Apie Erikos M. Anderson, kuri, kad ir būdamas dar tik 22-ejų, bet jau
neturėtų nieko prieš mirtį, singlą „California“ kažkada jau buvo rašyta. Ir
rašyta labai teigiamai. Toje dainoje labai gražiai susipynė knife‘iška tamsa bei agresija, ir jaunos
merginos melancholija. Tai tikrai buvo vienas įdomesnių šiemet išgirstų dalykų.
O štai pagaliau EMA pristato ir
debiutinį savo pilną albumą Past Life Martyred Saints. Ar
patesino šis talentas į ją dėtus lūkesčius?
Albumą EMA pradeda ambicingai. Atidarančioji „Grey Ship“ išsitęsia virš
septynių minučių, kelis kartus keičia tempą, bando derinti folk jausmą su sunkiais sintezatorių garsais. Drąsu. Su šia daina
tarsi nustatoma kryptis visam įrašui. Ji nėra itin lengvai klausoma, jos tikrai
nepavadinsi tobulu kūriniu, bet čia randi kažką užkabinančio. Gal tai vis tas
liūdesio, kančios ir pykčio derinys Erikos balse, o gal ta muzika, kurioje,
kaip jau buvo minėta, susiderina folk
ir agresyvi elektronika? Sunku pasakyti. Faktas tik tas, kad čia yra kažkas
stipriai sudominančio.
Past Life Martyred Saints tikrai nėra linksmas įrašas. Atvirkščiai,
jis persmelktas šimtaprocentinės kančios. Ji lyg ir iššaukta tradicinės
priežasties – išsiskyrimo. Tačiau labai lengvai galima įžvelgti, kad tai tik
dingstis. Kančios priežastys glūdi kur kas giliau. Tai ir šeimos drama, ir
nepritapimas visuomenėje, ir vienatvė. Viskas labai tikra, nesuvaidinta, o
emocijos Erikos balse kartais tiesiog gniaužia kvapą. Štai, ko gero,
tamsiausioje albumo dainoje „Marked“ ji skausmingai kartoja: „I wish that every time you touched me left
a mark“. Ir suprask, žmogau, kas būtent čia turima omenyje. Romantiškiau
nusiteikę čia įžvelgs meilės prisiminimus. Realistai – užuominas apie smurtą.
Vienaip ar kitaip, įspūdį ji palieka labai didelį.
Labai malonu klausytis Erikos
tada, kai ji trumpam nustoja slėptis už agresyvaus triukšmo sienos ir
pademonstruoja save visiškai silpną ir pažeidžiamą. Žinoma, kalba eina apie
„Breakfast“ – viso albumo puošmeną. Ji kažkuo primena vaikišką dainelę. Bent
jau paprasta melodija neišvengiamai sukelia tokią asociaciją. Tačiau ir čia
dėmesį labiausiai prikausto tas joje esantis gilus liūdesys. Tyli gitaros
linija ir šnabždantis vokalas, kuriuo kuriama disfunkcionalios šeimos gyvenimo
scena. Vėlgi, emocionalu ir paveiku.
Įrašas pasibaigia taip kaip ir
prasideda – su ambicija. Uždarančioji „Red Star“ – ilga, auganti. Ji prasideda
elektrinės gitaros ūžesiu ir jau firminiu patapusiu šnabždančiu vokalu. Tada
įsijungia būgnai, bosas, antra gitara, viskas sudėtingėja ir auga, kol
galiausiai išsiveržia Erikos riksmu. Visai epiška...
Past Life Martyred Saints tikrai nėra kažkoks šedevras. Jame yra
nemažai debiuto broko. Trūksta jam struktūros ir nuoseklumo. Tačiau Erikos M.
Anderson atvirumas, emocionalumas negali nežavėti. Į šias devynias dainas ji
sudėjo visą savo pyktį, liūdesį, frustraciją. Jos tarsi yra jos dabartinio
vidinio pasaulio nuotraukos. Esu tikras, kad po metų kitų, ji pradės jų
savotiškai nekesti. Na, o mums to daryti visai nėra reikalo – mes jų klausytis
galėsim dar ilgai.
Įvertinimas: 8.4
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą