Savo penktajį studijinį albumą The Feelies pradeda tokiais žodžiais:
“Is it too late to do it again? Or should we wait another ten?”. Grupė čia kiek
ironiškai referuoja į faktą, kad Here Before pirmtakas Time for a Witness pasirodė lygiai prieš
dvidešimt metų. Unikalusis Niu Džersio kolektyvas debiutavo dar 1980-aisiais su
savo neprilygstamuoju Crazy Rhythms.
Jame gitaros skambėjo taip kaip niekad prieš tai, ir niekad po to. Po to pasaulį išvydo dar trys albumai, kurių nei vieno niekaip
neišeina pavadinti prastu. Nors ir nesusilaukusi didelės sėkmės, grupė sugebėjo
įnešti nemenką indėlį į alternatyviojo roko ir indie sceną. Gan žinoma grupė R.E.M.
pripažino The Feelies įtaką jų
skambesiui, o Weezer savo debiutinio
albumo viršelį kūrė
Taigi nenuostabu, kad The Feelies patapo kone kultine grupe. Neturi jie daug gerbėjų, bet
turimi labai ištikimi ir jų muziką vertinantys itin palankiai. Tarp tokių yra
ir šio teksto autorius. Todėl jis labai apsidžiaugė, kai praeitų metų pabaigoje
buvo patvirtinta, jog kolektyvas sugrįžta su nauju albumu. Aišku, neišvengiamai
kankino abejonės. Ar sugebės Here Before
prilygti savo pirmtakams? Ar grupė nesusigadins savo nepriekaištingos reputacijos.
Tačiau jau po pirmos perklausos visos šios
abejonės išgaruoja, nes The Feelies
muzikuoja su tokiu užtikrintumu ir lengvumu, kad galima tik žavėtis. Muzika
kiek ramesnė, kone visos dainos vidutinio tempo, niekas niekur neskuba, bet ir
nereikia tikėtis, kad muzikantai, kuriems jau virš penkiasdešimties, ims
draskytis kaip kokie paaugliai. Vis dėlto ir
melancholijos čia neužtiksi, dainos spinduliuoja pozityvumu, laisvumu. Kaip ir
ankstesniuosiuose albumuose The Feelies
išlieka gitarų grupe. Jos čia skamba nuostabiai. Tylios, lengvos, subtilios
melodijos ir trumpos, nesudėtingos solo partijos, labai smagios ir
užkabinančios. Gali išgirsti ir slide,
ir akustinę gitaras. Visąlaik grojama savitai ir užtikrintai. Atskirų pagyrų
verta būgnininko darbas. Jis nesidrasko, lazdelėmis stipriai nemosikuoja, bet
dirba labai kokybiškai. Klausant niekaip neapleidžia jausmas, kad grupės nariai
paprasčiausiai linksminasi, muzikuoja savo malonumui. Dainos labai žaismingos,
jaučiasi, kad įrašinėjant daug improvizuota, o vėliau tą spontaniškumą
stengtasi perkelti į patį įrašą. Tai jiems puikiai pavyksta.
Labai žavi dainų struktūra. O tiksliau jos
nebuvimas. Grodama grupė dažnai keičia tempą, nėra ryškių priedainių, kartais
tarsi leidžiama sau paprasčiausiai paslinksminti. Kažkas galėtų prikišti, kad
dainos skamba gan vienodai, bet su tokiu kaltinimu tikrai nesinorėtų sutikti.
Taip, kažkokių didelių variacijų čia nėra, bet jų ir nesinori. Blaškymasis šiai
grupei būtų ne tik nenaudingas, bet netgi žalingas. Juolabiau, kad atidžiau įsiklausęs
imi jausti, kad iš tikrųjų Here Before
dainos toli gražu nesidalija ta pačia nuotaika. Yra čia ir momentų kvepiančių nostalgija
(“So Far”), ir romantika (“Bluer Skies”), ir nekantrumu (“Way Down”).
The Feelies sugrįžimas pasirodė esąs labai
sėkmingas. Su Here Before jie ne tik
užkėlė kartelę grupėms “kam per penkiasdešimt”, bet ir privertė po
perknykščiais lapais slėptis daugybę jaunų grupių. Jų muzika paprasta, bet
užkabinanti ir nebepaleidžianti. Seni draugai muzikuoja savo ir mūsų malonumui.
Paklausyti tikrai verta.
Įvertinimas: 8.5
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą