„So now I‘m older than my mother and father when they had their
daughter.“ – uždainuoja Robin‘as Pecknold‘as atidarančiosios „Montezuma“
pradžioje. Antrasis Fleet Foxes
albumas sugražina mums šį Sietlo dabar jau šešetuką šiek tiek pasikeitusį,
užaugusį, ne tik išsaugojusį visas gerąsias savo savybes, už kurias ir buvo
taip pamilti, bet ir patobulėjusį, ambicingesnį, epiškesnį. Tiesiog geresnį.
2008-aisiais grupė debiutavo su Sun Giant EP ir Self-Titled. Tokio organiško skambesio, harmoningų vokalų ir
sunkiai apbūdinamos, sakytum pasakiškos, atmosferos pasaulis nebuvo girdėjęs
nuo Beach Boys „Pet Sounds“ laikų. Kolektyvas sugebėjo prikelti naujam gyvenimui,
rodėsi, jau spėjusius numirti baroque pop
ir folk žanrus. Ne atsitiktinai
tais metais jie pateko kone į visus geriausiųjų sąrašus.
Antrojo albumo Helplessness
Blues teko palaukti trejus metus. Jie prailgo. Kita vertus, buvo ir
šiek tiek neramu. Debiutas buvo toks, kad jam prilygti tikrai būtų sunku. Todėl
gal ir gerai, kad grupė neskubėjo. Tai jaučiasi. Viso dvylika dainų išdirbtos
iki galo, nieko neatimsi ir nieko nepridėsi. O ir nesinori. Kolektyvas dar
giliau pasikapstė po septintojo-aštuntojo dešimtmečių folk sceną, jaučiamos tokių atlikėjų Simon & Garfunkel, Jason C. Frank ir ypač Van Morrison įtakos. Skambesys labai „išaugo“. Sudetingesnės
melodijos, daugiau instrumentų, ilgesnės dainos, kartais kelis sykius
pakeičiančios tempą ir nuotaiką, tarsi suskirstytos į kelias dalis (vien ko
verta, nepabijokime to žodžio, epiškoji „The Shrine/An Argument“). Tačiau toli
gražu negalėtume Helplessness Blues
pavadinti apkrautu, klampiu. Atvirkščiai, dažnai jo dainos skamba netgi
lengviau nei debiute. Jos tarsi plaukia, plevena kambario oru ir turi savyje
kažką sunkiai apčiuopiamo... garsai nuneša atgal į praeitį, į šiek tiek
paprastesnius laikus. Ar bent jau taip atrodo.
Albumo eilės gerokai
asmeniškesnės nei Self-Titled. Jame
dažnai buvo kalbama trečiuoju asmeniu, tarsi iš distancijos (geras pavyzdys
puikioji „Oliver James“). Tuo tarpu čia Pecknold‘as save atskleidžia gerokai
labiau. Dominuojanti tema – laikas, nesustabdomas kismas. Lyrinas aš tarsi
pasimetęs, ieško savęs, atranda ir praranda. „I was raised up
believing Iwas
somehow unique Like a snowflake distinct
among snowflakes, unique in each way you can see And now after some thinking, I'd say I'd ratherbe A functioning cog in some
great machinery serving something beyond me“ – danuoja jis titulinėje dainoje, kuri iš tikrųjų labai
gerai apibendrina visą įrašą. Daina sykiu ir remiasi į folk tradiciją, bet turi savyje ir kažką modernaus.
Vokalo vaidmuo čia dar didesnis. Dainuoja ne tik
Pecknold‘as, bet ir beveik visi likęs grupės nariai. Jie sugeba sukurti tokias
harmoningas partijas, kad kartais ima atrodyti, kad klausaisi viso choro. Vien
ko verta „The Plains/Bitter Dancer“. Pats Pecknold‘as dar kartą įrodo esantis
vienas talentigesnių jaunų muzikantų. Jo pasirodymas tiesiog nepriekaištingas,
balsas neklystantis, be galo išraiškingas, emocionalus. Šiame įraše jis, regis,
groja dvylikastyge akustine gitara ir yra tarsi su ja suaugęs. Instrumentas ir
dainininkas tarsi atsiliepia vienas kitam, papildo kits kitą. Tai itin gražiai
pasireiškia lėtesnėse albumo dainose - „Someone You‘d Admire“ ar „Blue Spotted
Tail“.
Žavi melodijų įvairovė. Pavyzdžiui „Lorelai“ skamba taip,
kad natūraliai norisi pagriebti kokią merginą ir suktis aplink valso
žingsneliu. „Sim Sala Bim“ prasideda lyg ir melancholiškai, bet pamažu tarsi
laisvėja, kol galiausiai prasiveržia energijos pliūpsniu neišvengiamai
priverčiančiu šypsotis. „Grown Ocean“ – „rokiškiausia“ įrašo daina, plūstanti
energija, jos klausant, regis, galėtum bėgioti siaurais miško takeliais ar
šokinėti per balas.
Helplessness Blues buvo daugiau nei verta laukti. Fleet Foxes su juo įrodo, kad yra viena talentingiausių grupių
iškilusių per pastaruosius metus. Albumas sukuria savo atskirą pasaulį, atskirą
erdvę, kurioje be galo malonu apsilankyti ir pasilikti. 2011-ieji dar net
neįpusėjo, bet šį šedevriuką jau dabar galimą skelbti vienu iš metų
geriausiųjų, o gal net ir pačiu geriausiu. Telieka vienas klausimas: kas
toliau? Ar galima geriau? Kažkodėl man atrodo, kad taip. Turiu tokią įžūlią
nuojautą, kad šie vyrukai savo galimybių ribos dar nespėjo pasiekti...
Įvertinimas: 10.0
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą