2009-aisiais pasirodęs Wild Beasts albumas Two Dancers buvo vienas smagesnių tų
metų reikalų, žavėjęs savo polėkiu, eksprementiškumu bei dviem puikiais
vokalistais, kurių vieną apskritai reikėtų vadinti „išskirtiniu“. Tačiau štai
suspėjo praeiti dveji metai ir grupė sugrįžta su trečiuoju savo darbu Smother,
gerokai ramesniu, melancholiškesniu, tamsesniu, netgi skausmingu įrašu. Šokti
jis jau nekviečia. Ne, jo jau reikia klausytis susikaipus ir atsidėjus.
Toks įspūdis, kad Wild Beasts per šiuos dvejus metus
klausėsi nemažai Dirty Projectors.
Nemažai dainų, o ypač kokia „Deeper“ skamba lyg būtų ištraukta iš amerikiečių kolektyvo
perliuko Bitte Orca. Joje Tom‘o
Fleming‘o dainavimo maniera irgi kažkuo atliepia minėtosios grupės lyderį... Grupės noras eksperimentuoti, bandyti naujus
dalykus Smother pasireiškia dar
labiau. Albume galima išgirsti gerokai daugiau sintezatorių, pasitlkiama ir
kitų iki tol nenaudotų instrumentų. Permainos skambesyje kiek pakeitė gitarų
vaidmenį. Dabar jos tyliai skamba kažkur fone, kurdamos ramias, atmosferiškas
linijas. Skamba labai gerai.
Kaip jau minėta, Wild Beasts čia gerokai ramesni. Visai
nebe laukiniai. Greičiau jau prijaukinti. Nežinia, kas jiems čia atsitiko, bet
kone visas dainas vienija praradimo, skausmo tema. Melancholija dominuoja visas
keturiasdešimt minučių, kartais pereidama ir į visišką kančią. Pasikeitusi
grupės nuotaika man labai gerai atsisikleidė pasižiūrėjus tris akustiškai
atliekamas dainas Prancūzijos televizijai. Jas atlikdami Wild Beasts ten jau visai nebeprimena tų prieš porą metų visus
linksminusių jaunuolių.
Negalima nepakalbėti apie grupės
vokalistus bei jų dinamiką. Ko gero, būtent jie daro Wild Beasts ne gerais, o puikiais. Dainavimo funkcijomis dalinasi Hayden‘as Thorpe‘as ir Tom‘as Fleming‘as. Tiek vienas, tiek
kitas labai praverstų bet kokiam kolektyvui, bet mūsų džiaugsmui jie pasirinko
muzikuoti kartu. Thorpe‘o vokalas
kone operinis, galingas, labai emocionalus. Fleming‘as
tuo tarpu kiek tradiciškesnis, jautresnis, kažkuo primena Guy Gurvey iš Elbow.
Vienoje dainoje pagrindinis yra pirmas, kitoje – antras. Tačiau kartais būna ir
taip, – tai patys nuostabiausi momentai – kad dainoje jie tarsi bendrauja,
kalbasi. Tokia yra „Reach a Bit Further“. Tikrų tikriausias šio įrašo perliukas.
Žodžiuose atsiskleidžanti kančia
pateikiama pasitelkiant tokius įdomius įvaizdžius kaip „grindimis
šliaužiojantys priešai“ ar „lova iš vinių“. Iš tikrųjų, grupę kartais tikrai
sunku atpažinti, senasis linksmasis, žaismingais įvaizdis be gailesčio ir
cackinimosi nutrenktas kažkur šalin. Vyrukai supbrendę, dainos gilios, žodžiai
sofistikuoti. Drąsu. Ir belieka tik žerti pagyras, nes toks žingsnis
pasiteisino su kaupu.
Smother yra puikus albumas, geriausia, ką grupė iki šiol sukūrė. Wild Beasts nepabijojo pasikeisti,
surimtėti ir už tai bus tikrai apdovanoti gausiomis liaupsėmis. Ko gero, dabar
būtent jie yra geriausia Jungtinės Karalystės grupė. Smother pasmerktas tapti klasika. Kai pačioje albumo pabaigoje Hayden‘as Thorpe‘as kančios persmelktu
balsu dainuoja apie tai, kad pabaiga atėjo per greitai, taip norisi jam
pritarti.
Įvertinimas: 9.1
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą