Albumas: The Antlers - Burst Apart (2011)

The Antlers didesnio pripažinimo ir dėmesio susilaukė 2009-aisias, kai išleido savo epiškąjį virkdytoją Hospice. Albumas, pasakojantis tragišką meilės istoriją, buvo toks emocionalus, jautrus, kad abejingų nelabai palikdavo. Galėjai arba jį mėgti, arba nuo jo žiaugčioti. Šių eilučių autorius rinkosi pirmąjį variantą. Tiesiog jis labai gerai išreiškė seną gerą tiesą, kad geriausi kūriniai dažniausiai atsiranda iš skausmo.

Tačiau tuo pat metu Hospice sėkmė stūmė grupę į aklavietę. Prisiekę jo gerbėjai kažin ar norės girdėti kažką kito nei kančios ir nostalgijos persunktas dainas. Mano manymu, The Antlers į tokią keblią situaciją galėjo sureaguoti dviem būdais: 1) bandyti sukurti kažką panašaus arba  2) bandyti sukurti kažką kitokio (žinoma, dar visada yra galimybė išsivaikščioti, bet kam taip drastiškai..?). Grupė pasirinko antrąjį variantą. Pradžiai juos reikėtų pasveikinti bent jau su tuo. O kas iš viso to gavosi jau kita kalba…

Kažkada Pitchfork’e talpintame interviu The Antlers lyderis Piteri'is Silberman'as kalbėjo, kad nemažai įtakos Burst Apart turėjo elektroninė muzika. Tai iš tikrųjų galima pajusti, bet tikrai ne taip labai kaip norėtųsi. Taip, fone kone visada gali girdėti švelnius sintezatorių pasažus, o ritmo sekcija skamba lyg būtų įrašyta su būgnų mašina, o ne gyvu instrumentu, bet realiai nėra nutolstama tradicinio indie roko skambesio. Tiesa, kolektyvas gan drąsiai numetė į šoną tą juos išgarsinusį (gal kiek per skambus žodis) epiškumą. Dainos ne tokios “didingos”, trumpesnės, tylesnės, o ir pačio albumo trukmė kalba apie siekį sukurti kažką paprastesnio.

Labai mielai šiame įraše skamba elektrinės gitaros. Jomis tarsi sukuriamos visos melodijos. Jos perteikia nuotaiką, nustato tempą. Susidaro įspūdis, kad ne jos pritaria vokalistui, bet atvirkšiai. Jos gali skambėti labai tyliai, ilgai kartoti vieną ir tą patį motyvą, bet gali ir surikti šiek tiek garsiau, kartais pasiekia ir savotišką shoegaze’išką kokybę.

Tačiau komplimentais gitaros linijoms ir pasibaigia pozityvios pastabos apie Burst Apart. Net ir jos nesugeba išgelbėti albumo nuo nuobodulio pojūčio. Nes jis tikrai yra nuobodus. Atskirai klausant kiekvieną dainą, viskas lyg ir skamba visai neblogai, bet klausant nuo pradžios iki galo tampa sunku paprasčiausiai susikaupti. Maždaug nuo antros dainos vidurio taip ir norisi paspausti pauzę. Grupė lyg ir atsisakė to epiškumo, bet iš melancholijos pančių išsipainioti nepajėgė. O gal paprasčiausiai nenorėjo ar neišdrįso. Kokioje “Hounds” taip ir jauti, kaip kompanija stengiasi išgimdyti kažką kraupiai subtilaus; dainą, prie kurios last.fm vartotojas pseudonimu littletear paliktų  post’ą “haunting”  ar pan.. Hospice Peter'is Silberman'as rėkė iš skausmo, o čia paprasčiausiai vyrkauja. O dar tas jo balsas… Jis lyg ir išskirtinis, lyg ir pretenduoja į apibūdinimą “operiškas”, bet artėjant prie albumo pabaigos ima nejuokais erzina. Cypavimai ir rėkaliojimai ne tik, kad neįtikina, bet dargi skamba ir kiek komiškai.

Apmaudu, bet Burst Apart nepateisino lūkesčių. Grupė lyg ir nusprendė pasukti teisinga kryptimi, bet šį žingsnį žengė neužtikrintai, tarsi pabijojo kažką prarasti. Albume tikrai yra gerų momentų, perdėtai jautrioms sieloms jis suteiks tikrai daug malonumo, bet proga įtvirtinti savo statusą bei atrasti naujų gerbėjų The Antlers nepasinaudojo.

Įvertinimas: 6.4