuotaika. Derindamas ramius akustinės
gitaros garsus, savo šnabždantį vokalą ir svajingas eiles, atlikėjas tarsi sukuria
kažkokią atskirą, intymią erdvę, kurioje klausytojas gali skraidyti ir skraidyti.
Todėl šio įrašo reikėtų klausytis vienam. Tada jis atsiskleidžia visų
geriausiai. Ramių, nepretenzingų garsų jūra pasiglemžia tave į save, priverčia
pamiršti tokias sąvokas kaip laikas ar erdvė. Kokia „Mina Loy“ savyje išvis
turi kažką meditatyvaus. Tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje ji tarsi nuneša
tave į savotišką transą. Dar toliau eina „Space“. Ji prasideda ilga akustinės
gitaros partija, kurią palaiko tik boso pulsavimas ir šen bei ten pasirodantys
styginiai. Galiausiai įsjungia ir vokalas, šnabždantis apie erdvę ir
pasiklydimą joje. Tad vėl gitara, vėl bosas, vėl styginiai, dar kažkas panašaus
į paukščių klyksmus... Tikrų tikriausiai psichodelika. Ir visa tai pasiekta
naudojant labai tradicinius instrumentus.
Labai žavi tai, kaip
sukonstruotos dainos. Jose praktiškai nėra jokios struktūros. Tempas arba
keičiasi dažnai, arba išvis nepasikeičia visos dainos metu; priedainiai labai neryškūs
arba apskritai neegzistuojantys; gitaros melodijos plaukia labai ramiai,
nuosekliai, jas sunkiai galėtum paniūniuoti.
Tai suteikia šiems devyniems kūriniams labai stiprų laivės pojūtį.
Atlikėją taip ir norisi įsivaizduoti sėdintį kažkur kieme ant žolytės ir be
jokių didesnių įsipareigojimų muzikuojantį savo malonumui.
Neišeina nesistebėti, koks
romantiškas ir pažeidžiamas Moore‘as
pasirodo šiame albume. Su Sonic Youth
jis gal tik kelis kartus leido sau parodyti pasauliui savo jautresnę pusę (pvz.
The Carpenters koveryje „Superstar“).
Tuo tarpu čia jau kone visos dainos skamba labai asmeniškai. Tikra pažiba –
atidarančioji „Benediction“. „With benediction in her eyes,/
Our dearest gods are not surprised./ You better hold your lover down,/ And tie
her to the ground.“ – dainuojama joje. Šilta ir jauku. Visai kaip ir visas
albumas.
Demolished
Thoughts – tikras gardėsis. Talentingas,
subrendęs muzikantas jame parodo save iš dar nematytos pusės, sukuria labai
asmenišką, intymų įrašą, kurio klausytis vienas malonumas. Be abejonės, viena
malonesnių šių metų staigmenų.
Įvertinimas: 8.7
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą