Paveikus dalykas ta rusų
literatūra. Prisipažinsiu neteko man skaityti nieko, ką būtų parašiusi Tatjana
Tolstoja, bet jeigu ji turi bent jau penktadalį savo garsiojo bendrapavardžio
talento, tai man nelieka nieko kito kaip tik pasitaisyti. Teksasiečių kompanija
Okkervil River T. Tolstoją jau
skaitė ir ne tik, kad skaitė, bet ir vieno jos apsakymo pavadinimu pakrikštijo
savo grupę, kuri štai išleido savo šeštajį albumą I Am Very Far.
Šis įrašas man kažkuo primena
kažkada jau aprašytą Kurt Vile
darbą. Ne, abiejų stiliaus skirtumas gan ženklus. Okkervil River skambesys gerokai įvairesnis, turtingesnis, žodžiai
literatūriškesni. Tačiau muzikos atmosfera labai panaši. Tai tiesiog labai
kokybiška, solidi indie roko grupė. O
I Am Very Far - tikrų tikriausias žanro perliukas. Klausantis
tiesiog neįmanoma nesišypsoti. Čia sutelpa ir romantika, ir melancholija, ir
linksmumas, ir pretenzijos į epiškumą. Viskas daroma labai apgalvotai,
sofistikuotai.
Nors albume ir nenaudojama
kažkokių ypatingų instrumentų, bet grupė labai vykusiai sugeba sukurti be galo
įdomų, savitą skambesį. Jie pasitelkia styginius, klavišinius, visa tai apipina
gitarų linijomis, ir pastato ant neprašmatnių, bet sykiu labai įdomių, būgnų
partijų, ir visada išgauna kažką išskirtinio. Nebijo jie ir eksperimentuoti.
Štai pavyzdžiui „We Need a Myth“ suklijuota taip, kad vienu metu joje džeržgia
net keturiasdešimt penkios gitaros. Ne veltui ji ir skamba kažkaip
„mitiškai“(!). Tokios įsimenančios aistros ir frustracijos išraiškos jau seniai
neteko girdėti. Dar smagiau pasidaro, kai po jos pasigirsta rami,
melancholiška, pianino garsais grįsta „Mermaid“. Apskritai, grupė viso albumo
metu štai taip kaitalioja jo nuotaiką, bet visada tie perėjimai būna labai
pavykę, niekuo neužkliūnantys.
Iš lyrikos pusės žvelgiant, I Am Very Far galima pavadinti svajoklių
albumu. Kuriamos vaizdingos scenos, kurių prasmę toli gražu ne visada gali
lengvai suprasti. „A day came. A night went. It
lightened./ An animal broke his way
out,/ moped through a scattering crowd,/ and crawled back to his circus
shell.“ – dainuojama „White Shadow
Waltz“. Velnias žino, kokia viso šito prasmė, bet kažkodėl tokie įvaizdžiai
labai įsimena. Labai įstringa ir tai kaip talentingai šalia vienas kito
dėliojami žodžiai. Pavyzdys iš tios pačios dainos: „In a cold morning, holding her lighter,/ wan White Shadow Waltz stirs,
sputters,/ and stalls. Then wakes, wavers/and walks right through her prison
walls.“ Vien skaitant šiuos žodžius nebelieka abejonės dėl literatūrinio jų
autoriaus talento, o muzika viską tik dar labiau sustiprina, papildo.
Atskirų pagyrų nusipelnė ir
grupės vokalistas Will‘as Sheff‘as. Nėra jo balsas kažkuo išskirtinis, bet ir
turimais gabumais jis naudojasi labai talentingai. Jis puikiai perteikia
emocijas. Gali pabūti ir labai jautrus („Lay of the Last Survivor“), ir
paslaptingas bei subtilus („The Rise“). Arba išvis gali sukurti kažką kylančio,
didingo („We Need a Myth“).
I Am Very Far labai lengvai ir nepastebimai patapo vienu mano šių
metų favoritų. Jo išbaigtumas, intelektualumas ir įvairovė pakerės ne vieną,
nes kaip galima nesimėgauti tokia puikia muzika?
Įvertinimas: 9.3
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą